Lenkiškame Vilniuje dramatiško likimo menininkė Sofija URBONAVIČIŪTĖ-SUBAČIUVIENĖ (1915–1980) sąmoningai pasirinko būti lietuvė. Likimas jai nepagailėjo ir didžių gabumų, ir dar didesnių tragedijų.
Ji buvo daugiabriaunė menininkė – grafikė, tapytoja, scenografė, iliustratorė. Ne viena šeimininkių karta užaugo su trimis kultinėmis Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės stilingai iliustruotomis knygomis: „Šeimininkės vadovas“, „Mūsų butas“ ir „Valgių gaminimas“.
Ją galima drąsiai vadinti pirmąja Lietuvos profesionalia animatore – Paryžiuje baigė animacijos studijas, nors tragiškai susiklostęs viso pasaulio likimas neleido realizuoti savęs šioje srityje.
Studijuodama susižavėjusi fotografija, karo ir pokario metais tapo oficialia prarastojo Vilniaus fiksuotoja. Tiesa, Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės fotografinis palikimas būtų išrūkęs per kaminą, jei ne atsitiktinumas – dalis išgelbėtų nuotraukų bei negatyvų buvo perduota Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Deja, kita dalis, regis, pražuvo.
Vėliau menininkei teko kurti pakuotes, bet ir čia ji tapo viena Lietuvos pramoninio dizaino pradininkių. Be to, buvo nepaprastai atidi pedagogė, savo mokinius bei studentus apgobdavo motinišku rūpesčiu.