Šokėjas Dainius Dimša: „Nesu kerštingas, tenoriu, kad būtų išaiškinta teisybė“ (papildyta balandžio 28 d.)

Dainius Dimša / Mariaus Žičiaus/Žmonės.lt nuotr.
Šaltinis: „Žmonės“
AA

Vos prieš keletą mėnesių projekte „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“ triumfavęs šokėjas Dainius Dimša (25) vieną kovo naktį prisimins ilgai. Galbūt – neužmirš niekados. Niekuo neišsiskiriantis vakaras viename Kauno klubų baigėsi ligoninės palata. Sulaužytas žandikaulis, sutrenktos smegenys, kamuojanti nežinia, kaip traumos atsilieps ateityje, – per vieną vakarą Dainiaus gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis.

Tiesa, kalbėdamas apie tai, kas nutiko tą kovo 11-osios naktį ir kuo dabar gyvena, Dainius vis nusišypso, kartais – nusikvatoja. Įtvaras burnoje trukdo, bet dėl to nustoti juokauti jis neketina. „Trauma skausminga, – vis dėlto prisipažįsta. – Ne mažiau skaudu, kad vieną keturiese talžė, – juk galėjo baigtis kur kas blogiau. O dar ir visi planai žlugo...“

Kokia tavo savijauta dabar?

Nekokia ir nelabai aišku, kada ji bus geresnė. Vis dar negaliu normaliai valgyti, nors jau labai norėtųsi. Tiesa, skausmas nebe toks stiprus... Gydytojai ramina, sako, kad pakentėčiau, bet man jau labai norisi, kad viskas stotų į vėžes. Tikiuosi, kad po kelių savaičių ar mėnesio taip ir bus.

Ar per pastarąjį mėnesį buvo nors viena diena, kai nepagalvojai, kas nutiko tą vakarą?

Turbūt ne... Galvoju apie daug ką, o klausimų šauna pačių įvairiausių: „Kodėl aš?“, „Kodėl tai įvyko būtent sekmadienį – tą vakarą, kai klube beveik nebuvo žmonių?“ O paskui nustoji save varginti tokiais klausimais, pagalvoji, kad viskas galėjo baigtis dar blogiau. Juk galėjo ir užmušti... Kai talžo keturiese, visaip gali baigtis: gal pargriūsi, susitrenksi galvą taip, kad niekas nepadės. Juk būna, žmonės lygioje vietoje miršta...  

Kas vis dėlto nutiko tą vakarą? Viena iš eilinių banalių istorijų, kokių neretai nutinka prie naktinių klubų?

Kol kas vyksta ikiteisminis tyrimas, tad nedaug ką galiu papasakoti. Bet taip, istorija – kvailoka. Dar būdamas klube nuo kažkokio įkyruolio užstojau panelę. Iš pradžių atrodė, kad jie pažįstami, bet, kaip išaiškėjo, vienas kito net nepažinojo. Galiausiai viskas kaip sniego gniūžtė išsirutuliojo į didelį konfliktą. Visada stengiuosi išvengti barnių. Ir aš, ir mano draugai stengiamės laikytis nerašytos taisyklės „Duok durniui kelią“. Šį kartą viskas išėjo gana kvailai... Guodžiuosi tik tuo, kad galėjo baigtis dar blogiau.

Kompanijoje buvote trise, bet labiausiai kliuvo tau?

Ilgiausiai atsilaikiau, todėl labiausiai ir kliuvo (juokiasi). Laimei, kiti apsiėjo be lūžių.

O aplinkinių palaikymo, pagalbos sulaukėte?

Kokios dar pagalbos?! Žinau, skamba žiauriai, bet taip jau yra. Nežinau, kiek viskas galėjo dar užsitęsti, bet, jei neklystu, iš pačių užpuolikų kažkas pasakė: „Gal jau baigiam?..“ Policijos pareigūnai pamatė filmavimo kameromis užfiksuotus vaizdus, bet kai atvažiavo, viskas jau buvo pasibaigę. Laimei, užpuolikai nebuvo toli nuėję, policija juos iškart sulaikė.

Nuvažiavome į policijos komisariatą, parašiau pareiškimą. Tuo metu buvau šoko būsenos, nelabai įsivaizdavau, kas man nutiko, – atrodė, kad likau be vieno ar dviejų dantų. Bet kai įkišau pirštą į burną, supratau, kad viskas kur kas rimčiau: viduje viskas judėjo. Atvažiavo greitoji pagalba, išvežė į Kauno klinikas. Išaiškėjo, jog dviejose vietose lūžo žandikaulis, vienas lūžis – atviras. Tikrąjį skausmą pajutau tik gulėdamas priimamajame. Beveik visas dešimt dienų, kurias praleidau ligoninėje, išgyvenau tik su skausmą malšinančiais vaistais.

Vaizdas, kurį pamatei veidrodyje, labai išgąsdino?

Aišku, veidelis – ne pirmos jaunystės, bet nieko labai baisaus nepamačiau. Net ir aplankyti atėję draugai sakė įsivaizdavę, kad bus daug blogiau.
Toje pusėje, kur nebuvo atviro lūžio, žandikaulį teko operuoti, sutvirtinti titano plokštele. Kad pjūvio vieta mažiau kristų į akis, užsiauginau barzdą. Operavę gydytojai buvo labai kruopštūs, manau, turiu didelių šansų, kad randas po kelerių metų išnyks. O jei neišnyks, nieko baisaus. Į plastinės chirurgijos specialistus turbūt nesikreipsiu – juk randai vyrą puošia (juokiasi).

Randas, matyt, šiuo metu – mažiausia problema. Kas kita – nepatogumai, su kuriais turbūt susiduri kiekvieną dieną?

Burna vis dar surakinta įtvarais, todėl nelabai galiu valgyti. Kelias savaites per šiaudelį valgiau vien tik skystą maistą, prieš kokią savaitę, kai galėjau daugiau išsižioti, pradėjau ragauti košių. Per mėnesį numečiau vienuolika kilogramų – visai neprasta dieta!
Daktarai griežtai uždraudė bet kokį fizinį krūvį, tad sportuoti negaliu, miegoti taip pat nepatogu. Laimei, žiovauti, jau išmokau... Kartais pagalvoju, kad geriau į nosį būtų vožtelėję – ją lengviau atstatyti. Ko jau ko, o sulaužytų žandikaulio ir dubens kaulų niekam nelinkėčiau.

Labai laukiu, kada pagerės savijauta, kada erzinančios geležys burnoje man nebetrukdys ir negadins nuotaikos. O kai išeisiu į laisvę, nežinau, ko galiu pridirbti, – laukite Dimšos sugrįžtant!

Buityje pagalbos prireikia, kas nors padeda?

Padeda, bet negaliu sakyti kas. Dažniausiai padeda vienas žmogus, bet būna – ir daugiau (kvatojasi). Atvažiuoja draugai, jų antrosios pusės – sulaukiu išties didelio palaikymo ir dėmesio. Kartą merginos net cepelinus virė, specialiai man „sublenderiavo“.

Įtariu, trintų sriubų receptus visus išbandei...

Nesu didelis gamintojas, pats beveik nieko negaminu, bet sriubų tikrai daug išragavau. Trinta šilbaravykių arba daržovių su grybais – mano favoritės.

Kaip dabar bėga tavo dienos?

Ką tik mane pažadinote – ačiū už tai (juokiasi). Dabar pavalgysiu, paskaitysiu elektroninius laiškus, pažiūrėsiu, ką dar šiandien galiu nuveikti. Daugiausia būnu namuose, tad atsiranda daugiau laiko filmams, knygoms, tik prisipažinsiu: niekada nebuvau aistringas skaitytojas.

Dėl projekto „Kviečiu šokti“ sustojo tavo darbai, verslai. Praėjo vos pora mėnesių – ir vėl priverstinė pertrauka?

Kaip tik turėjo prasidėti Ingos Valinskienės ir „Džentelmenų“ koncertų turas. Kad ir kaip apmaudu, su koncertais teks palūkėti, o kol kas mane pakeis Marius Gaižauskas. Bet nieko – greitai grįšiu su nauja jėga. O su verslu... Tiesą sakant, nuo šokių nelabai ką ir buvau pajudinęs. Gėda. Bet užtat dabar atsirado daugiau laiko apmąstymams, ką ir kaip toliau daryti. Jau sudariau planelį, nuo ko viską reikės pradėti, ko pirmiausia imtis. O paties gyvenimo toliau nebeplanuoju, nes kai labai planuoji, matote, kuo baigiasi.

Vis svarstau, kaip bus, kai pasibaigs šis laikotarpis. Atrodo, lyg laukčiau, kada būsiu paleistas į laisvę. Labai laukiu, kada pagerės savijauta, kada erzinančios geležys burnoje man nebetrukdys ir negadins nuotaikos. O kai išeisiu į laisvę, nežinau, ko galiu pridirbti, – laukite Dimšos sugrįžtant (kvatojasi)!

Ikiteisminis tyrimas jau eina į pabaigą, netrukus byla turėtų būti perduota į teismą. Lauki keršto valandos?

Tai, ką išgyvenau, užpuolikai galėtų suprasti, tik jei patys tai patirtų. Nesu kerštingas, tenoriu, kad būtų išaiškinta teisybė.

Skaitykite daugiau