Šokių ant stulpo mitus griaunanti Ilona Radavičiūtė: „Antrą kartą to nedaryčiau“

Kaip prasidėjo tavo kelias?

Visą gyvenimą šokau sportinius šokius. Vis dėlto, kai buvau vienuoliktokė, mano partneris išvyko studijuoti. Jam išvažiavus turėjau rinktis – tęsti šokius ir gyventi jais, ar... tiesiog gyventi. Nors pasirinkimas ir buvo labai sunkus, tai – milžiniškų investicijų ir laiko reikalaujantis sportas. Pasirinkau susikoncentruoti į mokslus ir neiti profesionalios šokėjos keliu.

Tuomet buvo didelis šokas – šokiadienio vakaras, o aš neturiu, ką veikti. Vaikystėje neleisdavau laiko kieme ar su draugais. Mokslai visada buvo pirmoje vietoje, bet kiekvieną dieną treniruodavausi, kolektyvas buvo mano draugai, antroji šeima ir žmonės, su kuriais praleidau daugiausiai laiko.

Po mokyklos, nors dauguma mano draugų stojo į užsienį, nusprendžiau, kad negaliu palikti taip mylimų savo tėvų ir įstojau mokytis Lietuvoje. Atsikrausčius į Vilnių susidūriau su daugybe keistų situacijų: teko gyventi kraupiame viešbutyje, kuriame, atrodo, net vaidenosi, tuomet – pas draugą, su kurio sese sunkiai sutariau, tuomet – su drauge ir jos vaikinu, bet ir ten jaučiausi kaip penkta koja... Priaugau 12 kg, kadangi kūnas buvo pripratęs nuolat judėti, o treniruotės baigėsi. Tie 12 kg buvo vieni riebalai. Pradėjau laikytis keisčiausių dietų, svorio numečiau, bet pirmieji mano metai sostinėje buvo tikras chaosas – neradau vietos ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Buvau įpratusi prie komforto Šiauliuose, o Vilniuje pasidariau priklausoma nuo visko: troleibusų tvarkaraščio, draugų, leidžiančių pas juos gyventi, naujų vietų...

Kada susipažinai su šokiais ant stulpo?

Antraisiais metais su tėvais sutarėme, kad verta investuoti į nuosavą būstą, todėl grįžau jau į ramesnę vietą, kur turėjau savo erdvę ir ramybę. Vis dėlto tuo metu skyriausi su vaikinu ir supratau, kad man reikia kažkokių pokyčių. Su drauge pašnekėjome, kad būtų žiauriai linksma vasarą padirbėti Turkijos viešbutyje ir išvykome.

Linksma, vis dėlto, tikrai nebuvo. Sąlygos ten buvo baisios, požiūris į moterį – šuniškas... Griežtoje hierarchinėje sistemoje buvau žemiausias piramidės laiptelis, todėl visi leido sau elgtis kaip tik norėjo. Per parą dirbdavome po 15 val., turėjome vieną laisvą dieną per savaitę, visą ją tiesiog pramiegodavome. Buvo labai sunku ir patyriau daug neteisybės, žeminimo – kartais net liepdavo mums valyti erdves, kurias paskui mūsų vadovas vėl specialiai išpurvindavo, privalėdavome valgyti prisijungę prie viešbučio svečių – įsivaizduokite, kaip nemalonu prašytis pas atostogaujančią šeimą prie stalo... Kelios nemalonios situacijos mane suvedė su Ksenija, kuri mokėjo daryti triukus ant stulpo. Turkijoje ji pamokė ir mane, nuo to ir prasidėjo mano meilė šiam sportui.

Kaip tapai trenere?

Grįžusi į Lietuvą iš karto susiradau pole dance studiją ir pagaliau radau tai, kas užpildė tą tuštumą, likusią po pramoginių šokių. Po mėnesio ar dviejų man pasiūlė būti trenere – turėjau koordinacijos iš šokių, jėgos iš fitneso – man sekėsi tikrai neblogai. Ten pradirbau beveik metus, bet tuo metu atlikinėjau ir praktiką „Versli Lietuva“, ir dar rašiau bakalauro darbą. Įgavau labai daug patirties, bet buvo sunku viską suderinti. Baigusi visus reikalus, išvažiavau atostogauti į Graikiją pas Kseniją. Pamačiau, kad ji pole dance treniruojasi kasdien, namie turi du stulpus, yra Graikijos čempionė, pasaulyje atstovauja Graikijai – yra labai aukšto lygio atletė... Mane tai labai įkvėpė ir nusprendžiau atidaryti savo studiją. Padėjo mano nuostabieji ir visada palaikantys tėvai, pati turėjau susitaupiusi pinigų. Nebuvau prieš dirbti samdomą darbą, bet atsiradus galimybei nusprendžiau daryti tai, kur kviečia širdis. Turėjau daug pagalbos iš draugų, artimųjų...

Pirmojoje pamokoje buvo tik viena mergina. Ji iki dabar važinėja į varžybas, užima puikias vietas ir tikiuosi, kad greitai pati taps trenere. Dabar sportuojančių – gerokai daugiau. Aktyviai lankančių studiją yra apie 80, mėginusių ir sportavusių pas mus – jau gal pusė tūkstančio.

Ar tai – geras verslas?

Tai nėra aerobika, čia kiekvieną kartą tobulėdamas mokaisi labai skirtingų dalykų, todėl labai stengiuosi sukurti vienodo lygio grupes, o ne sumesti visus į vieną krūvą. Mano noras buvo ne užsidirbti didžiulius pinigus, o sukurti aplinką norinčioms kietai sportuoti.

Dabar žiūriu atgal ir... nedaryčiau to antrą kartą. Atrodo, kad viską tuos du metus mačiau kaip per rūką ir tik dabar atsibudau. Visą tą laiką viską dariau viena. Jau net mąsčiau, kad reikėtų uždaryti studiją – atrodo, kad dirbi, dirbi, dirbi ir vis tiek tik skaičiuoji centus. Dabar pagaliau turiu labai patikimus žmones, kuriuos galiu drąsiai palikti vietoje savęs, išvažiuoti atostogauti ar dirbti ir būti rami, kad viskas suksis, kaip privalo. Atrodo, jau pasimokiau iš savo anksčiau darytų klaidų, o ir investicijos, rodos, pagaliau atsipirko.

Ar yra sąsajos su striptizu?

Kai buvau Niujorke, labai norėjau nueiti į labai gerą striptizo klubą. Apsilankėm viename esančiame Brodvėjuje ir nusivyliau beprotiškai. Iš dvidešimties merginų tik viena bandė daryti kažkokį triuką. Klubuose pole dance net nėra. Ten merginos aplink stulpą vaikšto, voliojasi, bet tikrai ne daro triukus... Žinau, kad viena pas mane besimokanti mergina iš tiesų šoka klube, tačiau kultūros, kad ten turėtų dirbti moterys, mokančios triukus ir darančios tai profesionaliai, tikrai nėra. Labai norėčiau, kad ji atsirastų, bet reikia pripažinti, kad striptizo klubai tiesiog pasiskolino iš mūsų stulpus ir aukštakulnius batus, o ne mes iš jų.

Aukštakulniai batai, nuogas kūnas – gal nenuostabu, kad kai kuriems iki dabar šokis ant stulpo lygus vilionėms?

Reikia suprasti, kad šokis ant stulpo yra ta pati gimnastika ir tiek stulpas, tiek nuogas kūnas, tiek kai kuriems vulgariai atrodantys aukštakulniai yra tokios pat priemonės, kaip kamuolys, žaidžiantiems krepšinį. Tų aukštakulnių iš pradžių ir pati labai nemėgau. Su jais šokama pole dance atšaka exotic. Dabar pati ją išbandžiau ir turiu pasakyti, kad fiziškai tai dar sudėtingesnis sportas. Aukštakulniai reikalingi, kad pakeltų svorio centrą, kad išlaikytų pėdą taisyklingoje pozicijoje, kad darydamas šuolį ar sukdamasis žemę brauktumei ne kojomis, o plastmase, kuri slysta ir, skirtingai, nei nuosava koja, neskauda. Beje, tai yra neįtikėtino patogumo batai. Į juos reikia žiūrėti kaip į specialius sportbačius.

Exotic nepatyrusiai akiai atrodo, kaip savo kūno demonstravimas. Žmonės mato, kaip sportininkė išriečia užpakalį, aš – jos bangą. Žiūrovas – išsižergimą, aš – nuostabų špagatą. Tai yra valanda darbo su įtūpstais, todėl fiziškai šis sportas tikrai sudėtingas.

Tuo tarpu nuogas kūnas man jau toks savaime suprantamas, kad net keista, jog apie jį vis dar reikia kalbėti. Jei šoktume su drabužiais, tiesiog nuslystume nuo stulpo. Oda su juo sukimba, atsiranda trintis. Neretai ant stulpo ir laikomės ne raumenų, jėgos, o būtent trinties pagalba. Tai – slidus stulpas, prie kurio reikia prilipti. Ar toks sportas seksualus? Taip, bet ir tenisas gali būti seksualus. Tik nereikia to painioti su vulgarumu.

Kokios moterys renkasi šitą sporto šaką?

Pilotės, medikės, buhalterės – bet kas. Yra net moterų, ateinančių su dukromis. Mano studijoje sportuoja 15-45 metų įvairiausių profesijų atstovės. Beje, neretai sportu susidomi ir vaikinai. Esame turėję ir jų grupę, tik kartais jie tikisi, kad viskas lengviau nei atrodo. Per sporto festivalį darėme pasirodymą ir pakvietėme vyrą iš publikos. Jis buvo kovos menų treneris – labai stiprus žmogus. Užduotis buvo atsisėsti ant žemės ir vien rankomis užlipti stulpu į viršų. Mūsų mergaitei tai pavyko be problemų, o jam – nepasisekė. Atrodo, juokinga, bet reikia suprasti, kad čia laviname kūną, tai yra sportas, o ne vyrų vilionės.

Ar nepasitaiko, kad atėjusios moterys vis dėlto tikisi striptizo pamokų?

Turime paslaugą mergvakariams, per juos kartais puikiai matau, kad buvo norima treniruotę pateikti kaip pokštą nuotakai. Jei yra poreikis, įtraukiu daugiau įtūpstų, seksualumo, bet mano tikslas – apšviesti žmones, kad tai – jėgos ir ištvermės reikalaujantis sportas. Beje, jis jau seniai stovi eilėje į olimpines varžybas ir tampa pripažįstamas tarptautinėje arenoje. Pasaulyje kas savaitgalį vyksta įvairiausi turnyrai, konkursai, varžybos – net Baltijos šalyse turime puikių atletų.

Ar nesulauki nemalonaus vyrų dėmesio?

Pusantrų metų draugauju su vaikinu, kuris mane visiškai palaiko, pats išsilaikė licenciją ir tapo asmeniniu treneriu. Jis mane ir susirado per feisbuką, tiesiog domėdamasis būtent šiuo sportu. Beje, praėjusią žiemą, kai studiją kraustėme į naujas patalpas, man teko operuoti apendicitą, todėl čia ir grindys sudėtos, ir daiktai pervežti jo rankomis.

Atrodo, gyveni tobulą gyvenimą – širdžiai miela veikla, palaikantis vyras, sėkminga karjera...

Mano pačios sportiniai pasiekimai yra didžiausias skaudulys. Jaučiu, kad galėčiau labai daug pasiekti – turiu puikius duomenis. Vis dėlto rinkausi protinę veiklą. Nusprendžiau būti verslininke, trenere, mokytoja, o to suderinti su buvimu atlete – neįmanoma. Matau, kaip pas mane besitreniruojančios merginos tobulėja, o aš stoviu vietoje. Panašiu metu pradėjusi Ksenija – jau pasaulinio lygio atletė. Minčių yra visokių, bijau, kad vyresniame amžiuje jau nebeturėsiu galimybių ir gailėsiuosi. Vis dėlto, dabar gyvenu puikų gyvenimą, esu laiminga ir tikrai nesiskundžiu.