Šokėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius – pora ir scenoje, ir gyvenime

Jau septintą teatro sezoną pradėję ir ką tik ketvirtą mokyklos gimtadienį atšventę įkūrėjai vis dar yra vieninteliai tokio teatro sumanytojai. Daug kas juos ir pažįsta kaip lowair’us: „Low“ gimė nuo Lauryno vardo, „Air“ – nuo Airidos. O ir šių žodžių reikšmė jiems tinka – juk abiem taip norisi kurti, tarsi oro būtų maža.

Kaip judu susipažinote?

Airida: Aš šoku nuo šešerių metų, baigiau Rokiškio choreografijos mokyklą. Bet atvažiavusi į Vilnių studijuoti iš pradžių pasirinkau reklamos vadybą, nes tėvai norėjo, kad baigčiau rimtesnius mokslus. Ir pačiai tuo metu atrodė, kad pavargau nuo šokių. Bet jie grįžo lyg didžiulė banga – norėjau šokti ne vien laisvalaikiu, o nuo ryto iki vakaro ir turėti savo šokių salę, kur galėčiau treniruotis ir ruoštis gatvės šokių kovoms. Matyt, vėliau natūraliai gimė ir mintis, kad gatvės šokių galėčiau mokyti kitus.

Laurynas: O man buvo penkiolika ar šešiolika, kai pirmą kartą per televizorių pamačiau vaizdo klipą, kuriame buvo įamžinti gatvės šokiai. Kambaryje išstumdžiau baldus, pasidariau daugiau erdvės ir pradėjau mokytis šokti. Dar kurį laiką lankiau lengvąją atletiką, bet paskui su broliu ir jo draugais subūrėme gatvės šokių komandą, šokti mokėmės iš vaizdajuosčių. Ilgą laiką tai man tebuvo pomėgis – dirbau socialiniu pedagogu. O kai per šokį susipažinome su Airida ir pamažu hobiui prireikė skirti vis daugiau laiko, supratau, kad atėjo metas rinktis.

Airida: Tuo metu visas Lietuvos televizijas įsuko šokių projektai. Pati dvejiems metams išvažiavau į Vokietiją su tarptautine komanda statyti šokio spektaklio, bet pasilikusiam Laurynui pasakiau, kad jis privalo dalyvauti projekte. „O kitais metais dalyvausiu aš“, – užtikrinau. Laurynas tada įsitraukė į TV3 televizijos šokių projektą. Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad kitais metais dalyvavau aš, o dar po dvejų metų mes jau drauge šokome ir laimėjome LRT rengiamą „Šok!“

Tas laikas kartu, bendras pomėgis, kalbos apie šokį, draugystė pamažu mus atvedė prie kai ko rimčiau – tai yra prie bendro spektaklio (juokiasi).

O kaipgi jausmai?

Laurynas: Žinoma, atkreipėme dėmesį vienas į kitą, bet tuo metu abu turėjome santykius su kitais žmonėmis. Kai nutrūko Airidos draugystė, galbūt tai pastūmėjo ir mane priimti tam tikrus sprendimus. Tada jau abiem tapo aišku, kad toliau eisime kartu, – taigi esame susituokę jau šešerius metus.

Visi jūsų šokio spektakliai buvo nominuoti „Auksiniam scenos kryžiui“, net du apdovanoti už geriausią choreografiją ir geriausią šokio spektaklį, pernai Laurynas už vaidmenis spektakliuose nominuotas geriausio šokėjo kategorijoje. Mažai kas šokių pasaulyje gali pasigirti tokia neblėstančia sėkme.

Airida: Manau, tai lemia mūsų išskirtinumas. Neseniai buvome didelėje mugėje Vokietijoje, ten pasirodyti suvažiuoja šokio teatrai, jų vadovai, prodiuseriai, vadybininkai. Kai meninėje programoje parodėme naujausią savo spektaklį „Žaidimas baigtas“, vienos danų šokių trupės vadovas neslėpė susižavėjimo ir mūsų darbą išskyrė kaip įdomiausią urbanistinio bei šiuolaikinio šokio jungtį. Šokį mes iš tiesų miksuojame su teatro dramaturgija, performanso menu, su gatvės šokio elementais. Tai ne šiaip judesiai ar geros technikos demonstravimas – šokis turi skleisti tam tikrą mintį.

Laurynas: Svarbiausia yra idėja, o toliau – daug juodo darbo. Vienas spektaklis nesuteiks šlovės. Arba ji bus trumpalaikė. Kai gimė pirmas mūsų spektaklis „Feel-Link“, nusprendėme steigti teatrą, kad galėtume kurti ir tvirčiau judėti pirmyn. Sukūrėme antrą, trečią spektaklius – jei nori juos kuo daugiau rodyti, turi atrasti būdų, kaip pakviesti žiūrovų. Todėl mokaisi ne vien kurti, bet ir rašyti projektus, kad gimtų naujų spektaklių. Nori savo kūrybą vežti į užsienį – turi ieškoti festivalių, teatrų, pasakoti apie save ir siūlyti jiems savo darbus. 

Kai mūsų spektaklį pirmą kartą nominavo „Auksiniam scenos kryžiui“, nežinojome, koks svarbus šis renginys. Paskambino ir pranešė: „Esate kviečiami atvykti į ceremoniją.“ Airida pasiskaitė, kokie aktoriai, režisieriai, darbai yra nominuoti, – pasijutome lyg vaikai tarp tų meno grandų. Užtat kai po kelerių metų spektakliai „Kelionė namo“ ir „Žaidimas baigtas“ laimėjo „kryžius“, jau jautėmės šiek tiek pasiekę. Boriso Dauguviečio auskaras, Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija, Šiuolaikinio šokio asociacijos apdovanojimas, pasirodymai užsienyje – visa rodo ne tai, kad esame sėkmės lydimi kūrėjai, o tai, kad labai daug dirbame.

Airida: Tiems, kas eina šiuo keliu, noriu palinkėti, kad nesustotų ir nepasiduotų, nes disciplina ir kantrybė yra pagrindiniai varikliai net meno pasaulyje.

Tradiciniame spektaklyje kiekvieną kartą vaidindamas gali pridėti žodžių, emocijų, judesių – kaskart padaryti vis kitaip. O šokio spektaklyje, kur kiekvienas judesys nušlifuotas iki tobulumo, tai įmanoma?

Airida: Vienas iš mūsų mokinių sakė, kad gal šešis kartus žiūrėjo spektaklį „Feel-Link“, bet jis kaskart buvo vis kitoks. Pačiai būtų įdomu pasižiūrėti iš šalies. Technika, judesiai – lyg ir tie patys, bet, matyt, branda kita, jausmai kasdien kitokie. Be to, ir žiūrovai ateina su savo tos dienos emocijomis, savo stereotipais, nusistatymais.

Su Laurynu jaučiamės gerai susišokę. Pradėdami spektaklį žinome, kur turime nukeliauti. Tiesa, yra vietų nedidelėms improvizacijoms ir jos labiau skirtos atvejams, jei nutiktų kas nors neplanuota – nepatogus pakėlimas ar netyčinis nukritimas. Pavyzdžiui, neseniai šokdama scenoje paslydau ant Lauryno išlieto prakaito. Ir aiškiai parkritau...

Laurynas: Būna, pamatau Airidos žvilgsnį... ir jau suprantu, kad kažką ne taip padariau. Ir man daug ko yra nutikę. Spektaklyje „Feel-Link“ šoku iki pusės nuogas. Kadangi scenoje daug veiksmo, tai ir prakaito daug. Šiame spektaklyje mano batai – mediniais kulnais. O šokant prakaitas tikrai tykšta į visas puses. Pats slidinėju ant jo.

Airida: Kartais, būna, šoki ir galvoji, kaip tą šlapią vietą apeiti, kaip pereiti į kitą pusę, kad būtų saugiau daryti sukinius, šuolius. Ačiū Dievui, didelių traumų išvengiau.

Laurynas: O mano abu kelių meniskai operuoti – šokių pasekmė. Laimei, abu kartus pavyko gana greitai pakilti po operacijų: žinodavau, kad reabilitacijai turiu mėnesį ar pusantro, nes spektaklis suplanuotas, bilietai parduoti, vadinasi, ilgai sirgti negaliu. Scenoje būna tokių traumų, kai net nesupranti, kas įvyko: turo Prancūzijoje metu, regis, kaip visada stačiau koją ir staiga pajutau, kad iššoko gumbas – plyšo kojos piršto sąnario maišelis. Toliau šokti buvo tikras iššūkis, bet, nors ir šlubas, spektaklį baigiau – akimirksniu pergalvojau visus tolesnius judesius, kur suksiuosi, kaip kelsiu, ką darysiu, ko – jau nebe...

Bijoti netikėtų traumų, tokio amžiaus jau operuoti kelius... Ar darbas vertas tokių skausmų?

Laurynas: Kad ir kas būtum – sportininkas, stalius ar vairuotojas, – traumos įmanomos bet kokiame darbe.

Airida: Čia tas pat, kaip klausti, ar verta dirbti mėgstamą darbą. Šokdama aš viską pažįstu, bendrauju, šokis man yra visas gyvenimas. Kai negalėsiu būti scenoje, dalysiuosi patirtimi, mokysiu kitus, rengsiu savo mokymo metodikas. Žinoma, jaučiu, kad kūnas jau ne dvidešimties, užtat dabar savo šokiu daug daugiau galiu pasakyti, nei kai buvau gerokai jaunesnė.

Artumas ir prisilietimai jums yra kasdienybė, gėlės – turbūt irgi. Ar dar sugebate vienas kitą maloniai nustebinti kaip sutuoktiniai?

Airida: Oi, Laurynas mane stebina gėlėmis. Kartais...

Laurynas: O Airida moka mane atitraukti nuo kompiuterio pasakydama: „Pašokdink mane.“ Jei atvirai, ji daugiau romantikos įneša į mūsų gyvenimą. Randa, suplanuoja ką nors ir praneša: „Važiuosime į Anykščius – masažų.“

Airida: Kai turi vos vieną laisvą dieną per kokius du mėnesius, daug ko nesugalvosi. Bet stengiamės stiprinti santykius, susikurti savo šeimos tradicijas: kartu ilgai pusryčiauti arba ketvirtadieniais dviese namuose darytis vakarienę. Tik ne visada pavyksta... Bet, kaip sakau, svarbiausia labai norėti ir tikėti, kad tai vieną dieną tikrai įvyks. Pastarieji dveji metai kupini darbų, todėl laiko ir dėmesio vienas kitam lieka mažai. Laurynas mane nustebina kokia netikėta darbo kelione: „Dabar važiuosime į Kiniją. Dabar – į Grenlandiją...“ Tik dažniausiai tokiose kelionėse matai lėktuvą, sceną ir užkulisius.

Laurynas: Airida, ypač po šios vasaros, vis atsidūsta: „Nenoriu į tą Kiniją. Noriu būti namie su katėmis… Noriu laiko tylai.“

Visai nebloga darbų pertrauka galėtų būti kūdikio atėjimas. Po šešerių santuokos metų pagalvojate apie tai?

Laurynas: Tokią pertrauką norisi labai gerai susiplanuoti.

Airida: Seniau kategoriškai nukirsdavau – dar ne laikas, dar noriu šokti. Bet dabar nebesu tokia griežta. Ir gal ne veltui namuose atsirado trys katės – mokomės rūpintis ne tik savimi (juokiasi). Vieną pasiėmėme iš gatvės, o kitos dvi labai greitai atėjo iš prieglaudos. Daug kas stebėjosi, ką mes su jomis darysime, kai tiek daug dirbame ir keliaujame. Bet jei esame išvykę, padeda mūsų mamos – atvažiuoja, pamaitina.

Laurynas: Ieškome būdų ir progų kalbėtis ne vien apie šokį. Važiuojame į gamtą – pasivaikščioti, pabūti be kompiuterių, be telefonų. Mokomės atitrūkti nuo darbo. Esu laimingas su Airida, nes galime dalytis viskuo.

Airida: Kai daug dirbi kartu, dažnai pamiršti rasti laiko sau arba mums kaip porai. Bet, laimei, jaučiu labai tvirtą ryšį su Laurynu. Kadangi abu esame raguoti ir ambicingi, gal ne visada parodome jausmus. Mūsų santykiai nėra saldūs, bet man to ir nereikia. Svarbesnis yra ne parodomasis, ne paviršinis ryšys, o gilus ir tvirtas. Laurynu pasitikiu. Jaučiu jo stiprybę – jis mano ir mokytojas, ir globėjas. Po vieną mes tikrai nebūtume tiek daug padarę ir pasiekę. Laurynui gal net sunkiau: jis labiau nuo manęs pavargsta, nes esu emocinga, skleidžiu daug energijos. Bet mums gera būti kartu, net kai tylime arba ginčijamės.