Socialinių mokslų daktarė Audronė Nakrošienė: „Pasitikėjimas savimi kyla iš vidaus“

Ji žino, ką kalba. Šiltos, ramybę spinduliuojančios ir nuolat besišypsančios moters kasdien klauso(si) aukščiausio lygio vadovai. Tam, kad galėtų ruošti pažangiausius šiandienos lyderius, Audronei reikėjo mokytis visą gyvenimą: ji įgijo dvi skirtingas specialybes (inžinerinės energetikos mokslų ir vadybos), baigė doktorantūrą; augina du vaikus – šie nemenki iššūkiai neatėmė nei gyvenimo džiaugsmo, nei vidinės ramybės pojūčio. Paklausta, ar tam, ką pasiekė, prireikė daug kantrybės ir atsidavimo, moteris atsako greit ir užtikrintai: tikrai ne, nes mokslas yra jos meditacija. 

„Tai geriausias būdas pabėgti nuo aplinkinio pasaulio keliamo šurmulio“, – papildo. Tačiau pripažįsta: sėkmingai suderinti motinystę ir karjerą šiuolaikinei moteriai nėra lengva.

A. Nakrošienės tėtis – elementoriaus „Aušrelė“ autorius, logopedas, užsibrėžęs savo dukterį išmokyti skaityti nuo labai mažų dienų. Tad Audronė pažintį su knygų pasauliu pradėjo būdama trejų su puse, penkerių jau ėjo į pirmąją klasę, septyniolikos baigė mokyklą. „Esu be galo dėkinga savo tėvams. Jie mane auklėjo laisvumo dvasia. Kūrybingumas, smalsumas, noras pažinti buvo labai skatinami. Užaugau nuolat savęs klausinėdama: „Ką šiandien naujo sužinojau? Kaip patobulėjau?“ Tad nors ir teko mokytis sovietinėje sistemoje, neprisirinkau daugelio vidinių apribojimų“, – džiaugiasi.

Studijuoti Audronė pasirinko energetikos mokslus. Pripažįsta: studijos buvo nelengvos, be to, į gražią moterį, atsidūrusią tarp energetikų, 2000-ųjų pradžioje dar buvo žiūrima labai skeptiškai. „Kartą vienas dėstytojas per paskaitas, į mane žiūrėdamas, rėžė: „Na, ir kur nusirito energetika, kad merginas priimam?“ Nenuostabu, kad nuolat norėdavosi savo moteriškumą paslėpti. Skaudindavo, nes vis tekdavo įrodinėti savo profesionalumą ir gebėjimus. Laimė, sukauptos žinios vėliau tuos stereotipus dažniausiai paneigdavo.“

Dabar Audronė pati dėstytoja – moko energetikos sektoriaus vadovus sėkmingesnio vadovavimo paslapčių. Dar besimokydama vadybos suprato, kad su aukščiausio lygio vadovais gali rasti bendrą kalbą. Ji suvokė, kad daugeliui vadovų, nors jie ir sugeba išspręsti sudėtingiausius strateginius galvosūkius, trūksta elementariausių žmogiškų savybių, tokių kaip sėkmingas tarpusavio ryšio kūrimas, konstruktyvi kritika, darbuotojų motyvavimas.

Jų išmokti – daug sunkiau, nes tokios savybės įsisavinamos tik praktikuojantis. Tad vadovams tenka susidurti su savo asmenybėmis. „Dažnai žmonės tampa uždari ir bijo pasirodyti pažeidžiami. Išmokstame apsišarvuoti ir nieko arti neprisileisti. Dažniausiai dėl to, kad vaikystėje mums tiek daug drausdavo. Todėl su vadovais ir mokomės pažinti ne tik aiškiai apibrėžtą akademinį pasaulį, bet ir visiškai neprognozuojamą jausmų sritį.“ Taip atsirado ISM Vadovų MBA studijų programa. Audronei ją parengti buvo milžiniškas, tačiau labai malonus iššūkis, kurio ėmėsi kartu su doktorantūros studijomis.

Ji pati norėtų pasimokyti būti ne tokia savikritiška. Neseniai sėkmingai baigtas doktorantūros tyrimas sulaukė itin palankių vertinimų, tačiau moteris vis dar atsargiai priima komplimentus. „Žinoma, tas vidinis botagas ne visada yra blogas dalykas. Jis motyvuoja ir skatina judėti į priekį, tačiau to tikrai neturi pasidaryti per daug. Nėra to taško, iš kurio pažiūrėjus atrodytų, kad viską padarei kaip įmanoma geriausiai.“

Audronė augo penkių vaikų šeimoje, tad reikėjo išmokti dalytis tėvų dėmesiu ir ugdytis toleranciją aplinkai. „Tėvai dirbo internatinėje mokykloje, kurioje buvo fizinę ir protinę negalią turinčių vaikų, taip pat ir iš asocialių šeimų. Su jais labai lengvai rasdavau bendrą kalbą, kartu žaisdavome. Manau, kad šios ankstyvos patirtys mane stipriai formavo. Iš ten, matyt, kyla begalinė meilė žmogui“, – vaikystėje įdiegtos vertybės ir patirtys formavo Audronės asmenybę. Moteris panašia laisvės ir tolerancijos dvasia augina ir du savo vaikus – penkiolikmetę Eleną ir vienuolikmetį Jokūbą. Tiesa, pripažįsta, kad, auginant vaikus, iššūkių netrūksta ir suderinti karjerą su motinyste nebuvo paprasta net turint supratingą ir gerą vyrą.

Savo vyrą akademiką, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorių Vitalį Nakrošių, moteris sutiko... naktiniame klube. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. „Kaip pats Vitalis juokauja, kadangi niekada anksčiau į tokias vietas neidavo, sudalyvavo itin produktyviai – iš karto rado sau žmoną“, – juokdamasi apie pažintį su savo vyru pasakoja A. Nakrošienė.

Moteris tvirtina, kad dviejų akademikų gyvenimas po vienu stogu pilnas nesibaigiančių diskusijų prie vakarienės stalo, todėl niekada nebūna nuobodu. Džiaugiasi, kad su vyru sėkmingai pavyksta pasidalyti ir buities darbus. „Moterims, kurios šalia neturi linkusio dalytis buitimi supratingo vyro, karjerą daryti turėtų būti labai sudėtinga. Man pasisekė. Vyras skatino grįžti į mokslus, būdavo su vaikais, gamindavo maistą.“

Vis dėlto rasti tinkamą pusiausvyrą tarp karjeros ir motinystės buvo be galo sunku. Audronė tikina, kad to padaryti taip sėkmingai, kaip norėjosi, jai nepavyko. Visą motinystės laiką ji buvo tvirtai nusistačiusi neatitrūkti nuo darbo rinkos, tad dirbo įvairius konsultacinius darbus energetikos srityje. „Susilaukusi dukters, o vėliau – sūnaus, skyriau jiems didžiąją savo laiko dalį. Kadangi man šeima vaikystėje suformavo tvirtą pagrindą, žinojau, kad noriu tai suteikti ir savo vaikams, skirdama itin daug meilės ir dėmesio pirmaisiais jų gyvenimo metais. Tai – labai svarbu. Tačiau žinojau, kad kalbėjimas vien vaikų kalba mane gali išvaryti iš proto. Tad nors ir kelių valandų protinis darbas padėjo sukurti sveikesnę pusiausvyrą“, – apie motinystės ir karjeros iššūkius pasakoja moteris.

Graži, sėkmės lydima ir veikianti tai, kas arčiausiai širdies, – Audronė žino, koks kelias veda sėkmės link. Ji pataria pernelyg nesureikšminti savo išorės, nes tik investuojant į vidų grąža bus milžiniška. Nepamiršti kiekvieną dieną savęs paklausti: „Ko šiandien aš galiu išmokti?“ „Toks požiūris suteiks daug daugiau pasitikėjimo savimi ir bus matomas visiems, nes spinduliuos giliai iš vidaus. Ir jokia kritika nebebus baisi, o visi keliai taps atviri.“