Šokėjas Dainius Dimša: „O ką – jūs manote, esu baltarankis?!“

Dainius Dimša / Gretos Skaraitienės nuotr.
Šaltinis: „Žmonės“
AA

„Visi klausinėja, kodėl iki šiol neatidariau šokių mokyklos, o aš vis kartoju, kad neturiu tam laiko. Bet nieko – kada nors būtinai tai padarysiu, – šypsodamasis pažada profesionalus šokėjas Dainius Dimša (25), su šokių partnere Katažina Nemycko triumfavęs LNK projekte „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“.

Pirmas sekmadienis be tiesioginės transliacijos buvo nuobodus? 

Visai ne! Buvau pas draugus svečiuose, ramiai pavakarojome, aptarėme savaitgalio nuotykius. Po pusmečio intensyvaus darbo pagaliau turėjau pirmą laisvą savaitgalį, tad norėjosi truputį atsipalaiduoti, grąžinti skolas draugams – buvau juos visai apleidęs... Tiesą sakant, net nesupratau, kaip ta savaitė po projekto prabėgo: atsiribojau nuo visų darbų, reikalų – tiesiog pagyvenau bim bam. 

Projekto metu tave kankino pačios įvairiausios traumos: plyšęs rankos raumuo, stuburo išvarža. Galbūt visą laiką pirmiausia skirsi sveikatai taisyti?

Geriausias vaistas – poilsis. Tokių krūvių, kokie buvo pastarąjį pusmetį, nebeturėsiu, tad ir sveikata, tikiuosi, savaime susitvarkys. Jau pradėjau dairytis sporto klubo – juk reikės kūno formas iki vasaros palaikyti (juokiasi). 
O veiklos, manau, tikrai netrūks. Šią savaitę jau turime vieną rimtą koncertą su „Džentelmenais“, dėl jo anksčiau atvažiavau į Vilnių, norėjome geriau pasiruošti. Su Andriumi Butkumi retkarčiais padainuojame jau porą metų, neseniai prie mūsų prisijungė Tadas Rimgaila, dainuojantis žmogus, ir Vytautas Mackonis, tad dabar esame keturių išvaizdžių vyrukų grupė (juokiasi). Puikiai suprantu, kad nesu dainininkas ir kad pirmiausia visi keturi esame šokėjai, todėl labiau koncentruojamės į choreografiją, vaizdinę pasirodymų pusę, į tai, ką galime atlikti tik mes – šokėjai. O dainos? Niekada nėra blogai mokytis, galima ir reikia tą daryti visą gyvenimą. Kai pasitaiko progų išmokti, ko nesi niekada bandęs, nesinori į tai nusispjauti. Net jei kalbama apie dainavimą (šypsosi). 

Į sceną drąsiau eiti dainuoti ar šokti?

Žinoma, šokti. Tačiau nebaisu ir dainuoti. Kai padarai klaidą šokdamas, mato visi, kai suklysti dainuodamas – gali nepastebėti niekas, ypač kai šalia tavęs scenoje yra dar trys žmonės...

...ir kai dainuojama pagal fonogramą... 

Na, taip – susipainioti sunku (kvatojasi). 

Vadinasi, pasibaigus projektui sienomis laipioti iš nuobodulio netenka? 

Ir be „Džentelmenų“ yra ką veikti: pradėti darbai, verslai, kuriais dėl laiko trūkumo vis nepavyksta rimčiau užsiimti. Saldumynų – spalvotų vestuvinių grybukų, braškių ir kaštonų – verslas šiek tiek sustojo, bet kitaip ir negali būti, kai pats pusę metų gyveni Vilniuje, o verslas – Kaune. Kiekvienas verslu užsiimantis žmogus žino: jei pats nepasirūpinsi, niekas už tave to nepadarys. Iš pradžių verslą prižiūrėjo brolis, kurį laiką viskas dar ruseno, bet po truputį vis tiek užgeso. Teks pasiraitoti rankoves ir vėl kibti į darbus. 

Be to, su tėveliu prieš trejetą metų pradėjome dideles statybas – statome patalpas, kuriose bus prekiaujama automobilių detalėmis. Pusę metų buvau nekoks pagalbininkas, bet stengiausi iš paskutiniųjų: vasarą, būdavo, keturias dienas Vilniuje Katažiną treniruoju, tada grįžtu į Kauną, kibiriukus – į rankas ir betoną nešioju. O ką – jūs manote, baltarankis esu?! Aš – žmogus, suprantantis, kad viskas pasiekiama tik juodu darbu. 

Turėjau gerą pamoką, kai pirmą kartą pajutau, kas yra dideli pinigai, – tada buvau pernelyg jaunas. Dabar iš patirties žinau, kad nieko nėra laikiniau už pinigus.

Tą su Katažina pademonstravote ir ant parketo. Taip svarbu buvo laimėti?

Gyvybiškai – ne, daug svarbiau – kuo geriau pasirodyti. Kad pats galėčiau gerai jaustis, kad žinočiau, jog padariau viską, kas nuo manęs priklausė. O pergalė priklauso ne vien nuo poros, jos pastangų, bet ir nuo žiūrovų, komisijos simpatijų. 

Štai dėl to su vienomis partnerėmis pasiseka labiau, su kitomis – mažiau? 

Ir dėl to, nors nemažai priklauso ir nuo pačios partnerės: juk televizijoje, scenoje besisukiojantys žmonės vieniems patinka labiau, kitiems – mažiau, o kai kas galbūt apskritai nepatinka. Vienos partnerės laiko ir užsispyrimo turi daugiau, kitos – mažiau. Katažina buvo labai paklusni ir gera partnerė.

Kokie santykiai su partnerėmis paprastai lieka pasibaigus projektams?

Bičiuliški. Galbūt galėtų likti ir draugystė, bet gyvenant skirtinguose miestuose sunku tikėtis, kad ir po projekto pavyks kasdien bendrauti. 

Dainiau, o kodėl tarp tavęs ir partnerių dar nė karto taip ir neįsiliepsnojo tikra, nesuvaidinta aistra?

Visos trys mano partnerės turėjo antrąsias puses, o aš nesu iš tų, kuris tai žinodamas leistųsi į didžiulius žygius.

O gal tavo širdis seniai užimta, tik niekas to nežino?

Ne, jau pusketvirtų metų esu vienas. Manau, dar ne laikas... Turiu daug ką nuveikti, tapti tuo, kuo noriu, tik paskui galėsiu ieškoti žmogus, su kuriuo sies bendri interesai, požiūris į gyvenimą. Pirmiau reikia rasti savo kelią, susitvarkyti asmeninį gyvenimą, tik tada bus galima tikėtis harmonijos su kitu žmogumi. Egoistiška įsileisti kitą, kai tavo gyvenimas – didelis chaosas. 

Deivydas Zvonkus Katažinos laimėtą piniginio prizo dalį mielai išleistų vestuvėms, o ką tu ketini veikti su keliolika tūkstančių pasipildžiusia sąskaita? 

Pinigus galima arba investuoti, arba lengva ranka išleisti. Tiesiog išleisti man nebeleidžia amžius. Turėjau gerą pamoką, kai pirmą kartą pajutau, kas yra dideli pinigai, – tada buvau pernelyg jaunas. Dabar iš patirties žinau, kad nieko nėra laikiniau už pinigus. O investuoti tikrai yra kur: į verslus, statybas, galiausiai – į keliones. Tai – pati puikiausia investicija į save.

Katažina Nemycko ir Dainius Dimša / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

 

Skaitykite daugiau