Smuikininkės Rasos Žukauskaitės dienoraštis (V): „Atsisveikinant su Indija riedėjo džiaugsmo ašaros – aš čia dar grįšiu mokyti gabių vaikų“
Kaip portalas Žmonės.lt jau rašė, Vokietijoje gyvenanti smuikininkė Rasa Žukauskaitė kiek daugiau nei mėnesiui išsiruošė į Indiją. Tiesa, ne ilsėtis ar pramogauti, o susitikti su talentingąja inde iš lūšnyno. Per šią Rasos viešnagę buvo ne tik gražių akimirkų, bet ir druskos – dingo vadybininkas, buvo palikta viena be pinigų dideliame mieste ir panašiai. Tačiau galiausiai smuikininkė susitiko su išliaupsinta mergaite iš lūšnyno, o dabar muzikantė jau pakeliui namo.
Jūsų dėmesiui – išskirtinė penktoji ir, kad ir kaip gaila būtų, paskutinė smuikininkės dienoraščio dalis.
Koncertą Punoje, kaip ir kituose miestuose, pasitiko pilna salė ir, be abejo, emocijos buvo labai prieštaringos: žinojau, kad šis koncertas yra kelionės pabaiga, bet kartu – labai didžiulio žingsnio pradžia.
+30
Šis koncertas buvo ypatingas ir tuo, kad jame turėjo pasirodyti man pačiai asmeniškai labai svarbi indų šeima. Su ja susipažinau lankydamasi čia prieš dvejus metus. Vieni kitus mes supratome be žodžių, o man išvykus, visą laiką, išskyrus paskutinius du mėnesius, palaikėme ryšį telefonais, elektroniniu paštu ar socialiniais tinklais... Vos užlipusi į sceną tvirtai jutau jų buvimą salėje, nors to tiksliai ir nežinojau. Tai mane labai sujaudino, netgi savotiškai suerzino – tik dėl jų dar labiau nenorėjau padaryti jokios klaidos.
Mėginau palikti realybę ir grodama Johanno Sebastiano Bacho solinę partitą natomis persikelti į muzikos pasaulį. Po kelių minučių man pavyko nusiraminti, o mintyse savo muziką skyriau jiems. Po koncerto tegavau trumpąjį pranešimą su padėka, tačiau, didžiam mano liūdesiui, akis į akį nesusitikome. Juk galite įsivaizduoti – praleidau apie mėnesį svetimoje šalyje, pavargau ne tik nuo sunkaus darbo, bet ir nuo įspūdžių gausos, o su artimais širdžiai žmonėmis nesusitikau... Tokiais momentais imi savęs klausti, ar tikrai gerai supranti kultūrų skirtumus. Tikriausiai, ne.
Jau kitą dieną po koncerto išriedėjome į Mumbajų. Vakare čia vyko Vokietijos susivienijimo minėjimas, kurį organizavo generalinis Vokietijos konsulas Michaelis Siebertas. Įspūdingas renginys, kuriame dalyvavo gal apie tūkstantis kviestinių svečių: Indijos aukštuomenė, diplomatai, tarptautinių organizacijų atstovai, habilituoti daktarai, menininkai... Labiausiai mane nustebino M.Sieberto asmeninė padėka už šį mėnesį trukusį mano projektą. Jis daugumai indų atvėrė akis – taip sparčiai augančioje Indijoje mokslo spragos yra didžiulės.
Susipažinau su keliais svarbiais žmonėmis, kurie pažadėjo įgyvendinti naujausią mano projektą. Kaip jau buvau minėjusi anksčiau, noriu, pasitelkdama muziką, pasaulį daryti geresnį. Tad po šio, itin sėkmingo savo projekto, buvau paskirta vienos organizacijos atstove Europoje ir dabar rašysime paraišką naujam projektui – siųsti profesionalius muzikantus pusę metų dėstyti pagal mūsų sukurtą programą į Indiją. Ši programa bus skirta neturtingiems vaikams, kurie paprastai neturi galimybės nusipirkti instrumentų, lankyti muzikos mokyklos, ir panašiai. Pagalvokite, pavyzdžiui, Mumbajuje muzikos mokykla metams kainuoja 2 tūkst. eurų...
Manau, kad toks modelis būtų puikiai pritaikomas ir Lietuvoje – profesionalūs muzikai galėtų vykti pusmečiui į Indiją bei dirbti geromis sąlygomis, su savigarbos negniuždančia alga.
Po Vokietijos suvienijimo dienos minėjimo jau kitą dieną konsulas surengė man oficialų priėmimą, kurio metu mes aptarėme turo eigą: nuo to, koks jis turėjo būti, iki to, kuo jis virto dingus mano vadybininkui. Tryškau džiaugsmu, nes jie man neturėjo jokių priekaištų, ypač žinant vokišką preciziškumą – turi būti taip, kaip suplanavom, o ne kitaip. Jie, kaip ir aš, džiaugėsi pasiektais rezultatais.
Pasibaigus projektui, koncertams, oficialiems susitikimams pagaliau pusdienį turėjau sau: pirkiniams, atvirlaiškių siuntimui, Mumbajaus, kurio centre įsikūrę nemažai lūšnynų, apžiūrėjimui. Bevaikštinėdama ten atpažinau kelias vietas iš matytų kino filmų, aplankiau mažą miesto skalbyklą bei žvejų kaimelį.
Mėnuo prabėgo tarsi savaitė. O juk tiek daug visko įvyko! Patirtis, kurią įgijau, ir emocijos žodžiais nenusakoma. Džiugesio ir švytėjimo, kurį mačiau groti trokštančių vaikų akyse, man neatstos jokie pinigai.
Po tiek laiko svetur kiekviena mano kūno ląstelė jau tikrai troško grįžti namo, bet... vis tik lipant į lėktuvą mano skruostais ritosi ašaros. Džiaugsmo ir vilties kupinos ašaros, kad per šį mėnesį pasėjau muzikalią gerumo sėklą, kuri ateityje (tikiuosi) išvešės ir mano svajonė pavirs realybe!
Namaste visiems skaitytojams. Ir... iki kito karto.
Spustelėję čia galite paskaityti ir kitas Rasos dienoraščio dalis (visos nuorodos – po tekstu).