Šokių čempionų vestuvės: Indrė Kučinskaitė ir Edgaras Baltaragis duetu tapo ir gyvenime

Kaune gyvenantys sportininkai susižadėjo prieš dvejus metus, o praėjusių metų rugsėjį pradėjo planuoti vestuves ir nekantriai jų laukė jau gegužės mėnesio pabaigoje. Tačiau dėl pandemijos šventę teko perkelti į rugpjūčio pabaigą.

Tiesa, pora per daug dėl to nenusiminė – jie tikėjo, kad galiausiai iškels tuoktuves savo mylimame mieste.

„Čia gyvena mūsų artimiausi – šeima ir draugai – todėl kitų variantų net nesvarstėme. Šv. Gertrūdos bažnyčią išsirinkome iš karto. Prieš keletą metų čia vyko mūsų krikštasūnio Eivino krikštynos, pajutome mielą atmosferą. Norėjome jaukių vestuvių“, – Žmonės.lt pasakojo įžadais apsikeitę Indrė ir Edgaras Baltaragiai.

Papasakokite savo pažinties istoriją.

Indrė: Pažinojome vienas kitą nuo vaikystės – susitikdavome ant varžybinio parketo, bet sportavome su kitais partneriais. Net ir gyvenome skirtinguose miestuose: Edgaras – Kaune, aš – Elektrėnuose. Matydavome vienas kitą turnyruose, tačiau jokių minčių tuomet nebuvo. Nors visada maniau, kad Baltaragis gerai šoka (juokiasi).

Edgaras: Man iš jaunimo grupės perėjus į suaugusiųjų amžiaus grupę, teko ieškoti naujos partnerės, nes mano ankstesnė ilgametė partnerė Evelina išvyko mokytis į Jungtinę Karalystę. Mano tėvai ir treneriai, Vida ir Jonas Baltaragiai, pastebėjo Indrę ir pasiūlė jai šokti su manimi. Tad pirmiausiai su Indre pakalbėjau ne aš, o mano tėtis. Tada susitikome salėje. Indrė pradžioje buvo santūri ir atsargi. Visgi, po pirmųjų bandymų šokti kartu, supratome, kad viskas klostysis sklandžiai (šypsosi).

Indrė: Po vieno bendro treniruočių mėnesio išvykome į tarptautines pasaulio reitingo varžybas Lenkijoje ir patys buvome nustebinti gero rezultato, tad abejonių nebeliko – šoksime kartu. Viskas įvyko labai greitai. Po kokių poros mėnesių prisipažinome vienas kitam apie jaučiamą simpatiją.

Tačiau su vestuvėmis neskubėjote?

Edgaras: Sutikome vienas kitą labai jauni. Indrė vis dar važinėdavo į treniruotes Kaune iš Elektrėnų. Paskui buvome labai užsiėmę savo šokių karjera. Kartu jau praleidome beveik dešimt savo gyvenimo metų ir tik pastaraisiais pradėjome manyti, kad santuokai esame pasiruošę. Džiaugiuosi, jog pasipiršdamas sugebėjau ją nustebinti.

Indrė: Abu žinojome, kad tai įvyks. Tačiau, kad Edgaras pasirinks momentą po varžybų, nesitikėjau. Lenkijoje sušokome sėkmingas varžybas ir staiga Edgaras jau po jų, palikęs mane trumpam vieną, vėliau į kambarį sugrįžo su šampanu. Net tada nenustebau – na, atšvęsime medalį... o jis ėmė ir išsitraukė žiedą.

Ar nuolatinis buvimas kartu – tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime – niekada nebuvo jums kliūtis?

Indrė:  Sakyčiau, kaip tik mūsų draugystė ir bendrumas išėjo į naudą.

Edgaras: Taip, mums daug paprasčiau treniruotis ir treniruoti kitus. Važiuodami namo galime padiskutuoti, aptarti visas situacijas, niuansus, todėl šokiams skiriame daugiau laiko nei tik treniruočių salėje susitinkančios poros. Manau, kad buvimas kartu yra ir mūsų profesinė stiprybė.

Indrė: Žinoma, jog buvo momentų, kuomet stengdavomės apie šokius namuose nekalbėti arba ginčus dėl vieno ar kito šokių niuanso tęsdavome naktimis. Tačiau mokėmės ir pastaruoju metu jaučiamės išmokę pasakyti pastabas vienas kitam dalykiškai, labiau išklausyti ir suprasti vienas kito požiūrį, sutelkti dėmesį į save, o ne į savo partnerį. Žinome, kaip išspręsti nesutarimus dėl treniravimosi, technikos dalykų. Nors ir tie nesutarimai dažniausiai kyla, kuomet skirtingai suprantame trenerių užduotis ar norime sušokti dar geriau. Jeigu jau nepavyksta išsiaiškinti patiems, tuomet tikrai netęsiame konflikto – einame pas trenerius ir klausiame. Turime aukštos kvalifikacijos specialistus namuose – Kaune, o šiais laikais nebesunktu pasitarti ir su užsienio specialistais.

Edgaras: Natūralu, jog visi žmonės skirtingi ir mūsų su Indre požiūris, šokio vizija kartais išsiskiria. Tačiau čia – porinis sportas ir turime surasti vieningą kryptį. Jeigu nekiltų diskusijos, netgi išsigąsčiau, kad mes netobulėjame ar kad nebenorime šokti.

Apie vaikus jau galvojate?

Indrė: Žinoma, kad mes jau norime šeimos, vaikų, bet ir šokti dar labai norime. Per pastarąjį laikotarpį, kuomet nevyksta varžybos, pailsėjome nuo intensyvumo ir pradėjome ilgėtis varžybų, treniruočių stovyklų.

Edgaras: Šią vasarą jau organizavome stovyklas savo treniruojamiems jauniesiems šokėjams, patys treniravomės intensyvioje stovykloje Vilniuje, bet nusprendėme dalyvauti ir dar vienoje stovykloje prieš pat vestuves. 

Indrė: Gerai, kad mes turime puikią pagalbininkę – paprašėme padėti dėl šventės dekoro, o gavome tiek patarimų, kad beliko su viskuo tik sutikti. Esame labai dėkingi, kad nuo mūsų pečių buvo nuimta daug organizacinių rūpesčių, o mes galėjome užsiimti savo darbais.

Kokie vestuviniai rūpesčiai jums kėlė daugiausiai galvos skausmo?

Indrė: Mes ramūs ir racionalūs, tad ir į vestuvinius iššūkius priėmėme ramiai. Nesijaudinome. Nors prisipažinsiu, kad buvo keli panikos momentai. Juk vestuves tarsi ruošėme du kartus – pirmiausiai gegužės mėnesiui, o paskui rugpjūčio: viską teko suderinti iš naujo. Niekada nemaniau, kad mano vestuvės bus atšauktos... Sportiniai šokiai mus išmokė nurimti, apmąstyti ir rasti išeitį. Suknelės modelį seniai ir ramiai buvau susidėliojusi mintyse, tad paprašiau meistrės tik įgyvendinti mano idėjas. Visgi, susižadėję buvome dvejus metus – turėjau laiko pagalvoti (juokiasi).

Edgaras: Man kaip tik patiko tas organizavimas – ypatingai kuomet gavome vestuvinio torto degustacijos rinkinį...

Indrė: Edgaras negali gyventi be saldumynų. Sunku buvo išsirinkti, kas skaniausia, todėl svečius stebinome skonių įvairove.

Tad namuose Edgaras irgi lepina saldumynais?

Indrė: Deja... maistą ruošiu aš. Namuose iki virtuvės Edgaras eina labai mažais žingsneliais. Šią vasarą jis namams nupirko grilį ir pradėjo kepti įvairius mėsos patiekalus. Jau ši tas. Tad dabar kartais išvengiu maisto ruošos. Ypatingai savaitgaliais vasarą mėgstame nuvažiuoti pas mano tėvus ir kieme Edgaras ką nors iškepa.

Edgaras: Arba Indrės mama iškepa mums visiems... Indrę pamaitinti nėra taip lengva – vakarienei tenka įkalbinėti, nes ji jos nevalgo. Dažnai romaniškai vakarieniauju vienas...

Daug keliaudavote į sportinių šokių turnyrus, o ar galvojote apie povestuvinę kelionę?

Edgaras: Jeigu atvirai, ruošėmės būti spontaniški ir kovo viduryje paskelbus karantiną apsidžiaugėme, kad povestuvinės kelionės nesame suplanavę – nereikės atšaukti... Visgi ši vasara mums buvo neįprastai ramesnė, tad turėjome laiko pasikalbėti, pasvajoti. Greičiausiai vyksime į Jungtines Amerikos Valstijas, nes ten dar neteko būti. Kelionę norėtumėm pradėti, kurioje nors šiltoje valstijoje – Havajuose ar Majamyje – o paskui pervažiuoti šalį, pasižvalgyti, pajusti kultūrą.

Indrė: Mes esame šokę Kanadoje, Vankuveryje – visai šalia JAV sienos, bet tada taip ir nepavyko užsukti, nors aš labai norėjau. Susitarėme, kad į JAV dar sugrįšime specialiai, o gal suderinsime su varžybomis. Mes juokaujame, kad nuo likimo nepabėgsi – jeigu jau keliauti taip toli, tai dar būtinai suderinti su varžybomis. Nors visgi slapta džiaugiuosi, kad negalėsime iškeliauti iš karto po vestuvių – planuoju naujus darbus, nuo rugsėjo renku naujas vaikučių grupes ir abu kartu mes dar viliamės, kad spalį sušoksime Lietuvos čempionatą ir kad jis įvyks. O užsienis kol kas palauks.

Jūsų įprastas gyvenimas dabar labai pasikeitęs?

Edgaras: Mes labai intensyviai gyvenome, laisvą dieną niekur nenorėdavome net judėti iš namų – tik ramiai pabūti, pailsėti. Svajojame ateityje turėti savo šokių klubą, tad ne tik treniruojamės, bet ir mokome jau kelerius metus. Kol dar patys aktyviai šokame, galime priimti ne tiek ir daug vaikų – kad visiems užtektų dėmesio.

Indrė: Bet dabar realizavome daug sumanymų, kuriems anksčiau laiko neatrasdavome. Pabuvome su šeima, draugais, nuėjome į kiną, apmąstėme savo vizijas ir tikslus. Beje, paskutines iki pandemijos pasaulio reitingo varžybas spėjome sušokti – dar keliavome į Maltą, nebeišvažiavome tik į stovyklą Italijoje.