Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis – apie užtrukusią teatro tylą ir „Elektros“ premjerą Kaune

Spektaklio režisieriui ir jo kolegoms skubiai teko išvykti į gimtinę. Premjeros laukimas užsitęsė iki rugsėjo 12 d. Šiame interviu kalbamės apie realybėje ir spektaklyje persipynusį laukimą ir dar nesibaigiančius iššūkius.

Jaša Kocelis – vienas įdomiausių ir perspektyviausių Slovėnijos teatro režisierių, sukūręs spektaklių Slovėnijos nacionaliniame teatre Nova Gorica, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Liublianos miesto ir lėlių teatruose, „Novo Mesto“ teatre ir kituose.

Režisūros meno žinias gilino dirbdamas žymių režisierių – Dušano Jovanović, Janezo Pipan, Ivica‘o Buljan ir Tomažo Pandur – asistentu. Jam talkina gausi menininkų komanda iš Slovėnijos: scenografas Darjanas Mihajlovičius Ceraras, kostiumų dizainerė Branka Pavlič, muziką kuria žinomos Slovėnijos džiazo grupės „Moonlight Sky“ lyderis Miha Petricas, choreografė Tajda Podobnik. Komandą papildo dramaturgė Daiva Čepauskaitė ir NKDT teatro aktoriai Greta Šepliakovaitė, Jūratė Onaitytė, Daiva Rudokaitė, Tomas Erbrėderis Ričardas Vitkaitis, Kamilė Lebedytė, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Ieva Stašelytė, Aistė Zabotkaitė, Roberta Sirgedaitė, Povilas Jatkevičius, Deividas Breivė.

Jums teko išgyventi tikrą dramą – premjera buvo atšaukta likus porai savaičių iki finalo. Kaip apibūdintumėte tuometinį jausmą ir kaip sklandžiai pavyko sugrįžti į Kauną?

Tikrai neeilinis jausmas, – buvome taip arti premjeros ir staiga teko viską nutraukti. Prireikė vienos savaitės, kol apsipratau su šia mintim ir vėl galėjau mąstyti į priekį. Iš tiesų dėl pandemijos neįvyko du mano projektai, o „Elektros“ premjera buvo perkelta į rudenį. Bet atvykimas į Lietuvą klostėsi ne taip jau lengvai. Artėjant kelionei, sekiau visas naujienas iš Lietuvos, susijusias su keliavimo apribojimais. Buvo neaiškumų, ar iš viso galėsime skristi, ar reikės izoliuotis ir panašiai.

Rugpjūčio pabaigoje su manimi atskrido choreografė Tajda Pobodnik ir dailininkas Darjanas Michajlovičius Ceraras. Situacija keitėsi dienomis, nes Slovėnija atsidūrė geltonoje zonoje. Mums teko keisti kompozitoriaus Miha‘os Petrico bilietą ir paankstinti šviesų dailininko Davito Andrejaus Francky atvykimą, kol padėtis nepablogėjo. Kostiumų dailininkė negalėjo keisti planų, tad ji dirba iš namų Liublianoje. Deja, negali atvykti fotografė Mankica Kranjec, su kuria bendradarbiaujame visuose mano projektuose.

Tai turbūt pirmas atvejis, kai kostiumų dailininkė prižiūri baigiamuosius darbus online?

Taip. Branka dar būdama Kaune padarė didelį darbą, o teatro siuvėjos buvo beveik baigusios kostiumus, tad dabar vyksta galutiniai primatavimai ir nedidelės korekcijos. Darbai vyksta per

„WhatsApp“. To dar neteko patirti turbūt niekam.

O kokį planą ruošėte, jeigu nebūtų atvykęs kompozitorius ar šviesų dailininkas?

Labai džiaugiuosi, kad jie atskrido (šypsosi). Dabar ramu. Esu buvęs keleto spektaklių šviesų dailininku gimtinėje, tarp jų ir operos pastatymo. Šviesos man nėra naujiena, jas išmanau labai gerai, bet, žinote, kai kuri šviesas, tuomet mažiau stebi aktorius scenoje: mintys fokusuojasi į vieną, – arba aktorių vaidybą, arba į vizualinę pusę. Lygiai taip pat su muzika.

Kad būtų ramiau, atlikote COVID-19 testus?

Taip. Atvykę į Kauną, po dienos visi pasidarėme testus. Tai nebuvo būtina, bet norėjome būti tikri, kad galime kontaktuoti su aktoriais, teatro kolektyvu. Nacionalinis Kauno dramos teatras yra didelė institucija, tad rizikuoti negalima.

Kaip sekasi atkurti spektaklį po tokios ilgos pertraukos?

Per pirmąją „Elektros“ repeticiją pajuokavome, kad spektaklio sukūrimas truks devynis mėnesius – nuo praėjusio sausio iki rugsėjo. Pagaliau jis gims. Mes paskutinį kartą matėmės kovo pradžioje, tad buvo neramu, kaip pavyks prisiminti, bet buvau nustebintas, kaip puikiai medžiagą, tekstą ir mizanscenas, užsifiksavo aktoriai. Atrodė, lyg mūsų paskutinis susitikimas būtų vykęs prieš dešimt dienų, o ne prieš kelis mėnesius. Tokios malonios staigmenos net nesitikėjau.

Galbūt sumanėte kokias nors korekcijas, naujus sprendimus?

Iš tiesų spektaklis liks toks, koks buvo sumanytas, ir kokį jį mes užfiksavome prieš pandemiją. Buvome jau labai toli pažengę. Aš laikausi taisyklės, kad kuo labiau pradedi galvoti, tuo labiau pradedi abejoti. Nepaisant to, mano mintys visą šį laiką sukosi apie „Elektros“ premjerą. Esu paruošęs keletą naujų sprendimų. Džiaugiuosi, kad jau pirmo susitikimo metu su aktoriais tobulai išsprendėme vieną komplikuotą sceną.

Grįžtu į karantino laikotarpį. Kaip jį išgyveno Slovėnijos teatras?

Ilgai truko teatrinė tyla. Ji mums, teatralams labai skaudi. Sprendėsi klausimai, kaip dirbti tokiomis sąlygomis. Per karantiną žiūrėjome spektaklius iš viso pasaulio virtualiai, labai sekiau jūsų „Teatras TV ONL1NE“ transliacijas, aktorių koncertus, – buvo puiku, tačiau tai nėra tas teatras, kokia jo tikroji paskirtis. Teatre reikia lankytis. Slovėnijoje veikė vasaros scena – keletas kultūros institucijų pasistengė, kad ji veiktų visą vasarą. Joje buvo rodomi spektakliai, vyko koncertai. Mano režisuotas spektaklis „Psycho“ taip pat dalyvavo šioje programoje. Asmeniškai manau, kad reikia kovoti už tai, ką myli ir eiti pirmyn bei įlieti kuo daugiau teigiamos energijos, ypač laiku, kuris teatrui nėra palankus. Dar ir dabar, nesiliauja spėlionės, kas bus ateityje. Tikiu, kad mes kursime. Reikia tuo tikėti, tas mus stiprina ir palaiko. Teatrai Slovėnijoje vėl grįžta į ritmą, leidžia premjeras, nes kaip ir pas jus, nemažai jų persikėlė į rudenį.

Daugumai kūrėjų nelengvas sąstingio laikotarpis davė ir naujų impulsų, suteikė progų naujiems užsiėmimas. O jums?

Man šią vasarą teko dirbti su įdomiu projektu, skirtu turizmo sferai, – kūrėme ir filmavome vienam Slovėnijos regionui skirtą įvaizdinę reklamą. Rašiau scenarijų ir režisavau. Galėjau leisti sau daugiau negu įprastai kuriant reklamą, nes užsakovai buvo atviresni meninėms idėjoms. Galbūt juos taip paveikė karantinas (juokiasi). Tiesa, režisuoti teko iš namų, nes tuomet šalyje buvo apribotas judėjimas ir negalėjau išvažiuoti. Operatorius, kuris gyvena šalia kalnų, siųsdavo filmuotą medžiagą, peržiūrėdavau ją ir pasakydavau pastabas. Buvo įdomu ir rezultatas labai nudžiugino. Sukūrėme keletą vaizdo pasakojimų.

Jaša, jums teko režisuoti ne tik gimtinėje. Spektaklius statėte Serbijoje, Vengrijoje. Dabar į kūrybinę biografiją bus įrašyta ir Lietuva. Per šį projektą išmokote lietuviškų žodžių, stebėjote kultūrinį ir kasdienį gyvenimą, – lankėtės krepšinio varžybose, renginiuose, parodose ir panašiai. Ir teatre esate labai savas. Ar ir jums Lietuva tampa artima?

Žodžių moku nedaug: „šitas planas“, „viskas gerai“ (juokiasi). Jūsų kalba labai graži. Manau, kad teatre galima dirbti labai asmeniškai arba ne, bet negalima būti abejingu. Tarp komandos ir manęs užsimezgė labai gražūs žmogiški santykiai. Aš negaliu ignoruoti šalies, kurioje dirbu. Gerbiu papročius ir tradicijas. Mane tai įkvepia. Netgi kai kurias spektaklio „Elektra“ scenas įkvėpė menininkų darbai, pavyzdžiui, Čiurlionio paveikslas „Auka“. Mes naudosime spektaklyje kankles ir vieną lietuvių liaudies dainą. Nespekuliuoju tuo, bet tie elementai įkvėpė mane ir natūraliai įsiliejo į spektaklį.  Spektaklis nukelia į Graikiją, o aš manau, kad graikų kultūros atgarsių yra visose kultūrose. Lietuvos kultūrinis paveldas yra labai platus. Mano šalį ir Lietuvą sieja daug panašumų – abi nedidelės šalys, turinčios 2 ir 2,5 mln. gyventojų. Abi iškovojusios nepriklausomybę panašiu metu. Kai MO muziejuje apžiūrinėjau 90-iesiems skirtą parodą, nustebau, kad tiek daug panašių dalykų mus sieja. Manau, kad mažos tautos turi daug bendro. Teatre mes dalinamės savo patirtimi, žmogiškumu, ir tai išgyvename scenoje.

Pagrindinė spektaklio „Elektra“ tema yra laukimas, ir kaip jis paveikia žmogų. Ko laukiate jūs?

Laukiu premjeros, žinoma (juokiasi).