Slaptos princesės Dianos kasetės: netrukus po vestuvių princesė bandė nusižudyti

Pirmą pasakojimo dalį, kurioje princesė Diana pasakoja apie pažintį su savo būsimu vyru, pirmuosius neištikimybės ženklus ir pasiruošimą vestuvėms, skaitykite čia.

„Mes susituokėme trečiadienį. Pirmadienį (1981 m. liepos 27 d.) nuėjome į Šv. Pauliaus katedrą paskutinei repeticijai.Tądien jau buvo sujungtos kamerų šviesos ir aš pagaliau ėmiau suprasti, kokia tai bus diena.

Aš išverkiau akis. Aš visiškai sugniužau dėl įvairiausių dalykų. Camillos problema mane graužė visą sužadėtuvių laikotarpį.

Susiklosčiusioje situacijoje desperatiškai bandžiau elgtis kaip tikra suaugusi, bet man trūko patyrimo ir negalėjau su niekuo apie tai kalbėtis.

Prisimenu, kad mano vyras buvo labai išvargęs – mes abu jautėmės gana pavargę. Didžioji diena.

Vestuvių išvakarėse jis man atsiuntė labai gražų žiedą su antspaudėliu, ant kurio buvo Velso princo plunksnos. Buvo ir graži atvirutė su tekstu: Aš taip didžiuojuosi tavimi ir kiekvienu tavo pasirodymu. Rytoj tavęs lauksiu prie altoriaus. Tiesiog pažiūrėk jiems į akis ir priblokšk juos.

Naktį prieš vestuves man siaubingai pasireiškė bulimija. Valgiau viską, ką tik galėjau rasti namie. Tai labai trikdė mano seserį Jane, kuri buvo apsistojusi Clarence namuose kartu su manimi.

Niekas nesuprato, kas tuo metu vyko. Tai buvo didžiulė paslaptis. Aš siaubingai vėmiau.

Kitą rytą buvau labai rami. Prabudau gal 5 valandą ryto. Įdomu – jie mane paguldė į miegamąjį su vaizdu į prekybos centrą. Tai reiškia, kad visai neišsimiegojau.

Aš buvau labai labai rami. Mirtinai rami. Jaučiausi lyg avelė, pristatoma mėsininkui. Žinojau tai ir nieko negalėjau pakeisti. Mano paskutinė laisvės naktis su Jane.

Ta diena buvo vienas didelis laukimas. Džiūgaujanti minia kėlė laimę, bet nemanau, kad buvau laiminga.

Sunkaus insulto pasekmes vis dar jaučiantis tėvas buvo toks laimingas, kad kvailai mojavo.

Kai ėjau prie altoriaus, akimis ieškojau Camillos. Žinojau, kad ji ten turi būti. Savaime suprantama. Aš jos ieškojau.

Iš esmės aš turėjau savo tėvą vesti per bažnyčią, todėl į tai į bandžiau sutelkti dėmesį. Prisimenu, siaubingai jaudinausi dėl nusilenkimo prieš Karalienę.

Galiausiai pasiekiau altorių. Pamaniau, kad visa ši situacija nepaparastai juokinga – vestuvės. Tai toks suaugusiųjų reikalas ir čia buvau aš, Diana, vaikų darželio auklėtoja. Viskas buvo taip komiška!

Prisimenu, buvau taip įsimylėjusi savo vyrą, kad negalėjau atplėšti nuo jo akių. Aš šventai tikėjau, kad esu laimingiausia mergina pasaulyje. Nuo šiol jis manimi rūpinsis. Na, nekokią prielaidą padariau!

Jau po ceremonijos eidama per bažnyčią pastebėjau Camillą. Ji buvo apsirengusi šviesiai pilkai, buvo užsidėjusi skrybėlę su vualiu. Jos sūnus Tomas stovėjo ant kėdės. Iki šiol man išliko ryškus prisiminimas.

Kai mes išėjome laukan, apėmė nuostabus jausmas: visi sveikino, visi buvo laimingi, nes manė, kad mes esame laimingi. Tačiau mano galvoje sukosi klaustuko ženklas. Aš supratau, kad priėmiau neįtikėtinai svarbų vaidmenį, bet visiškai nesuvokiau, kur veliuosi. Visiškai nesuvokiau.

Grįžę į Bakingemo rūmus pozavome nuotraukomis. Nieko apčiuopiamo. Nieko.

Iš esmės aš vaikščiojau ratais, vilkdama paskui save ilgą suknelės, pamergių ir pažų šleifą, ir bandydama suprasti, kur turėčiau būti.

Išėjome į balkoną. Mane pribloškė tai, ką išvydome: tūkstančiai žmonių džiūgavo. Tai buvo tiesiog nuostabu. Per vestuvinius pietus sėdėjau kartu su Charlesu. Visai tarpusavyje nesikalbėjome – buvome taip nuvaryti nuo kojų. Jaučiausi pavargusi nuo visko.

Niekada rimtai nebandžiau atšaukti vestuvių. Maniau, kad tai tik jaudulys. Manyje degė viltis, kad viskas praeis po dienos ar dviejų.

Blogiausia nutiko Broadlandse (Charleso dėdės namuose). Antrą naktį atėjo Laurenso van der Posto knygos, kurių jis dar nebuvo skaitęs. Septynios knygos – visos jos buvo pristatytos per mūsų medaus mėnesį. Jis jas skaitė ir mes jas turėjome kasdien analizuoti prie pietų stalo.

Antroje medaus mėnesio dalyje mes kasnakt linksmindavome elitą karališkojoje jachtoje Britannia. Taigi, mes neturėjome laiko sau. Man buvo sunku tai priimti.

Jachtoje dirbo 21 pareigūnas ir 256 įgulos nariai. Vakarienės buvo iškilmingos, black-tie tipo puotos, kuriose dalyvavo atrinkti visuomenės atstovai. Kol visi vakarieniaudavo, grodavo gyva muzika.

Tuo metu bulimija buvo pasibaisėtina – pasireikšdavo keturis kartus per dieną. Surydavau viską, ką rasdavau ir apsivemdavau po dviejų minučių. Mane tai labai vargino. Tad, žinoma, mano nuotaika pamažu pradėjo svyruoti. Galiausiai ji pasiekė tokį lygį, kad vieną akimirką būdavau laiminga, o jau kitą galėdavau akis išverkti.

Prisimenu, kad per medaus mėnesį labai daug verkiau. Buvau labai pavargusi dėl neteisingų priežasčių.

Mes išgyvenome tą laikotarpį gana neblogai. Tuomet tiesiai iš jachtos išvykome į Balmoralę. Visi mus pasitiko ir tada pagaliau man atėjo suvokimas.

Mano sapnai buvo pasibaisėtini. Kasnakt sapnavau Camillą. Mane buvo apsėdusios mintys apie ją. Nepasitikėjau Charlesu – kas penkias minutes pagalvodavau, kad jis jai skambina ir klausia, kaip susitvarkyti su santuoka.

Charlesas pakvietė Laurensą van der Postą, kad man padėtų. Laurensas nesuprato manęs. Visi matė, kaip aš vis liesėjau ir liesėjau, sirgau vis labiau ir labiau.

Visi manė, kad aš galiu per naktį apsiprasti esanti Velso princesė. Visi svečiai Balmoralėje visą laiką į mane spoksojo, elgėsi taip, tarytum būčiau stiklinė. Sau aš tebebuvau Diana. Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė, buvo kitų elgesys. Dabar žmonės į mane kreipėsi mem, jūsų didenybe ir padarydavo reveransą. Tai buvo vienintelis pasikeitęs dalykas. Tuo tarpu aš su visais elgiausi taip, kaip ir iki vestuvių.

Charlesas nuolat norėdavo eiti ilgiems pasivaikščiojimams po Balmoralę. Jam didžiausias malonumas buvo – tai jus prajuokins – atsisėsti ant aukščiausios apylinkių kalvos. Ten gražu. Aš jį visiškai suprantu.

Man jis skaitydavo Laurensą van der Postą arba Carlą Jungą. Jis man skaitydavo, o aš siuvinėdavau. Jis buvo labai laimingas. Kol jis buvo laimingas, viskas buvo gerai.

Jis jautė baimingą pagarbą savo mamai ir didelę baimę savo tėvui, o aš visada buvau trečia eilėje. Mieloji, gal norėtum ko išgerti? – taip niekada nebūdavo. Visada būdavo šitaip: Mamyte, gal norėtumėte ko išgerti? Tėveli, gal norėtumėte ko išgerti? Diana, gal norėtum ko išgerti?

Gerai, nedarykime iš to problemos. Bet man turėjo būti pasakyta, kad toks bendravimas yra normalus, nes aš visada maniau, kad žmonai turi būti teikiama pirmenybė. Kokia paika mintis!

Balmoralėje buvome apsistoję nuo rugpjūčio iki spalio. Aš siaubingai siaubingai sulysau. Žmonės ėmė komentuoti: Tavo kaulai matosi. Spalį aš buvau labai blogos būklės.

Jaučiausi tokia prislėgta, kad pabandžiau persirėžti riešus su skutimosi peiliuko ašmenimis.

Į Londoną grįžau anksčiau, kad kreipčiausi į medikus. Išvykau ne todėl, kad nekenčiau Balmoralės, o todėl, kad man buvo labai prastai.

Visi analitikai ir psichiatrai suplūdo, bandydami suprasti mane. Jie man išrašė dideles dozes Valiumo ir kitų preparatų.

Laikas, kantrybė ir adaptacija – man to labiausiai reikėjo. Aš gydytojams sakiau, ko man reikia, o jie sakė, kad man reikia tablečių. Jos darė gydytojus laimingus – jie galėdavo naktį ramiai miegoti, žinodami, kad Velso princesė nieko nenudurs.“