Šokėjai J.Mejeris-Ustin ir I.Riepšaitė – apie artimą ryšį, išbandymus ir svajonių pasirodymą už Atlanto

Šiuo metu esate viena žinomiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio porų. Kokia jūsų priešistorė? Kaip atradote šokio pasaulį?

Ieva: Į šokių pasaulį mane atvedė mama. Pirmiausia, šokius lankė mano vyresnysis brolis. Kai jis šokdavo ir aš išgirsdavau muziką – pradėdavau trypti. Todėl tėvams nė nekilo abejonių, kad auga dar viena mažoji šokėja. Kai man buvo 5-eri metukai, mama mane nuvedė į pirmąją šokių pamoką. Nuo tos dienos šokiai tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi.

Justinas: Šokiai užėmė svarbią dalį mano šeimoje. Turbūt esu panašus į savo senelį, kuris visuomet šokdavo iki paryčių ir šventes palikdavo paskutinis. O į šokius mane šešerių metų atvedė mama, tuo metu dar buvau darželyje. Mama sakydavo, kad šokiai – jos neišsipildžiusi svajonė. Todėl aš labai laimingas, kad mamos meilę šokiui perėmiau ir aš, o šokiai visuomet buvo šalia mano mokslų ir kitų užsiėmimų iki pat dabar.

Ar kada buvo minčių pasitraukti ir užsiimti kita veikla? 

Ieva: Dažniausiai su sunkumais yra susiduriama paauglystėje. Tačiau aš tokių sunkumų neturėjau – visuomet žinojau, kad tai yra mano kelias. Turbūt didžiausi klausimai man kilo 12-oje klasėje, kai reikėjo rinktis universitetą, į kurį norėčiau stoti. Galvojau apie tokias specialybes kaip turizmo industrija, ekonomika, tačiau būtent mama mane paskatino eiti savo keliu ir rinktis tai, ką labiausiai myliu – šokius! Taigi, įstojau į tuo metu vadinama Lietuvos edukologijos universitetą šokių pedagogikos bakalauro programą.

Vėliau, universiteto laikais, kai dar šokau profesionaliai ir dalyvaudavau profesionaliose varžybose, supratau, kad kiek pavargau. Nusprendžiau stabdyti profesionalią karjerą, tačiau kadangi tiek studijavau šokių programą, tiek dirbau toje sferoje, šokiai iš mano gyvenimo nedingo. Vėliau atsirado Justinas, su kuriuo nusprendėme vėl pradėti šokti, tačiau kiek kitaip – ne varžybose, o kurti šou pasirodymus su įvairiais gimnastiniais triukais.

Justinas: Aš ne vieną kartą norėjau mesti šokius, nes iš visuomenės gavau ne mažą spaudimą. Šokėjai berniukai nelabai palaikomi mokykloje. Patyriau nemažai patyčių ir psichologinio smurto. Tačiau, visuomet turėjau tikslą ir žinojau, kodėl aš noriu šokti, ką noriu pasiekti. Man labai padėjo šeima ir šokių treneriai, jie mano didžiausi autoritetai. Per visus tuos metus išsiugdžiau geležinę kantrybę ir tapau daug stipresnis, nes visuomet priešų metamus akmenis naudojau ne tam, kad mane sužlugdytų, o kaip tik, kad augintų. Dabar esu pasistatęs tikrai neblogą pilį (juokiasi).

O kaip atradote vienas kitą?

Ieva: Pažįstami esame nuo vaikystės – abu šokome tame pačiame sportinių šokių kolektyve „Spindulys“ pas Brigitą ir Mindaugą Banius, tik skirtinguose miestuose. Justinas Tauragėje, o aš Mažeikiuose. Vadovai organizuodavo įvairias šokių stovyklas, kuriose susitikdavome. Kartu su visais kolektyvo šokėjais labai susibendravome, atvažiuodavome vieni pas kitus, šokdavome tiek Tauragėje, tiek Mažeikiuose, baigus mokyklą ir Vilniuje. Tapome ne tik draugai, bet ir viena „Spindulio“ šeima.

Kai nebešokome profesionaliai, mes su Justinu pradėjome dirbti toje pačioje studijoje. Kartą manęs paprašė pašokti studijos vakarėlyje ir mano ankstesnysis partneris man negalėjo padėti, todėl paprašiau Justino pagalbos. Jis iš karto sutiko ir pradėjome kurti pasirodymą, treniruotis. Mums patiko šokti vienam su kitu, atradome bendrą ryšį, sutapo nuomonės ir jau po kelių repeticijų nusprendėme treniruotis patys dėl savęs ir kurti įvairius pasirodymus.

Kas sunkiausia dirbant vienas su kitu? Esate jau pilnai „apsišlifavę“, ar vis dar tenka pasipykti?

Ieva: Dirbant vienas su kitu sunkiausia yra atrasti kompromisą, kai išsiskiria nuomonės. Abu siekiame kuo geresnių rezultatų, abu esame asmenybės su skirtingais požiūriais, todėl kartais tikrai sunku kažkuriam nusileisti. Tačiau visuomet stengiamės vienas kito išklausyti ir rasti geriausią sprendimą. Jei vieną kartą nusileidžia vienas, kitą kartą tai daro kitas. Kad ir kiek būtumėme „apsišlifavę“, pykčiai yra neišvengiami.

Justinas: Yra buvę ir tokių atvejų, kai apšaukėme vienas kitą, apsiverkėme salėje ir užtrenkėme duris. Tačiau abu puikiai žinome, kad niekas kitas mūsų darbo už mus nepadarys, todėl grįžtame ir sukandę dantis tęsiame darbą. Jei kas ne taip, visada stengiamės kalbėtis ir išsiaiškinti problemas, kad abiems būtų gera ir malonu šokti.

Nors daugeliui iš šalies gali pasirodyti kitaip – esate minėję, kad pora jūs tik šokio aikštelėje. Galbūt šis statusas pasikeitė?

Ieva: Šis statusas nepasikeitė, esame labai artimi draugai, be galo vienas kitu pasitikime, žinome vienas kito paslaptis. Tikriausiai dėl to taip ir atrodo, kad esame pora – nes turime labai stiprų ryšį vienas su kitu jau nuo pat vaikystės. Pirmiausia mes tapome draugais, o tik po to šokių pora. Todėl ne tik šokame, bet ir leidžiame laiką kartu už salės ribų, kartu keliaujame ne tik po Lietuvą, bet ir aplankome užsienio šalis.

Lietuvoje sužibėjote dalyvaudami projekte „Šokio revoliucija“ – tapote nugalėtojais. Galbūt po šios pergalės atsivėrė daugiau durų?

Ieva: Pirmiausia, šis projektas suteikė labai daug patirties! Supratome, kad galime šokti ne tik sportinių šokių kombinacijas, bet ir įtraukti labai daug gimnastikos elementų. Supratome, kad nieko nėra neįmanoma ir sunkiu darbu galime padaryti viską, ką sugalvojame. Žinoma, po projekto sulaukėme didžiulio žmonių palaikymo, atsirado daug pasiūlymų šokti įvairiuose renginiuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, žmonės mus pradėjo kviesti į įvairius pasirodymus. Daugelis susidomėjo šokiais, atsirado noras lankyti mūsų šokių pamokas.

Šiemet kartu dalyvavote ir realybės šou „Didysis šou burbulas“. Kaip pasiryžote šiam sprendimui? Kaip reagavo artimieji? 

Ieva: Pradėkime nuo to, kad buvo karantinas. Manau, kaip ir visi meno atstovai, mes buvome be galo pasiilgę kurti, šokti, daryti pasirodymus. Tai buvo puiki galimybė tą išpildyti. Todėl abu nusprendėme sutikti su pasiūlymu ir ten dalyvauti. Tėvai mus be galo palaikė, skatino ten dalyvauti, jie norėjo mus matyti laimingus, darant tai, kas mums teikia laimę.

Justinas: Projektui pasibaigus, drąsiai galime sakyti, kad visiškai nesigailime ten sudalyvavus. Gavome daugybę patirties, galėjome kurti naujus pasirodymus, juos pristatyti žmonėms. Žinoma, tai buvo tikras iššūkis – per savaitę sukurti pasirodymą su įvairiais triukais. Juk neišvengėme ir traumų, buvo fizinis nuovargis. Tačiau visa tai tik vedė mus tobulėjimo link. Beje, pažinome daugybę nuostabių žmonių, su kuriais bendraujame iki šiol. Manau, kad tai buvo nuostabi patirtis.

Kokias pagrindines pamokas išmokote dalyvaudami šiame šou?

Justinas: Išmokome greičiau dirbti – neturėjome marios laiko kurti pasirodymams. Per savaitę reikėdavo sukurti pilnai išbaigtą pasirodymą. 

Ieva: Taip pat išmokome dar labiau toleruoti vienas kito nuomonę, įsiklausyti vienas į kitą, išmokome nusileisti vienas kitam ir priimti nuomonę, kuri galbūt ir nėra priimtina. Susigyvenome ir su traumomis – nesvarbu kokios aplinkybės suptų, visuomet galima atrasti sprendimo būdą ir išsisukti iš padėties.

Pavyzdžiui, kai man lūžo nosis ir negalėjau šokti, panaudojome Justino balsą ir tai sujungėme į vieną bendrą pasirodymą (juokiasi). Na ir žinoma, išmokome nepasiduoti – kad ir kas benutiktų, nepamesti savo tikslo ir jo siekti!

Justinai, projekto metu gavai parodęs savo balsą ir norą dainuoti gavai dovaną – kelialapį į „X faktorių“. Ar jau ruošėsi kitam projektui? Beje, koks tavo santykis su muzika?

Justinas: Taip, tai buvo labai netikėta dovana. Tikrai nesitikėjau ir net nebūčiau pagalvojęs apie šią staigmeną realybės šou projekte. Tačiau, tai labai mane nustebino. Iš pradžių pasimečiau, bet po to suvokiau, kad neturiu ką prarasti. Muzika ir dainavimas, visą laiką eina greta manęs. Dainuodamas aš atsipalaiduoju ir pamirštu įvairiausius rūpesčius. Kai pradėjau ruoštis „X Faktoriui“ šiek tiek išsigandau ir savęs pradėjau klausinėti, ar ne per anksti visa tai vyksta. Dabar galvoju, kad „X Faktorius“ puiki patirtis ir kol esu jaunas reikia viską išbandyti.

Ieva, ar Justinui kiek atsitraukus į muzikos pasaulį, netenka vis dažniau jo pasigesti šokių repeticijose?

Ieva: Tiesą sakant, kol kas to nepastebėjau. Kadangi vasaros metu turime nemažai pasirodymų, vis tiek nuolatos susitinkame šokių salėje. O jei taip ir atsitiktų, kad Justinas kiek atsitrauks – aš visuomet jį palaikysiu. Esu laiminga, kad jis siekia savo tikslų ir žino, ko nori. O šokiai niekada nedings iš jo gyvenimo. Esame apie tai kalbėję ir dar turime daug neįgyvendintų tikslų!

Jei ne šokių aikštelėje, kur save įsivaizduojate? Ar pasvajojate apie kitas profesijas?

Ieva: Žinoma, šokiai yra didžiausia mano aistra, ne tik šoku su Justinu aikštelėje, bet ir vedu šokių pamokas – tai mano darbas. Tačiau be šokių, man labai patinka keliauti, patinka ramybė, todėl jos ieškau gamtoje. Nesenai supratau, kad mėgstu daug vaikščioti, todėl retkarčiais išeinu į žygius, taip pat mėgstu rytines maudynes šaltame vandenyje. Kita sritis, kuria susidomėjau ir kuri man yra artima širdžiai – joga. Greitu metu planuoju baigti jogos mokytojų kursus ir tapti sertifikuota jogos mokytoja. Tad tai bus dar viena sritis, kurioje save išbandysiu.

Justinas: Kadangi su Ieva negalėjome išvykti į „Amerikos talentus“, dar turiu dar vilčių, kad kažkada ten nuvyksime ir turėsime galimybe pasirodyti platesnei auditorijai. Tai – mano didžiausia svajonė. Taip pat labai dažnai svajoju apie dainininko karjerą, asmenines dainas, koncertus. Bet kalbant realistiškai, įvertinant tai, koks esu, visai nenustebčiau jei po kokių penkių metų norėsiu keliauti, užlipti į aukščiausias viršukalnes, pamedituoti su Himalajų išminčiais ir tiesiog bandyti suvokti gyvenimo prasmę (šypsosi).