Šokėjas Vadimas Šuško: „Jaučiuosi kaip išmestas iš rojaus į gyvenimą“
Per vasarą Vadimas Šuško (26) įprato atsiliepti šaukiamas viršininku – jau antrą sezoną vadovavo vaikų stovyklai Ignalinoje. Vos tik spėjo nubraukti ašaras – atsisveikinant verkė ir vaikai, ir jų vadovai, šoko į LNK projekto „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“ traukinį. „Jaučiuosi toks... išmestas iš rojaus į gyvenimą“, – nusijuokia šokėjas, Vilniuje stačia galvą įpuolęs į darbus.
Stovyklos viršininkas. Skamba išdidžiai...
Tai „Lietuvos geležinkelių“ stovykla. Mano močiutė dirbo šioje bendrovėje, mama vaikystėje stovyklaudavo Ignalinoje, vėliau baigė ekonomiką, pradėjo dirbti taip pat „Lietuvos geležinkeliuose“, ten kiekvieną vasarą atostogaudavau aš su seserimi. Baigęs mokyklą į šią stovyklą važiavau vasarą padirbėti klubo vedėju, vedžiau diskotekas. Paskui dvejus metus dirbau vadovu ir pernai sulaukiau pasiūlymo tapti... viršininku. Ji man tapo antraisiais namais, žinau, kur žemėje yra rojus.
Man stovykla davė daug... Ir pirmas bučinys, ir visokiausi kiti svarbūs dalykai. Tai vieta, kur galėčiau praleisti ištisus metus. Man patinka būti tarp vaikų. Gyvenu tol, kol manyje gyvena vaikas. Jei vaiko manyje nebūtų, nesugebėčiau džiaugtis kasdiena... Šįmet stovykloje buvo ramiau, pernai buvau labiau įsitempęs dėl atsakomybės, pavargau nuo bemiegių naktų. Ir šįmet vasaros pabaigoje dirbome kiaurą parą, pastatėme su vaikais miuziklą. Miegojau tik po kelias valandas per parą.
Ar vaikų pagarbą padeda pelnyti tai, kad esi iš televizijos atpažįstamas veidas?
Daug kas ir nesuveda. Vaikai kažką yra nugirdę... Kolegos perpasakojo mažiukus tarpusavyje šnekant: „Žiūrėk, eina viršininkas Valerijus Mikutavičius.“
Kada pradėjai mokytis šokių žingsnelių?
Buvau vaikų darželio vedėjos numylėtinis, tas, kuris nemiegodavo pietų miego. Ji sumanė, jog man reikėtų lankyti pramoginius šokius, ir nuvedė į pirmąsias repeticijas. Tėvai nebuvo prieš. Nuo antros klasės mokiausi sustiprinto muzikinio lavinimo klasėje, paskui dar prisidėjo muzikos mokykla, jau pats sugalvojau lankyti baseiną, kad padėtų atsipalaiduoti po šokių ir grojimo. Laiko kvailystėms paprasčiausiai nelikdavo.
Baigęs mokyklą bandžiau stoti į ekonomiką, nepavyko. Kaip tik dirbau stovykloje, kai buvo skelbiami stojamųjų rezultatai. Paskambino mama ir pranešė, kad įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, į aplinkos inžineriją ir vandentvarką... Kur?! Aš tikrai nebuvau pažymėjęs tokios specialybės. Griežtai pareiškiau neisiąs studijuoti. Mama įtikino pabandyti. Iki šiol pamenu jos svariausią argumentą: ten bus daug merginų, jei tau nesiseks, jos padės mokytis. Ketverius metus bandžiau ir gavau diplomą. Tikrai buvo nelengva – aukštoji matematika, mikrobiologija, skysčių mechanika, geologija...
Merginos padėjo?
Šiek tiek. Visi kartu naktimis darydavome kursinius darbus. Po praktikos vienoje įmonėje mane pakvietė padirbėti projektuotoju – išlaikiau tris savaites. Pabėgau supratęs, kad tikrai ne man sėdėti ištisas dienas prie kompiuterio ir kartą per savaitę suvaikščioti į savivaldybę derinti projektų.
Visada šokai?
Pirmaisiais studijų metais buvau šokius metęs, bet vėl pradėjau šokti vienoje grupėje, nes studentui tai buvo galimybė šiek tiek užsidirbti. Paskui pasiūlymai pasipylė – į šokėjus pakvietė naują albumą išleidusi Violeta Riaubiškytė, pasiūlė šokti pirmajame televizijos projekte su Laura Imbrasiene ir dar dirbti šokių mokytoju. Tikrai nemaniau, kad taip gali pasisukti, kartais gyvenimas netikėtai susiklosto, o aš esu tas, kuris dažniausiai sako „taip“. Apsikraunu darbais ir vežu, kol pajėgiu. Kai bičiuliai sako, kad neįmanoma viena sėdyne ant kelių kėdžių sėdėti, atšaunu: viskas įmanoma. Dabar sėdžiu ant trijų...
Ant kokių kėdžių bandai dabar išsilaikyti?
Televizijos šokių projekte šoku su Renata Uzialkaite, jau antrus mokslo metus dirbsiu šokių mokytoju Jėzuitų gimnazijoje ir dar su kolega turime... savo šokių mokyklą. Dirbau vienoje studijoje mokytoju ir ilgainiui pasijutau nemotyvuojamas – žmonės nori pas mane mokytis šokti, kodėl nepabandžius dirbti sau? Išėjau neturėdamas konkretaus plano, sukau galvą, nuo ko pradėti, kai važiuodamas automobiliu per radiją išgirdau reklamą: kurk savo verslą. Įstrigo. Atradau savivaldybės projektą „Verslauk!“ Prieš ketverius metus su kolega atidarėme savo mokyklą.
Įmanoma pragyventi iš šokių?
Įmanoma. Milijonų nesusikrausi, bet pragyventi užteks. Stengiamės, kad mūsų studija būtų ne tik šokių, bet ir bendravimo.
Lyg pažinčių tarnyba?
Galvojome ir apie tai (juokiasi). Rengiame ne tik repeticijas, bet ir vakarėlius, kur studijos lankytojai gali pašokti ir pabendrauti.
Tenka šokti nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Nebūna taip, kad ir vėl išgirdus valso taktus norisi sprukti?
Būna dienų, kai pirma pamoka prasideda aštuntą ryto, o paskutinė baigiasi dešimtą vakaro. Kol namuose dar valgyti pasiruoši, jau ir po vidurnakčio. Ir be šokio turiu visokių rūpesčių – studiją nėra paprasta administruoti... Kartais pabosta ši rutina, bet viską atperka bendravimas su žmonėmis. Kaip įdomu stebėti šokančias poras, žmonės viską pamiršta, tampa savimi. Jų santykiai matyti kaip ant delno, kas vadovauja, kas kelia isterijas, kas apsimeta vargšeliu... Kai stebi šokančius, visada galima spėti, kas tarp jų vyksta.
Jau penktą kartą dalyvausi televiziniame šokių projekte. Visko buvo?
Visko. Ir barnių. Trenki durimis, išeini į lauką pakvėpuoti grynu oru ir vėl grįžti šokti. Esu labai reiklus. Jei patenka man į rankas, kartais perspaudžiu... Vargšai tie žmonės.
Pernai tik pradėjai šokti su Baiba Skurstene ir teko palikti projektą – sustabdė sveikatos problemos, patekai ant operacinio stalo.
Po darbo stovykloje buvau pervargęs ir fiziškai, ir dvasiškai. Po dvylikapirštės žarnos operacijos mėnesį praleidau Druskininkuose sanatorijoje: vienas, dietinis maistas, griežtas režimas. Turėjau laiko pagalvoti. Šią vasarą griežtai laikiausi taisyklės, jog neprivalau dirbti dvidešimt keturias valandas per parą. Stovykloje darbą derinau su aktyviu poilsiu – plaukiojau, žaidžiau tenisą. Prasidedant rudeniui nutariau padaryti organizmui restart: nevalgau mėsos, tik daržoves. Ir dar stengiuosi visko taip neimti į širdį. Man padėjo tas pabuvimas su savimi.
Vilniuje pabūti vienatvėje trukdo namiškių šurmulys?
Jau pusantrų metų gyvenu vienas. Įsikūriau buvusiame močiutės bute netoli geležinkelio stoties, kur trys šeimos dalijasi bendru tualetu. Šiame komunaliniame bute gimė mano mama, vaikystėje ir aš su tėvais gyvenau. Trejus metus dariau remontą, kol įsirengiau taip, kaip norėjau. Aštuoniolikos labai norėjau namo. Pasisekė pigiai nusipirkti sklypą. Nuėjau pas architektą, išaiškinau, kad noriu kiek neįprasto namo: viena jo pusė turėtų būti stiklinė, viduryje – židinys. Parengė projektą, gavau net leidimus statyti. Nuvežiau projektą parodyti su statybomis susijusiems bičiuliams, jie apšaukė, kad neįsivaizduoju, kiek tai kainuotų įgyvendinti. Apsiraminau. Kol kas ta žemė stovi, spėjau tik pamatus išlieti.
Tokį patį namą dabar statytum?
Norėčiau, kad būtų daug šviesos, todėl stiklo neatsisakyčiau. Tik gal kiek mažesnį, nes suvokiau, kokios didžiulės šildymo kainos.
Gal visada žmogui reikėtų gyventi turint didelių užmojų, nes tik tuomet kas nors ir pavyksta?
Bet sunku veržtis į padangės ir suvokti, kad reikia leistis, nes galimybės ne tokios jau didelės... Reikia susitaikyti, kad ne viskas tau paklūsta.
Laisvalaikis – be šokio?
Neturiu aš jo. Nebent tai galima pavadinti susitikimus su draugais. Mėgstu gaminti ir vaišinti kitus. O kiekvieną pavasarį stengiuosi išsiruošti į kelionę. Šiemet tris savaites keliavau po Ameriką, grįžau namo ir iškart – į Gruziją. Su bičiulių kompanija dvi savaites malėmės taksi, traukiniu, lėktuvu. Yra susidariusi penkių šešių vaikinų grupelė, su kuria kemperiu esame nukeliavę iki šiauriausio Europos taško Norvegijoje, aplankę piečiausią tašką Portugalijoje, apvažiavę Škotiją.
Negaliu aš be žmonių. Kad ir po vėlyvos vakarienės, dar kam nors susuku pasikalbėti. Jei savaitę nepasirodau tėvų namuose, iškart prasideda skambučiai: kur tu? ką valgei? Tėveliai visada mane palaiko – jie padėjo ir butą remontuoti, ir studiją įsirengti. Prisipažinsiu: neturiu namuose skalbimo mašinos ir nemokėčiau jos nė įjungti... Skalbinius iki šiol vežu mamytei, priduodu krepšį ir pasiimu krūvą švara dvelkiančių skalbinių. Labai nemėgstu namų ruošos darbų. Kai rengiau bute virtuvę, pareiškiau, kad indaplovė – būtinybė. Visi ragina tada parsivesti namų šeimininkę...
Paieškos vis nesėkmingos?
Gyvenu vienas, nors nepamenu laiko, kai neturėjau simpatijos...
Mama neragina atvežti ir pristatysi kandidatės į marčias?
Mama yra pasakiusi, kad supažindinčiau tik tada, kai bus rimti santykiai, o visų simpatijų nesivežiočiau. Esu tik vieną draugę su tėvais supažindinęs. Aš niekada neturėjau nuo jų paslapčių, jie visus mano draugus pažįsta. Su draugais važiuojame pas tėvus į sodą, kur maniškiai praleidžia visą vasarą, kiekvieną dieną po darbo ten skuba, o ryte grįžta į Vilnių. Turi tikrą fazendą – kiekvienas žemės plotelis išnaudojamas, stovi du šiltnamiai. Po vasaros namo parsiveža apie penkis šimtus stiklainių gėrybių. Mano visos lentynos užkrautos ir visi draugai išvažiuoja apkrauti. Taip tėvai pailsi. Kai darbai sode baigiasi, jie... padeda man. Gal iš šalies nugirdus žiauriai skamba: tėvus pagąsdinau, kad reikia studiją man atnaujinti, vis tiek žiemą neturės ką veikti. Bet jie neišsigando... Sugenda automobilis – skambinu tėčiui. Kas nors šiaip nutiko – skambinu mamai.
O šokti tėvus išmokei?
Jie vis neprisiruošia. Kažkada per vieną vakarėlį juos iškvietė prieš visus svečius, viešai pristatė kaip šokėjo Vadimo Šuško tėvus ir pakvietė parodyti, ką moka.. Jie pasakojo mirę iš gėdos ir žadėjo nebeatidėlioti pamokų. Bet...