Lietuva, kaip ir visa Europa, sparčiai sensta, tačiau darbdaviai toliau atkakliai purtosi vyresnių žmonių. „Betgi tai – nesąmonė“, – tikina komunikacijos konsultantė Snieguolė MATONIENĖ (60). Gilinimasis į diskriminaciją dėl amžiaus tapo viena iš moters veiklų: ji įkūrė organizaciją „Brandu“, aktyvų judėjimą prieš eidžizmą, ir tikrai nežada sustoti.
Snieguole, dailios moterys paprastai vengia žodžio „senstu“, o štai jūs jį tariate labai drąsiai. Ramiai priimate savo amžių – ir net nesvarstote apie plastines operacijas. Tikrai nejaučiate spaudimo?
Mėgstu sakyti, kad aš senstu tvarkingai. Suprantu grožio pramonės standartus, bet šiuo metu renkuosi senti natūraliai – ar tai blogai? Tiesiog turiu kur kitur padėti tuos pinigus. Be to, mane tenkina mano išvaizda.
Aišku, dukra spaudžia: „Reikia.“ Netgi buvo etapas, kai vaikščiojau atlikti keleto injekcijų. Nežinau – gal kada vėl ateis laikas, kai užsinorėsiu, bet dabar nenoriu. Man svarbiau finansiškai apsirūpinti senatvę, nei sustabdyti jaunystę tarsi tekantį vandenį, taigi tuos pinigus geriau investuosiu, nei išleisiu grožio klinikoje. Svarbiausia – turėti galimybių rinktis.
Kaip nutiko, kad tapote garsiu visuomenės veidu, kalbančiu apie vyresnių žmonių problemas? Rodos, šiandien šioje srityje neturite sau lygių.
Tai prasidėjo visai netikėtai: ėmiau pastebėti, kad viešojoje erdvėje nebėra mano kartos žmonių. Prieš dešimt metų pirmą kartą susigriebiau, kad mūsų... nėra niekur. Apsidairau verslo konferencijoje – nėra. Nueinu pas klientus – nėra. Nei tarp vadovų, nei tarp komunikacijos specialistų, su kuriais bendravau, nebuvo nė vieno mano bendraamžio. Retkarčiais pasitaikydavo vienas kitas vadovas, perkopęs penkiasdešimt, bet tokių buvo absoliuti mažuma.
Spėliojau: gal tie vyresni vadovai tiesiog nesikreipė į mano agentūrą. Ėmiau skenuoti aplinką – ir išsigandau: Vilniaus centro gatvėse,