Smuikininkas Gidonas Kremeris: „Muzikanto darbas – amžina tarnystė“

Į Vilnių bent kartą per metus atvežate vis naują projektą. Šįkart scenoje siaus „Sniego simfonija“: lyg koncertas, lyg cirko spektaklis – žiūrovų širdies stygas virpins jūsų smuikas ir garsaus klouno Slavos Polunino pantomima. Kaip atsirado toks keistas duetas?

Mes su Slava Poluninu ryžomės avantiūrai. Tai – pats neįprasčiausias per mūsų su „Kremerata Baltica“ istoriją projektas. Vakaras, pripildytas poezijos ir muzikos, kai be žodžių pavyksta perduoti žiūrovui emociją. Bet kuriam žiūrovui – nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimties metų. Tai – išgyvenimai, kurių negausi kasdien ir prie kiekvieno kampo.

Koncertai buvo suplanuoti tik Rygoje ir Taline, bet primygtinai prašiau, kad įtrauktume ir Vilnių, nors pagal logistiką ir biudžetą tai buvo labai sunku padaryti. Žinote, su Vilniumi aš jaučiuosi labai susietas dar nuo tada, kai pirmą kartą čia atvažiavau būdamas vos trylikos: tai buvo pirmos mano, Rygos muzikos mokyklos mokinio, užsienio gastrolės. Galų gale ir mano kolektyvas „Kremerata Baltica“ jungia visas tris Baltijos šalis: jame groja muzikantai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Yra tik dvi išimtys: vienas muzikantas iš Ukrainos ir vienas – iš Rusijos.

Vilnius – miestas, kurį myliu nuo jaunystės, kur turiu daug draugų. Kur galiu kvėpuoti gimtuoju oru, juk esu gimęs Latvijoje. Nors beveik nekalbu lietuviškai (kai ką suprantu, bet beveik nekalbu), Baltijos oras mus jungia. Lietuva, Latvija – viskas gimta.

Tik gaila, kad Vilniuje jūs – retas svečias. Nors čia turite jaukų butą, atvykstate vos dienai ar dviem.

Tai natūralu, kai mano profesija – tokia. Gyvenu daugelyje šalių, matau viešbučius, koncertų sales. Paprastai daugiau nieko ir nematau. Kartais pasiseka užsukti ir į Vilnių. Butą, kurį čia turiu, greičiau būtų galima pavadinti priebėga. Juk namai – vieta, kur būni nuolat. O aš esu visur ir niekur... Turbūt iš tiesų butą Vilniuje būtų galima pavadinti priebėga, dabartine mano baze. Pasaulyje nėra kitų namų ar kito buto, kur būnu taip dažnai. Taip retai ir taip dažnai...

Bet kiekvienam žmogui būtina vieta, kurią galėtų pavadinti namais. Kur jūsų uostas?

Žinote, tokių namų, apie kokius jūs kalbate, turbūt neturiu. Pastaraisiais dešimtmečiais, nuo tada, kai septintajame išvažiavau iš Latvijos, o aštuntojo pabaigoje – ir iš Rusijos, gyvenau daugelyje šalių ir miestų. Paryžiuje, Niujorke, Ciuriche, Liucernoje... Daug kur gyvenau, bet niekur nebuvau iš tikrųjų. Tiesa, paryžietiškas butas, kaip namai, man egzistavo dešimtmetį. O dabar yra bandymas tokius namus susikurti čia, Vilniuje. Bet kol kas – tik bandymas. Kaip seksis, po kokios dešimties metų pasakysiu.

Nors čia jauku, tai vis dar ne tie namai, kurie sukaupia viską, kas susiję su mano praeitimi ir būsimais poreikiais. Viską, ką jūs siejate su namais. Žinoma, tai kur kas geriau nei viešbutis – asmeniškiau ir šilčiau. Bet vis tiek – dar ne tas rūmas, kurį svajonėse pasistačiau. Dar ne ta tvirtovė, kurioje galima gyventi nuolat. Šiuo metu aš vis dar daugiau keliauju, daugiau kariauju, daugiau tyrinėju... Trumpai tariant, visa tai vyksta ne namuose. Todėl jeigu klausiate apie namus, mano atsakymas bus tradicinis – kaip muzikanto, bet normaliam žmogui turbūt nelabai suprantamas: mano namai – scena. Tik koncertinis artisto gyvenimas – toli nuo malonumų, kuriuos galima įsivaizduoti. Tai – gana varginantis, sunkus ir atsakingas darbas. Ir laisvo laiko, kurį galėčiau skirti tik sau, artimiesiems, draugams, savo vaikams – beveik nėra.

Skamba nelabai linksmai...

Kalbu apie tai ne norėdamas pasiskųsti. Tiesiog toks yra klajojančio artisto gyvenimas. Ir jis neturėtų būti kiekvieno svajonė: „O, tu važiuoji ten... o, tu pamatysi tai...“ Ne, mes viso to nematome. Jaunystėje aš irgi svajojau pamatyti pasaulį. Tam tikra prasme ir pamačiau. Bet dabar, darydamas išvadas, matau, kad tai, ką iš tiesų norėčiau pažinti, kartais visai nepatenka į mano kelionių ir turų geografiją. Jeigu pasiseka išplėšti valandą muziejui – jau didelė laimė. Jeigu pasiseka pabendrauti valandėlę su draugais – jau šventė.

Aš gyvenu tarsi sklęsdamas. Tai nėra normalus gyvenimas. Niekam tokio nelinkiu. Muzikanto darbas – amžina tarnystė. Aš jos jokiu būdu neišsižadu. Galima sakyti, kad toks ir buvo mano gyvenimo tikslas – būti reikalingam. Stengiuosi būti reikalingas savo orkestrui, kompozitoriams, savo publikai. Ir ne sėkmė, ne piniginis įvertinimas, ne aplodismentai ar ovacijos svarbūs, o jausmas, kad padarei darbą iki galo.

Sakote, nemėgstate etikečių, tačiau kokiomis tik nesate apdovanotas: ir genijus, ir geriausias šia žeme vaikštantis smuikininkas... Bet net ir genijai turi mažyčių silpnybių. Kas jums teikia džiaugsmą?

Mėgstu pažiūrėti gerą filmą: susidurti su kūrybingais žmonėmis ekrane, scenoje, gyvenime. Mėgstu takelius kalnuose, pajūrio orą... Galų gale mėgstu tiesiog skaniai pavalgyti (juokiasi).

Vilniuje randate tokių vietų ar dažniau sukiojatės namų virtuvėje?

Tokių vietų gali rasti visur. Restoranuose paprastai būna labai triukšminga, bet rasti, kur praleisti vakarą su draugais ar tiesiog skaniai pavalgyti, – tikrai galima. Aš mėgstu lietuvišką virtuvę, o bulvės – apskritai mano aistra nuo vaikystės. Matyt, baltiškieji genai veikia...

Retai pastumiu į šalį kompiuterį ar telefoną tam, kad pažiūrėčiau į akis savo vaikui ar savo mylimajai. Tam, kad tiesiog pasikalbėčiau... Žinau tai ir man dėl to gėda. Bet toks aš žmogus.

O lietuviškos Kalėdos, naujametės šventės man apskritai – ypatingas metų laikas. Tada stengiuosi nekoncertuoti, kad bent šitą laiką išsaugočiau kaip atokvėpio. Kai buvau vaikas, šias šventes leisdavau su tėvais. Kai pats tapau tėvu, stengiausi pagal galimybę būti su savo vaikais. Bet kadangi mano dukros gyvena skirtingose šalyse, visa tai nesuderinama ir nesujungiama. Viena dukra – Maskvoje, ji – aktorė, žurnalistė. Kita dukra – paryžietė – šiuo metu mokosi Anglijoje.

Todėl pastaraisiais metais dažniausiai tiesiog pabėgu ten, kur šilčiau, kur manęs niekas nerastų. Geriausias poilsis man – atsijungti nuo visko. Bet būtent tai pavyksta sunkiausiai (šypteli). Net jeigu esu kur nors toli, kur niekas nežino (taip, ačiū Dievui, kartais būna), kur esu nepasiekiamas, vis tiek galvoje sukasi kokių nors naujų idėjų, vis tiek dėl ko nors nerimauju – neužbaigto repertuaro ar neparašyto knygos skyriaus. Todėl absoliutaus poilsio aš niekada nejaučiu.

Ko gero, namai – ten, kur šeima. O kaip gyventi, kai tavo artimieji pabirę po skirtingas šalis?

Tai – sudėtingas klausimas, ir aiškaus atsakymo į jį aš jums turbūt nepateiksiu. Kaip ir sakiau, mano, kaip artisto, gyvenimas yra visur ir niekur. Būtent dėl šito „visur ir niekur“ tikros šeimos sukurti man taip niekada ir nepavyko. Už viską yra savas mokestis. Su kaupu sumokėjau už atsidavimą savo profesijai. Va, atrodo, tu lydimas sėkmės, ir visi žiūri į tave kaip į veiksmo herojų. Bet užkulisiuose vaizdas kiek kitoks...

Tačiau jūs turite mylimą moterį – tai jau daug.

Taip, mylima moteris yra puiku. Tai daugiau ir svarbiau nei bet kokios namų sienos. Tačiau bijau, kad pats nesugebu duoti mylimai moteriai to, ko ji nori. Nes aš per daug dėmesio skiriu savo tikslams ir pareigoms. Orkestras, naujos programos, projektai atima iš manęs tą laiką, kurį norėtųsi skirti namams, mylimajai, vaikams, draugams. Aš nieko nespėju: gyvenu penkis gyvenimus, o man reikėtų dešimties ar septyniolikos. Ir nebūdamas skolininku visą laiką jaučiuosi skolingas. Labai nemėgstu skolintis: kieno nors laiko, pinigų, daiktų. Visada stengiuosi kuo greičiau atsiskaityti.

Bet šiuo atveju atsiskaityti man niekaip nepavyksta – aš amžinas skolininkas. Žiūriu į jaunesnę ar vyresnę savo dukteris, kurias vienodai myliu, – žiūriu ir nuolat jaučiuosi skolingas, nes jos mato tik mano šukes. Net kai jos pas mane atvažiuoja ar aš – pas jas, tuo pat metu stengiuosi sutvarkyti galybę reikalų. Retai pastumiu į šalį kompiuterį ar telefoną tam, kad pažiūrėčiau į akis savo vaikui ar savo mylimajai. Tam, kad tiesiog pasikalbėčiau... Žinau tai ir man dėl to gėda. Bet toks aš žmogus. Aš tik tikiuosi, kad mano dukterys, mano mylimoji, draugai mane supras.

Kaip manote, kada nors bus kitaip?

Vargu... Kol degu aistra, fantazija, noru padaryti tai, ko dar nedariau, – ramybė man tik sapnuosis. Todėl kai patenku į bičiulio, visame pasaulyje garsaus klouno Slavos Polunino, namus, į jo šeimą, pajuntu tą laimę, kurios stokoju gyvenime. Kartą, praleidęs ten parą, pasakiau jam: „Tai buvo para, kuri leido pamatyti, ko man trūksta.“ Jis turi viską, ko aš gyvenime siekiau, bet taip ir neradau. Galbūt tai susiję su jo charakteriu, išmintimi ar požiūriu į gyvenimą. O aš vis toks nerimastingas, vis blaškausi, vis klajoju, nuolat užsikrėtęs kokiomis nors idėjomis. Vis nerandu ramybės... Sąžiningai sakau: aš nešu savyje nerimą.