Skyrybas išgyvenusi Ieva Patapavičiūtė: „Su vyru nesidraskėme dalydamiesi daiktus“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

„Mano gyvenime dar nebuvo etapo, kai tiek daug dirbau“, – smagiai pasakoja Ieva. Palangoje su projekto „Didysis LT dizainerių išpardavimas“ sumanytoja Aušra Prasauskaite ji įkūrė „Vasaros Shop“. Pardavėjoms palikti visko nenorėjo, tad idėjos autorės sukosi nuo ryto iki vakaro ir pačios.

„Šis bandomasis projektas vasara nepasibaigė – net ir uždarius jį Palangoje, dar liko krūva buhalterinių reikalų. Be to, viską perkėlėme į Vilnių – senamiestyje toliau prekiaujame Lietuvos kūrėjų darbais. Tikiuosi, šį karantino metu sugalvotą projektą pajūryje tęsime ir kitą vasarą“, – planais dalijasi Ieva.

Nors pati dirbote modeliu, sukotės mados pasaulyje, gal jus kas nors nustebino, kai surinkote į krūvą daugybę dizainerių kūrinių?

Nustebino dizainerių gausa, apie kai kuriuos net nebuvau girdėjusi. Smagu, kad visi noriai sutiko bendradarbiauti – prisikalbinome Juozą Statkevičių, Agnę Kuzmickaitę. Smagu buvo matyti ir klientes, šluojančias lentynas ir vis dar sugrįžtančias.

Sau greičiausiai tikrai ką nors nusipirkote?

Nemažai! Juokavom, kad mus visas tas vasaros darbas privers bankrutuoti. Dar labiau pamilau „No More“ minimalistinio stiliaus papuošalus, klasikinius, bet su savitu charakteriu „Flow“ rūbus, „Undress“ sukneles.

Bet ar vasara pasimėgavote – juk visa prabėgo prie jūros?

Ne! Visa vasara – parduota. Kartą skaičiavau: prie jūros dieną pabuvau gal penkias valandas. Visgi greitai pajutau, kad atsipalaidavimo reikia, tad kelis kartus per savaitę prieš darbą su kolege nulėkdavome pas pilateso trenerę – atradau įdomią moterį, kuri atsikraustė į Palangą iš Anglijos ir veda treniruotes savo namuose, puikiai tam pritaikytuose. O kartais būdavo taip, kad tiesiog ilgiau pamiegodavau. Visų mano draugų ir pažįstamų, turinčių verslą, vasara buvo panaši.

Norėjau iššūkio, užsidirbti pinigų, išbandyti save kitoje srityje – ne vien mama būti

Iki tol vasaras leisdavau su vaikais. Maudydavomės, žaisdavome nuo birželio iki mokslo metų pradžios. Bet šįmet ir situacija kitokia: esu viena su vaikais, norėjau iššūkio, užsidirbti pinigų, išbandyti save kitoje srityje – ne vien mama būti. Su vaikais smagu leisti laiką ir man tai patiko, nebėgau nuo to, bet jie paaugo, tapo savarankiškesni, pajutau, kad ilgesnį laiką gali pabūti be manęs, tad lengva širdimi nėriau į darbą. Mano tėvai, nors išsiskyrę, abu susitelkia dėl anūkų, tad dažnai laiką vaikai leisdavo su jais. Su savo tėčiu – taip pat.

Ieva, tiems, kurie bent iš tolo pažinojo jūsų šeimą, ji atrodė tobula. Viešosios politikos analizės magistrė, studijas baigusi Londone ir Berlyne, dirbusi Briuselyje, modelis, o dar ir trijų vaikų mama, vyras – šviesų kūrėjas, gastroliuojantis su garsiausiais teatrų pastatymais po visą pasaulį... Kas nutiko? Kokią dabar išgyvenate emocinę stadiją, nes sakoma, kad stresas po skyrybų prilygsta artimo žmogaus netekčiai?

Tai nebuvo vienos dienos sprendimas. Taip, mes iš šono, kaip ir dauguma šeimų, atrodėme gražiai, bet buvo tokių neišsprendžiamų dalykų, kad teko priimti sprendimą skirtis. Vertinu šeimos instituciją ir idealu, kai visi po vienu stogu, bet su sąlyga, kad nė vienas nesikankina. Dariau viską, kaip supratau ir mokėjau, kad situacija keistųsi, tačiau nepavyko. Keistai nuskambės, bet turėjau gražų savo tėvų skyrybų pavyzdį: nepaisant visko, mudvi su seserimi augome gražioje visomis prasmėmis aplinkoje. Manau, ir mudviem su Eugenijumi pavyks. Juk žmonės, susilaukę vaikų, jau būna susieti visam gyvenimui. Su vaikų tėvu turime kartu priimti daugybę sprendimų, nuo to, kokius batus, kombinezonus žiemai pirkti, iki to, kokius būrelius devynmečiam Matui ir šešiamečiams dvyniams Tumui bei Amelijai lankyti. Be to, ir laiką leidžiame visi penkiese.

Vertinu šeimos instituciją ir idealu, kai visi po vienu stogu, bet su sąlyga, kad nė vienas nesikankina

O mano emocinė būsena... Negaliu pasakyti, kad visada susiklosčiusią situaciją suvokiu vienodai, bet didelės traumos nepatyriau – gal todėl, kad tai ne spontaniškas sprendimas. Ir ne tas atvejis, kai šeima darni, tačiau vieną dieną vyras žmonai praneša, kad išeina pas kitą, – savo aplinkoje turiu ir tokių pavyzdžių. Su buvusiu vyru nesidraskėme dalydamiesi daiktus, viskas įvyko greitai ir civilizuotai.

Man emociškai palengvėjo po skyrybų. Jos savotiškai išlaisvino – nuo lūkesčių, garsių ir užgniaužtų priekaištų, kas ką išpildo ar ko neišpildo, nebėra įtampos. Dabar santykiai su buvusiu vyru labai neblogi, net, sakyčiau, malonūs ir draugiški. Visgi kartu pragyvenome penkiolika metų. 

Kaip šiandien manote, ar santykiams įtakos turėjo ilgos vyro darbinės išvykos, trukdavusios mėnesį ir daugiau? Štai, pavyzdžiui, kai gimė dvyniai – dar rašėte magistro darbą, viena kraustėtės į naują butą.

Kai susipažinome, jau žinojau, kad kelionės – didelė Eugenijaus darbo dalis. Ilgi nesimatymo periodai įtakos turėjo nebent ta prasme, kad ilgiau pratempė mūsų santuoka, savotiškai mus vienijo, nes nebuvo laiko spręsti įsisenėjusių problemų: aš užsisukusi su vaikais, kai vyras grįžta – jau ir primiršusi nesutarimus ar paleidusi pyktį. Abu taip tarsi pabėgdavom nuo būtinybės imtis veiksmų dėl santuokos, kol galiausiai viskas užpelkėjo ir buvo nebeįmanoma to išjudinti.

Galima sakyti, judu suvedė „Mados infekcija“, kai prieš tuos keliolika metų žengėte podiumu. Po skyrybų jus kaip nors veikia faktas, kad vėl dirbate „Mados infekcijoje“ kaip viena iš organizatorių?

Kaip šiandien prisimenu – dirbome „Forum Palace“, ten sukosi ir bendri mūsų draugai. Man dvidešimt metų, Eugenijus – talentingas menininkas, jo aplinka įdomi – režisieriai, aktoriai. Draugystė romantiška ir pašėlusi, tuomet dar studijavau Londone, Berlyne, jis skraido po visą pasaulį, kažkur susitinkame. Mūsų aplinka – teatralai arba šou pasaulio atstovai, vakarėliai... Tai nebuvo „normali“ draugystė, kai du žmonės gyvena viename mieste ir eina į pasimatymus, galbūt ramioje rutinoje lengviau pažinti vienam kitą, nežinau.

O šįmet nesusitiksime „Mados infekcijoje“. Ir, galvoju... regis, neturime bendrų renginių. Bet jei ir tektų susidurti darbe, man nebūtų skaudu.

Jūs jauna ir graži, ar ryškėja Ievos moters, ne tik mamos, gyvenimo kontūrai?

Dabar koncentruojuosi į darbą, ne į santykius. Turiu išsiskyrusių draugių – matau, kad dėmesio jos sulaukia, įmanoma sukurti santykius ir tam netrukdo nei vaikų skaičius, nei amžius. Tik reikia suprasti, ko pats nori. Kito žmogaus namuose šalia vaikų neįsivaizduoju, bet savęs nelaidoju ir kačių neperku (juokiasi).

Gal bjauriai nuskambės, bet tam tikra prasme man jau ramu, nes turiu vaikų, tai – pliusas

Matau paveikslą kitokį. Gal bjauriai nuskambės, bet tam tikra prasme man jau ramu, nes turiu vaikų, tai – pliusas (juokiasi). Taigi užmezgus santykius su kitu vyru nereikėtų puoselėti lūkesčio kurti šeimą, susilaukti vaikų, todėl gal ir žavinga, kad galėtume susitelkti tik į vienas kitą. Juolab kad mano metų vieniši vyrai jau irgi dauguma turėję šeimas. Žiauru, bet tokia realybė.

Žiauru būti vienai?

Nesvarbu, kokia skyrybų priežastis, naudinga žmogui po jų pabūti vienam, išjausti, išgyventi susiklosčiusią situaciją, prisitaikyti prie naujos – juk pokytis didelis. Išorė atspindi vidų, o tai reiškia, kad susiklostę ar nesusiklostę santykiai – ir mano vidaus atspindys, jei kažkas pakrypo ne taip, vadinasi, kažką turiu taisyti savyje. Tad dabar geras laikas padirbėti su savimi, o ne pulti į naujus santykius, kad ir kaip kartais norėtųsi žmogaus šalia. Žinau, kad kol pačiai su savimi nėra gera, kol nepasikeisiu, tol ir naujų santykių modelis nesikeis, vėl turėsiu nerti į tas pačias pamokas. Aš iš tų žmonių, kurie nemėgsta vienatvės, bet bandau su ja susidraugauti, tad tam ir skiriu dabar savo laiką.

Sunkiausia, tikiuosi, praeityje. Skaudžiausiai vienišumas gėlė, kai mane, trylikametę, tėvai išsiuntė mokytis į Angliją. Kalbos barjeras, kultūros skirtumai, tėvų, o ypač mamos, ilgesys virkdė gal porą mėnesių. Paskui persilaužiau. Tiek tuomet, tiek vėliau studijų metu puikiai jaučiausi akademinėje aplinkoje, turėjau didelį draugų ratą. Būti kitoje kultūroje, gyventi kitokioje aplinkoje man labai lengva.

Žmogus, kuris turi tris vaikus, gal net neturi galimybės pasijusti vienišas?

Kita vertus, tikrai taip. Savaitgaliais sugriūva visi trys pas mane į lovą, Amelytė apsikabina ir glaustosi, o berniukai susimuša – ir dar ant manęs! Mėgstu jiems skaityti knygas, tai mano vaikus suvienija, ramina. Visada vaikams reikia ką nors sugalvoti, nes jei palieki likimo valiai – konfliktai neišvengiami. Dabar kaip tik skaitome knygą apie iškiliausias pasaulio asmenybes: nuo Einsteino iki Jobso. Man pačiai įdomu. Nustebino, kad vaikai aptarinėja tai, ką išgirsta. Matui patinka Leonardo da Vinci, dvyniai įsiminė reliatyvumo teoriją ir Shakespeareʼo dramas, net prašo paskaityti iš naujo tai, ką jau skaitėme.

Dar taip neseniai svajojote vėl imtis studijų – net į universitetą buvote nuėjusi tartis dėl mokslų. Svajonę atidėjote?

Atrodo, kad taip, nes dabartinė veikla ir tai, ką noriu studijuoti, itin skiriasi. Akademinis gyvenimas mane labai vilioja, norėčiau imtis Europos Sąjungos ar tarptautinių santykių studijų, bet kol kas taip yra ką veikti su vaikais, o ir pati panirau į visokius projektus. Štai „Mados infekcijai“ dabar ruoštis sudėtingiau dėl pandemijos, nes modelius reikia atrinkti virtualiai, o ne surengti realią atranką. Bendrauju su užsienio dizaineriais – reikia su daugybe institucijų suderinti jų atvykimą į renginį; mano atsakomybė – ir gausybė detalių dėl modelių makiažo bei šukuosenų. Bet man labai smagu būti viso to dalimi. Juk „Mados infekcija“ – mados savaičių pasaulio sostinėse atitikmuo, renginys tarptautinis, žinomas ir vertinamas, pati tai pajutau gavusi daugybę padėkų po ankstesnių renginių iš dizainerių, žinau, kaip žmonės tuo tiesiog serga. Pati sergu! Buvome sugalvoję įdomių renginio idėjų ir teko atidėti dėl karantino, bet labai tikiuosi, kad dabar pavyks jas išpildyti.