Šokėja Milana Jašinskytė-Pankevičienė: „Mano vyras laimingas tol, kol aš esu laiminga“

Paklausta, kur išleis laimėtus pinigus, Milana net nesuabejoja: skirs nuotolinėms šokių trenerės studijoms vienoje prestižiškiausių Didžiosios Britanijos mokyklų. „Tikrai neleisiu jų drabužiams ar kosmetikai, visada maniau, kad pinigus reikia leisti prasmingai“, – patikina vos prieš keletą mėnesių nuosavą šokių mokyklą – Vilniaus šokio akademiją – atidariusi šokėja. 

Kokių darbų, reikalų visų pirma imsiesi?

Oi, tikrai yra ką veikti... Laukia drabužių spinta – nebesuprantu, nei kas joje gyvena, nei kas visą tą pusmetį ja naudojosi (juokiasi). Mano vaiko žaislų dėžėje, atrodo, irgi kažkokia audra praūžė. Yra krūva neatrašytų laiškų, daugybė neaplankytų draugų. Labai pasiilgau artimųjų, tad duoklę jiems atiduosiu su dideliu malonumu. 

Daug laiko prireikė jėgoms atgauti?

Sekmadienis fiziškai buvo sunkus, bet tai – natūralu: nuovargis, nedaug miego. Jau sekmadienį su savo studentais turėjau šokių pamoką, tad ilsėtis nebuvo kada. Iš pradžių lyg ir planavau sausio pradžioje atsipūsti, bet mano mokiniai atostogų nenorėjo, tad viskas – tik į gera: neturėjau laiko galvoti, kas įvyko. Negana to, pusę metų dirbus po keturiolika ar septyniolika valandų per parą, turbūt nebūtų lengva staiga nieko neveikti. 

Stovint ant pakylos jausmai kitokie nei tada, kai buvai profesionali šokėja ir skynei pergales su „Žuvėdros“ komanda?

Vienintelis panašumas turbūt yra tai, kad gaudamas apdovanojimą iš tikrųjų nesupranti, kas vyksta. O paskui... „Žuvėdroje“ jau kitą dieną po triumfo mūsų laukdavo juodas darbas – nebūdavo laiko nei atsikvėpti, nei sureikšminti pergalės. Dabar turiu daugiau laiko ja pasidžiaugti. Niekada gyvenime nedirbau tiek, kiek šiame projekte. Bent dabar taip atrodo... Kita vertus, gal „Žuvėdros“ laikais buvome pratę dirbti kaip sportiniai arkliukai, o ir amžius buvo visai kitas (šypsosi). Be to, buvo lengviau, nes tuomet dar neturėjau šeimos, vaiko, o dabar, prisipažinsiu, nuolat jaučiau graužatį, kodėl negaliu savo dukrai skirti bent penkiolika minučių daugiau...

Mano dukrai – metai ir dešimt mėnesių, tai – laikas, kai jos gyvenime labai greitai viskas keičiasi. Danielė per pastarąjį pusmetį beveik išmoko kalbėti, o aš tame procese nedalyvavau, tik išgirsdavau faktą, kad ji jau moka ištarti tai vieną, tai kitą žodį. Antra vertus, esu patenkinta, nes dukra buvo priversta atsiplėšti nuo manęs, nebūti mamyčiuku. 

Kas tą pusmetį augino dukrą?

Mano vyras. Rytais su Daniele papusryčiaudavome ir važiuodavome į darželį, o vakarais vairą perleisdavau Danui. Dar negavusi pasiūlymo kalbėdavau, kad jei kas nors pakviestų į projektą, norėčiau pabandyti, todėl kai sulaukiau skambučio, ilgai diskutuoti nebereikėjo. Vyras mane labai palaikė. Mes visada vienas kitą palaikome, vienas kito nevaržome, nežlugdome svajonių. Danas nėra iš tų vyrų, kurie mano, kad moteris per dieną turi dirbti keturias valandas, o kitas privalo skirti namams ir vyrui. Jis yra laimingas tol, kol aš esu laiminga. Danas suvokė, kad mūsų laukia labai sunkus pusmetis, bet jis tą iššūkį priėmė. Mano vyras – nuostabus tėtis, puikiai susitvarkė ir su tėčio, ir su mamos pareigomis. 

Visą gyvenimą praleidai ant parketo? 

Gimiau ir užaugau Klaipėdoje. Mano tėtis šoko „Žuvėdroje“, todėl man gimus niekas net nesvarstė, kokį būrelį ar kokią studiją turėčiau lankyti. Šokti pradėjau nuo ketverių. Sekėsi labai neblogai: buvau tapusi dešimties šokių Lietuvos vicečempione, Lietuvos lotynų Amerikos sportinių šokių sidabro laimėtoja. Bet šokiai – brangus sportas, ir tėvai negalėjo manęs išlaikyti kaip profesionalios sportininkės. Be to, jie niekada nemanė, kad šokiai – rimta profesija, todėl kai atėjo metas rinktis – šokiai ar mokslai, pasirinkau mokslus. Po kurio laiko studijos vadovė Skaistutė Idzelevičienė pasiūlė grįžti ir prisijungti prie „Žuvėdros“ komandos – čia norint šokti didelių investicijų nereikia.

Šokau keletą metų, tačiau atėjus laikui pasirinkti, ką toliau veikti gyvenime, apsisprendžiau: Klaipėdoje neliksiu ir Menų fakultete vien tam, kad likčiau „Žuvėdroje“, nesimokysiu. Išvažiavau į Vilnių, studijavau tarptautinio verslo administravimą, pusmečiui išvažiavau pasimokyti į Vokietiją. Grįžusi pradėjau dirbti, manęs laukė karjera tarptautinėje korporacijoje – viskas klostėsi neblogai, o šokiai taip ir liko praeityje. Vis dėlto – neilgam. Darbe sulaukiau paaukštinimo, bet, skirtingai nei kiti, labai nesidžiaugiau: darbas „susiaurėjo“, nebebuvo taip įdomu, be to, darbdaviai mane nubloškė atgal į Klaipėdą.

Negana to, dar ir sutikau būsimą vyrą, todėl ilgai nesvarsčiusi viską mečiau ir grįžau. O Vilniuje visai netyčia sulaukiau buvusio kolegos iš „Žuvėdros“ pasiūlymo padirbėti šokių mokytoja, dar po kelerių metų – praėjusį rudenį – atidariau savo šokių mokyklą. Niekada nemaniau, kad šokiai vėl taps tokia svarbia mano gyvenimo dalimi, – juk visada kartojau: šokiai – ne profesija. O, pasirodo, tai vienintelis dalykas, kuriuo noriu gyvenime užsiimti. Šokiai – mano aistra ir mano gyvenimas. 

Nuosavame versliuke padeda universitete įgytos žinios?

Nesu verslininkė, labiau – amatininkė. Didelių turtų čia nesusikrausi, viskas, ką galiu, tai užsitikrinti sau darbo vietą. Aišku, turiu pačių įvairiausių minčių, planų, bet kad ir ko imsiuosi, nedarysiu to dėl pinigų. Džiaugiuosi, kad to, ką uždirbu, užtenka savo poreikiams patenkinti, niekam nesėdžiu ant sprando, tačiau pagrindinė priežastis, dėl ko tai darau, – nenumaldomas noras save realizuoti.