Smurtas šeimoje: kodėl tylėjimas kenkia labiausiai?

Kaip elgtis, jeigu pastebime bet kokią smurto formą ir norime padėti? Apie tai kalbamės su gydytoja, psichoterapijos konsultante Monika Saviče ir Kauno apskrities moterų krizių projektų koordinatore, kasdien su smurtą patiriančiais žmonėmis dirbančia Renata Muščinske, kurios pabrėžia, kad labiausiai pakenkti galime tuomet, kai į smurtą nereaguojame.

„Pirmasis žingsnis, kurį turėtumėte daryti pamatę smurtą ir jausdami gresiantį pavojų, – kreiptis į policiją skambinant numeriu 112. Dar paminėčiau, kad nebūtinai galite skambinti – galima parašyti ir žinutę, jeigu skambinti nepavyksta, nurodant vietą, situaciją ir pateikiant pagrindinę informaciją. Jeigu kalbame apie psichologinį smurtą ar kitokią jo formą – pavyzdžiui, seksualinį smurtą, ir nežinome, ką daryti, galite skambinti policijos informacijos numeriu 8 700 60000“, – aiškina M.Savičė.

Ji prideda, kad visuomet galima kreiptis į įvairius specializuotus pagalbos centrus ir ten gauti pagalbą bei reikiamą informaciją – tiek psichologinę, tiek teisinę. „Ten galite kreiptis ir tada, jeigu norite padėti artimam žmogui, kuris patiria smurtą, kad žinotumėte, nuo ko pradėti, kaip prieiti, kad žmogus neišsigąstų“, – aiškina specialistė.

Visuomet galima kreiptis į įvairius specializuotus pagalbos centrus ir ten gauti pagalbą bei reikiamą informaciją – tiek psichologinę, tiek teisinę.

– Jeigu matome, kad artimas žmogus kenčia nuo smurto, kaip jam padėti? Juk dažnai smurtautojai skatina nesikišti, gąsdina, aiškina, kad tai šeimos reikalas.

– Pirmiausia svarbu užtikrinti tiek savo, tiek žmogaus, prieš kurį manome, kad yra smurtaujama, saugumą. Vadinasi, jeigu matome smurtą šeimoje, nepatartina pulti aiškinti, pastatyti smurtautojo į vietą, kadangi tai gali sukelti dar daugiau problemų pačiaim nukentėjusiam. Galima išsakyti savo nerimą, paklausti, kaip žmogus jaučiasi, tačiau nespausti. Suprantama, kad norisi viską padaryti kuo greičiau, ištraukti žmogų iš smurto liūno, bet jeigu mes kalbame apie smurtą šeimoje, greitas sprendimas yra neįmanomas. Žinoma, yra atvejų, kai reikia kuo skubiau kreiptis į policiją, tačiau dažnai pirma reikia sukurti saugią aplinką nukentėjusiems išsipasakoti.

Čia reikia labai daug kantrybės, kadangi žmogus gali neigti, kad patiria smurtą, todėl svarbu nenuleisti rankų, užduoti klausimus iš kitos perspektyvos. Galima užsiminti apie pagalbos būdus, pasakyti, kad ir jūs galite padėti. Viską patartina daryti lėtai, švelniai, kadangi smurtą patiriantys žmonės gali būti labai išsigandę, tad nors ketinimai geri, tai vis tiek juos gali paskatinti užsisklęsti.

Patarčiau į smurtą reaguoti ir atsižvelgiant į situaciją, jeigu pagalba turi būti sutelkta nedelsiant. Skatinu būti pilietiškais ir pranešti apie smurto atvejus atsakingiems asmenims.

– Kaip manote, kokie mūsų veiksmai gali pridaryti daugiau žalos nei naudos, jeigu esame smurto liudininkai?

– Spaudimas, tokie pasakymai, „palik ir išeik“, „padaryk taip ir taip“, „greičiau, ko tu dar lauki“ ir pan., gali padaryti tikrai daugiau žalos nei naudos, net jeigu mūsų ketinimai yra vedini tik pačių geriausių norų.

Nuo smurto nukentėjęs žmogus pradės jaustis kaltas, kad jam kažkas nesiseka, kad kiti mato, tai kas vyksta, o jam nepavyksta išeiti iš smurto rato. Pagalbos turi kreiptis nukentėjęs ir bandymas tai padaryti už jį, gali padaryti žalos, juolab, jeigu nežinome visos situacijos. Iš psichologinės pusės toks asmuo gali jausti dar mažesnį pasitikėjimą savimi, tai, kad dar vienas žmogus perėmė jų galimybę priimti sprendimus už save, su tuo ateina pažeidžiamumas, nenorėjimas nieko imtis, išgąstis.

Taip pat labai patariu vengti didelių, tuščių pažadų ir garantijų, nes jeigu mes nežinome pilnos situacijos, sakyti, kad viskas bus gerai, yra pernelyg drąsu, taip įnešama ir didelė viltis. Jai subliuškus žmogus gali dar blogiau jaustis, todėl reikėtų padėti tą akimirką tuo, kuo galime.

Dar vienas patarimas – negali būti jokios kalbos apie smurto viešinimą be nukentėjusio sutikimo. Žmonės mano, kad viešumas gali padėti, tačiau patyrusiam smurtą tai gali sukelti gėdos, kaltės jausmą ir apsunkinti patį situacijos sprendimą.

Beje, jokios naudos nėra iš moralizavimo, tad tokie pasakymai, „kaip tu nematai, kad su tavimi elgiasi blogai“ ir t.t., gali dar labiau pagilinti jau esamas žaizdas, todėl tai skatina užsidaryti.

Svarbu paminėti ir tai, kad ignoruodami ir nuvertindami situaciją mes kenkiame žmogui, kuris negali sau padėti. Jeigu jau kilo mintis, kad kažkas ne taip – pabandykite pasikalbėti saugiai ir atvirai, kadangi toks mąstymas kaip „jų toks bendravimas, jie visada taip elgiasi“ yra labai ydingas, o kreipimasis pagalbos yra apsunkinamas.

– Jeigu smurtą patiriantis asmuo nusprendžia atsiriboti, nebendrauti, nenori priimti pagalbos, skatina nesikišti. Ką daryti?

– Nerekomenduočiau žmogaus, kuris atsisako priimti pagalbą, palikti likimo valiai. Žinoma, spausti ir versti nereikia, būtina gerbti jo pasirinkimą. Visgi, bandyti sukurti saugią aplinką, pasitikėjimą tarpusavio santykyje, išlieka svarbu. Todėl veiksmai išlieka svarbesni nei žodžiai.

Nenuleiskite rankų, stenkitės išlaikyti bendravimą užsimindami, kad būsite šalia, išklausysite, kad šalia jūsų saugu išsikalbėti ir galėsite suteikti pagalbą prireikus. Aktyvus klausymas, palaikymas yra svarbiausias, nes jeigu žmogus atsitraukia, dažnai jis bijo. Todėl ir mes turime būti pasiruošę emociškai, kad galėtume išgirsti kito žmogaus baimes, palaikyti, sukurti ryšius, juolab, kad smurtautojas dažnai stengiasi žmogų atriboti nuo išorinių kontaktų, kad galėtų manipuliuoti.

– Labai dažnai žmonės sako – tiesiog palik smurtautoją. Ar tikrai viskas taip paprasta?

– Iš smurto išeiti nėra taip paprasta. Kad ir koks smurto proveržis įvyktų (fizinis, psichologinis ir pan.), tai nevyksta visą laiką. Sunkiausias ir skaudžiausias yra būtent smurto protrūkis, o po to seka vadinamasis „medaus mėnuo“. Ilgainiui laiko tarpas tarp smurto ir medaus mėnesio, kai smurtautojas elgiasi gražiai, atsiprašinėja, lepina ir pan., vis trumpėja.

„Medaus mėnesio“ metu žmogus gali galvoti, kad viskas gerai, kad čia vienkartinis atvejis, kad smurtas įvyko netyčia. Ilgainiui įtampa auga ir asmuo pradeda bijoti padaryti kažką ne taip, bando įtikti smurtautojui, būti paklusniu, kad neįvyktų tas smurto proveržis. Bet tai įvyksta ir viskas tik gilėja, tačiau kenčiančiam smurtą išeiti iš to labai sunku, kadangi medaus mėnesio fazėje vyksta ir manipuliavimas žmogaus jausmais.

Tad „medaus mėnesio“ metu išeiti sunku, nes atrodo, kad viskas gerai; kol įtampa auga – žmogus kaltina save, o įvykus smurto proveržiui, kalba eina apie išgyvenimą, o ne išėjimą. Visas šis ciklas taip užsisuka, kad patiriantis smurtą žmogus negali taip paprastai palikti to smurto rato, juolab, kad sutrinka jų savivertė, pasitikėjimas savimi. Kiti tokiame santykyje bijo būti vieniši, nenori likti vieni, išgyvena dėl pasekmių, kad neteks vaikų, finansų, namų ir t.t.

Tad pasakymas „tiesiog išeik“ dažniausiai reiškia viena – esu nesuprastas, o žmonės nesuvokia situacijos rimtumo. Iš išorės gali atrodyti viskas paprasta, bet patiriančiam smurtą – labai sudėtinga. Jeigu dar komentarai iš visuomenės liaupsina smurtautoją, ar nepripažįsta smurto formos, pvz., sako, „juk tavęs nemuša“, žmogus gali pasijausti žeminama, o jo patirtis – stigmatizuojama.

– Kaip kiekvienas mūsų gali padėti susidūrusiam/susiduriančiam su smurtu?

– Švietimas, žinoma, atsakymas į daug klausimų. Labai norėčiau, kad žmonės daugiau domėtųsi psichologiniu smurtu, kuris apima manipuliavimą, menkinimą, žeminimą ir daro didžiulį poveikį asmens fizinei ir emocinei sveikatai, o pasekmės gali būti tokios pačios liūdnos kaip ir fizinio smurto. Atpažindami psichologinio smurto ženklus mes galime padėti žmogui kreiptis pagalbos.

Gal žmogus neturi mėlynės, bet yra nelaimingas, nepasitiki savimi, kenčia, ir tai ilgainiui jį gali privesti prie gilių traumų dėl patirto psichologinio smurto. Kurdami visuomenę be stereotipų, smurto patirties stigmatizavimo, atpažindami smurto ženklus mes padėsime aukoms, kurios susiduria su smurtu. Pradėti reikia nuo savęs, rodyti pavyzdį ir kreiptis pagalbos, jeigu mums jos reikia, neišsigąsti ir žinoti, ką daryti, jeigu matome, kad smurtaujama prieš kitą asmenį.

Kauno apskrities moterų krizių (KAMKC) projektų koordinatorė Renata Muščinskė: „Smurtas yra  mūsų visų reikalas“

„Daugiausiai žalos gali padaryti NEREAGAVIMAS į smurtą. Smurtas yra  mūsų visų reikalas. Reaguojant į smurtą, svarbu neįsivelti patiems į konfliktą su smurtautoju, nesistengti jo įtikinti, kad jis elgiasi netinkamai, nes jis gali nepriimti kritikos, gali kilti didesnė agresija, galite ir patys nukentėti. Tai pat labai svarbu nekaltinti, nesmerkti nukentėjusio asmens, kad jis nesijaustų atsakingas ir kaltas už įvykusį smurtą.  Jeigu turite filmuotos medžiagos iš įvykio vietos, nekelkite jos į socialinius tinklus, nes tai dar labiau gali traumuoti smurtą patyrusį asmenį“, – dalinasi Renata.

Smurtas gali įvykti bet kur

Projektų koordinatorė sako, kad smurtas gali vykti bet kur – gatvėje ar kitoje viešojoje vietoje, namuose. Pamačius, kad kažkam kilo pavojus, pirmiausia ji pataria skambinti pagalbos numeriu 112 ir suteikti prašomą informaciją.

„Svarbu sulaukti atvykstančių pareigūnų, tuo pačiu duosite nuo smurto nukentėjusiam žinoti, kad jis nėra paliktas vienas. Galima smurtautoją bandyti sudrausminti žodžiu, tačiau svarbu įsivertinti savo saugumą. Bandykite pasikviesti praeivius, parodykite smurtautojui, kad aplinkiniai reaguoja į smurtinį elgesį. Viešoje vietoje galite nufilmuoti įvykį, tai bus pagalba tyrimui. Jei turite galimybę, išeikite iš tos patalpos, kurioje yra smurtautojas ir laukite pareigūnų. Jeigu prieš asmenį naudojamas psichologinis smurtas, labai svarbu nukentėjusiam leisti suprasti, kad jūs juo tikite ir galite padėti. Pasiūlykite pasikalbėti apie tai, išklausykite nesmerkdami, nekaltinandami, nukreipkite pagalbos į Specializuotos pagalbos centrą (tel. nr. 870055516) ar pagalbos linijas.  Jeigu nežinote, kaip padėti smurtą kenčiančiam asmeniui, susisiekite pasikonsultuoti su Specializuotos pagalbos centro specialistais arba palydėkite asmenį pas specialistus“, – pataria R.Muščinskė.

Ji priduria, kad jeigu nematote paties smurtinio įvykio, bet girdite triukšmą, pagalbos šauksmą, verksmą, labai svarbu pasielgti pilietiškai ir taip pat iškviesti pareigūnus. Nukentėjęs turi jausti, kad tai nėra tik šeimos reikalas, smurtas yra ir visuomenės problema. Svarbu atkreipti dėmesį, pamačius mėlynes ar kitus sužalojimus ir paskatinti kreiptis į medikus, kurie taip pat pasiteiraus apie sužalojimų atsiradimo priežastis. „Tai pat tikslinga būtų po kažkurio laiko vėl pasiteirauti, kaip sekasi, ar nenorėtų pasikalbėti“, – pagalbos būdus vardija Renata.

Stabdo baimė

Pasak projektų koordinatorės, labai daug priežasčių stabdo smurto aukas priimti sprendimą išeiti, nutraukti santykius su smurtautoju: baimė, kad prasidės finansiniai sunkumai, ypač tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nedirba, rūpinasi namais ir vaikais, nes buvo priimtas toks sprendimas su partneriu ar kenčiantis smurtą yra vaiko priežiūros atostogose, kai pajamos yra mažesnės.

„Patiriantys smurtą gali sulaukti nuolatinių bauginimų, kad jeigu išeis, tai bus atimti vaikai, nes gyvenimo sąlygos gali pablogėti. Dar labai stipriai mūsų visuomenėje veikia stereotipai, kad „vaikai turi augti pilnoje šeimoje“, nesvarbu, kad vienas iš tėvų smurtauja, tai pat „kad negali mama/ tėvas  atimti iš vaiko tėvo/mamos“,  tai pat artima aplinka daro spaudimą, kad „mūsų giminėje niekas nesiskyrė, kentėk, kol vaikai užaugs“, „ gėda skirtis“. Viena iš priežasčių yra ir bendra būsto nuosavybė, kuriame gyvena kartu su smurtaujančiu asmeniu (sugyventinis, vaikais, kiti giminaičiai) ir atsisakoma ieškoti sprendimų, kad gyventų skyriumi“, – dalinasi Renata.

Pasak jos, smurtaujantys asmenys taip pat grasina, kad jeigu nutrauks santykius, tuomet smurtas gali sustiprėti, grasinama nužudyti ar sužaloti šeimos narius, sunaikinti turimą turtą. Kamuoja ir baimė, kad niekas nepatikės, dažnai nukentėję nuo smurto žmonės atsakomybę prisiima sau, kad dėl jų elgesio (ne taip žodį  pasakė, neskaniai pagamino maistą), įvyko smurtas protrūkis, neva smurtautojas buvo „išprovokuotas“.

„Labai dažnai smurtautojai tai įteiginėja smurto aukoms ir jos jaučia kaltę ir atsakomybę. Tokie žmonės susiduria ir nuolatiniu žeminimu, įžeidinėjimu, todėl nukenčia asmens savivertė, pasitikėjimas savimi, atsiranda baimės jausmas, bijoma kreiptis pagalbos, pats smurtas neigiamas, teisinamas. Labai dažnai žmonės smurtą kenčia nuo priklausomų asmenų (dažnai sūnų ir dukrų), kurie jais manipuliuoja, keldami gailestį, o artimieji, kas kartą patikėję pažadais, kad keis gyvenimo būdą, leidžia gyventi savo namuose, padeda finansiškai“, – dalinasi R.Muščinskė.

Būkite pilietiški

Paklausta apie tai, kaip mes galime stabdyti smurto ratą, Renata pabrėžia, kad mes kiekvienas turime būti atsakingi  ne tik dėl savo ir artimųjų  saugumo, bet ir kitų visuomenės narių.

„Negalime praeiti pro šalį matydami, kad žmogus kenčia smurtą. Išgirdę pagalbos šauksmą ar už sienos nesibaigiantį vaiko verksmą, triukšmą turime būti pilietiški ir skambinti 112, o atvykusios tarnybos išsiaiškins aplinkybes. Jeigu abejojame, skambinti ar ne, skambinkime, kad po to netektų gailėtis, kad įvyko tragedija. Kalbėkite su artimaisiais, draugais, bendradarbiais apie nulinę smurto toleranciją, nes tai vis dar nepatogi tema ir jos vengiama. Savo pavyzdžiu auginkime jaunąją kartą, kad smurtas yra netoleruojamas, pradėkime kiekvienas nuo savęs“, – kalbėjo Renata.

Primename, kad prireikus pagalbos visada galima:

• kreiptis į Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą telefonu +370 700 55516 arba interneto svetainėje www.specializuotospagalboscentras.lt;

• rasti artimiausią pagalbos vietą interneto svetainėje www.visureikalas.lt;

• norint skubiai pranešti apie smurtą artimoje aplinkoje, skambinti pagalbos numeriu 112.

Apie iniciatyvą „Pastebėk smurtą“:

IKEA tiki, kad namai turėtų būti kupini saugumo ir pagarbos. Deja, savuosiuose taip jaučiasi ne visi. Štai kodėl nusprendėme prabilti apie smurtą artimoje aplinkoje ir pradėti iniciatyvą „Pastebėk smurtą“. Junkitės prie mūsų judėjimo, stebėkite aplinką plačiai atmerktomis akimis ir prisidėkite prie pokyčių. Tik veikiant išvien, namai gali tapti saugesne vieta visiems.