Esu būsimas slaugytojas. Dabar studijuoju antrame kurse, atlikinėju praktiką. Sekasi neblogai, visai įdomu. Aišku, kaip ir visur, būna keistų situacijų. Tarkim, man reikia praktikos metu užsidėti kortelę su vardu ir pavarde. Praeitais metais dar klausiau leidimo, ar galiu užsirašyti „Danilas“, nes kol kas nesu pasikeitęs savo dokumentų.
Šiemet jau nebeklausiau – tiesiog einu su tokia kortele ir niekas nieko nesako. Žmonėms nelabai ir rūpi. Įstatymai yra blogi, o žmonės dažnai priima tave taip, kaip save pateiki, ir tiek.
Apskritai lietuviai linkę „drąsiai“ komentuoti, o realiai nieko nedaro. Kartais net mėgstu paerzinti. Vieną kartą einant gatve išgirdau, kaip du vyrai kalba apie gėjus: „oi, kaip aš jų nekenčiu – pagaučiau, sudaužyčiau“. Nors ir nesu gėjus, priėjau ir sakau: „nu, tai daužyk“. Jie susižvalgė ir patylėjo.
Kai žmonės savo artimųjų, draugų rate susipažįsta su LGBT+ asmenimis, dažniausiai pakeičia savo nuomonę į gerą. Atvirumas daugiausiai ir prisideda keičiant visuomenės požiūrį – labiau nei įstatymai. Aišku, būna situacijų, kai žmogui sunku atsiskleisti. Vis dėlto jei jis jaučia, kad yra pasiruošęs, manau verta tai padaryti, nes nuo to visiems bus geriau. Apsimesti, kad tavo vaikinas yra mergina ar kad esi kitos lyties nei jautiesi, tikrai labai vargina.
Hormonus gauti įmanoma, bet labai daug endokrinologų nežino kaip elgtis su translyčiais asmenimis. Vilniuje yra vienas psichiatras, išrašinėjantis reikiamas diagnozes, o su kitais sunkiau, nes gali tau prirašyti kokią nesusijusią ligą ir neskirti reikiamų vaistų. Kartais tokie gydytojai patys pirmą kartą pamato trans žmogų, ypač jei yra ne Vilniuje – nenuostabu, kad nežino, ką daryti. Tai yra pagrindinė problema, o kita – dokumentų keitimas, nes dabar tik teisiniu keliu įmanoma tai padaryti. Teismai užtrunka ir nervų sugadina. Pats esu sudėtingame procese, padedamas LGBT+ organizacijos „LGL“ atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus.
Skaitydamas apie naujas mūsų Seimo idėjas, kaip dar pabloginti situaciją translyčiams žmonėms, kaip ir nesistebiu. Žinoma, tai visiška nesąmonė. Ką jie gali žinoti apie mus, jei net neturi tokių pažįstamų? Tiesiog apsimeta, kad dirba, su tokiais įstatymais.
Jei bus priimti nauji draudimai, man teks rinktis tarp dviejų variantų. Arba bandysiu būti tas savanoris, kuris bando dar aktyviau prisidėti prie pokyčių, arba išvažiuosiu iš Lietuvos. Juk nesmagu būtų visą gyvenimą vaikščiot su lyties neatitinkančiu vardu ir pavarde, ypač kai pradėsiu dirbti. Įsivaizduokite, dirbčiau gydytoju, ir ant kabineto užrašyta mano „pasinė“ pavardė, o įėjus sėdžiu aš, Danilas. Minčių kiltų įvairių, kaip sakoma.
Turiu nuostabią merginą, Pauliną. Esam kartu pusantrų metų. Gyvenam kartu, tik miega ji kitame kambaryje, mat į darbą jai dvejomis valandomis vėliau nei man į praktiką, tad nori išsimiegoti. Iš tikro tai ir yra mūsų santykių paslaptis – abu suprantame, kad kartais reikia ir po vieną pabūti, turėti erdvės.
Neseniai mano mama susipažino su Paulina, nors ir netyčia. Sunkiai susirgau, o mama tai sužinojus atskubėjo padėti gydytis, nes neva pats nepasveiksiu. Nors ir liepiau nevažiuoti, bet atvažiavo. Paulina grįžo po darbo ir nustebo, pamačiusi mamą koridoriuje. Sakiau jai, kad negąsdintų Paulutės! Žodžiu, buvo labai netikėta, bet viskas gerai pavyko. Dabar mama man nuolat kartoja, kad nesipykčiau su mergina, nes paskui negausiu valgyti... Tiesa, stengiuosi ir pats daugiau gaminti, nes Paulina neseniai iškėlė ultimatumą – arba prisidedu prie maisto gaminimo, arba santykiams galas. Teko susirūpinti mūsų santykiuose šiuo klausimu apleista lyčių lygybe.
Su Paulinos tėvais dar nespėjome susipažinti, bet manau, kad greit susitiksime.
Esu iš Ukmergės, į Vilnių atvykau devyniolikos, dabar man – dvidešimt vieneri. Vilnius man patinka, nes čia daug daugiau galimybių darbui, studijoms, laisvalaikiui. Kartais nusifilmuoju vaidybinių filmų masuotėje. Pamenu, kaip pirmą kartą teko sušmėžuoti vienoje lietuviškoje komedijoje. Per dvi darbo dienas iš arti pamačiau kino virtuvę. Labiausiai patiko susipažinti su tiek daug žmonių, praplėsti draugų ratą ir pamatyti, kaip kuriamos ekrano iliuzijos.
Stengiuos prisidėti ir prie LGBT+ bendruomenės veiklų. Pasidalinau savo istorija „Dokumentikos namams“ reportažui, „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ knygai. Lankiausi Kamilės Gudmonaitės spektaklyje „Trans Trans Trance“, kituose kultūriniuose ir socialiniuose renginiuose. Manau, tokie dalykai labai reikalingi – jie po truputį ir keičia visuomenės požiūrį.
Žinoma, LGBT+ bendruomenė labai įvairi ir negaliu pasakyti, kad visada su visais sutinku ir sutariu. Tarkim, aš nemanau, kad Lietuvoje taip blogai, kaip kad dažnas pateikia. Kiek galiu, stengiuosi bent emociškai paremti tuos, kuriems taip sunku, arba pasidalinu vertinga informacija. Kitas dalykas, manau, mūsų bendruomenei trūksta solidarumo. Yra keli aktyvūs žmonės, bet nesijaučia vienybės. LGBT+ organizacijos ir ryškūs veidai turėtų labiau vienyti savo jėgas – juk siekiami tikslai yra tie patys.
Šis tekstas – dalis „Friendly Stories“ leidinio, vienijančio dešimt šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Palangos gyventojų pasakojimuose susipina skirtingos profesijos, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, išpažįstamos religijos ir dietos. Įvairovę švenčiančios idėjos autoriai – režisierius Romas Zabarauskas ir fotografė Arcana Femina. Kiekvieną trečiadienį išskirtinai portale „Žmonės“ skaitykite vis naują „Friendly Stories“ istoriją, tuo tarpu viso leidinio anglų kalba ieškokite bet kurioje „Friendly City“ dalyvių vietoje Vilniuje ir Kaune.