Šokių projekte visus sužavėjusi A. Lukaitė: „Turėjau ir blogų patirčių savo gyvenime“

Esate ne tik aktorė, bet ir dainininkė. Dabar dar ir šokate… Papasakokite viską nuo pradžių. Kaip atsidūrėte pramogų pasaulyje?

Kai sulaukiau 5-erių, tėvai mane išleido į muzikos mokyklą „Liepaitės”. Buvau aktyvus vaikas, dainavau, vaidinau. Po vidurinės mokyklos įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, ten mokiausi operinio dainavimo. Svajojau ir apie aktorinį, tačiau tada dar neturėjau pakankamai drąsos, o ir atrodė, kad jei gavau tokią Dievo dovaną – balsą, privalau jį lavinti. Dėl savo pasirinkimo esu labai laiminga, manau, svarbu tobulintis tose srityse, kur esi gabus, kas tau duota.  Metai akademijoje prabėgo labai turiningai, dainavome, šokome, mokėmės vaidybos. Ir kažkurią dieną, paskaitoje, mūsų vaidybos dėstytojas Sakalas Uždavinys visam kursui pasakė: eikite į aktorių atrankos agentūrą, užsiregistruokite, kaip tik Lietuvoje bus filmuojamas italų filmas. Niekada nežinote, gal ir jūsų prireiks. Ir aš nuėjau. Pirmoji atranka praėjo sėkmingai – gavau mažą epizodą, bet iškart užsienio rinkai skirtam filmui. Po to sekė ir iki dabar tenka laimė filmuotis reklamose, televizijos serialuose. Svajoju ir apie daugiau vaidmenų, man filmavimo aikštelė – stebuklinga vieta.

Esu viena iš „Domino“ teatro aktorių, dalyvauju spektaklyje „Primadonos“, kuris sėkmingai jau 7 metus yra vienas mėgstamiausių šio teatro pastatymų. „Domino“ – pirmoji mano patirtis profesionalioje teatro scenoje. Kita svarbi mano veiklos sritis neabejotinai yra dainavimas. Atlieku Esmeraldos partiją legendiniame miuzikle „Paryžiaus katedra“. Dainavimo mokausi iki šiol, mums, dainininkams, dėstytojai – kaip antri tėvai. Ateinam pas juos dažnai, prašome patarimų, gydymo, jei jaučiame, kad kažkas ne taip, bandome rasti sprendimus. Dainavimas – panaši specialybė į sportininkų, mes visada turime būti formoje, o ypač tada, kai būna pasirodymo laikas. Man labai patinka koncertuoti, matyti savo klausytojų veidus. Žinau, kad muzika yra didelė jėga. Ji gali pakylėti, sujaudinti, atpalaiduoti, supykdyti. Matyti laimingus žmones, su jais pasikeisti energija, galbūt pakylėti, nuraminti ar padrąsinti – čia yra mano darbo esmė ir prasmė. Esu laiminga, nes mano gyvenimas neturi atskirų darbo ir pomėgių kategorijų, viskas yra tiesiog viena visuma. Tad nuoseklus darbas – mano kasdienybė. Dabar ji – dainavimas, vaidyba ir šokis.

Dalyvaujate galybėje projektų, stažuojatės užsienyje. O kiek svarbi jums pergalė, aplinkinių įvertinimas?

Savo dalyvavimą projektuose, keliones dėl mokslų priimu kaip natūralų tobulėjimo procesą, darbo dalį. Tiesiog taip gyvenu nuo mažens, nuolat kažko mokausi, negyvenu vienodu režimu, mano diena kartais gali pasisukti nenumatytu keliu.

Manau, kad palaikymas yra vienas svarbiausių dalykų bet kokiuose santykiuose. Žmogus negali pats sau vienas būti įdomus, svarbus. Jis turi turėti į ką atsiremti, suprasti, ar viską daro gerai, su kažkuo pasikalbėti, pasitarti. Po antrosios „Šok su žvaigžde” laidos gavau labai daug palaikymo žinučių iš visiškai nepažįstamų žmonių. Šypsojausi ir telefono iš rankų nepadėjau dvi dienas, kol visiems atrašiau. Aš buvau tokia nustebusi, kaip tam tikri dalykai, kuriuos jauti viduje, juos įvelki į pasirodymo (šokio) rūbą, gali sujaudinti kitus. Ačiū visiems, kas parašėte, nes man tai svarbu.

Kada pirmą kartą susidūrė jūsų ir E. Belousovo keliai?

Su Edvinu susitikome LRT koridoriuje, kai atėjau į pirmą susitikimą su laidos prodiuseriais. Tai buvo, regis, liepos mėnesio pabaigoje.

Kaip manote, kas jūsų porą daro išskirtine? Ne vieną kartą buvote įvardyti kaip projekto „Šok su žvaigžde“ lyderiai.

Jei galvojate, kad mūsų pora yra išskirtinė, mums tai – komplimentas. Sakau tai nuoširdžiai, nes niekada nekalbėjome apie tai, kaip mums būti išskirtiniais.  Visuomet tik apie patį šokį, koks bus mūsų poros įvaizdis, kokia tinkamiausia muzika. Mes repetuojame tikrai labai daug. Esu dėkinga Edvinui ir žaviuosi jo tvirtybe. Kai po dienos darbų banke, mokytojo darbo su vaikais, jis 20 val. atvažiuoja į LRT, ir mes tada šokam. Labai dažnai namo išvažiuojame jau po 23 val. nakties. Abiems svarbu išpildyti savo sukurtą šokį kuo geriau, padaryti taip, kaip suplanavome. Esame dėkingi komisijai, kuri pamato ir klaidas, ir už ką pagirti.

Esate sau pačiai kažką pažadėjusi, jei nutiktų taip, kad laimėtumėte projektą?

Mūsų su Edvinu tikslas projekte – gražios mažos istorijos, darysim jas iki tol, kol mus palaikys komisija ir žiūrovai. O po projekto, kas žino, gal seks koks koncertinis turas su dainavimu ir šokiu. Aš labai to norėčiau. Man patinka menų sintezė dėl bendro tikslo.

Per vieną iš laidos reportažų kalbėjo jūsų seneliai, jūs dažnai užsimenate apie seserį. Kaip šeima reaguoja į užduotis, kurias gyvenime sau išsikeliate?

Mano šeima – mano tvirtybė.

Aš negaliu nesižavėti savo seneliais. Jie jaunatviški, visada pasitempę, visada susitvarkę ir namus ir savo sodą. Mano močiutei 87 metai, bet ji turi savo feisbuko paskyrą, naudojasi instagramu. Mes net dažniau susirašome, nei susiskambiname. O mano senelis Jonas...kokia didelė šeimos šventė mums visiems yra Joninės. Antros kalėdos. Šventes mes švenčiame visada pas senelius namuose.

Savo tėvams esu dėkinga už tai, kad man leido eiti savo keliu, nieko nedraudė, tik skatino mus su sese ten, kur buvome talentingos.

Mano sesė Goda – taip pat dailininkė, dailininkų sąjungos narė. Dažnai jos parodų atidarymuose dainuoju ir aš. Mums patinka bendra kūrybinė veikla, svajojame ir planuojame naujus projektus. Ji – man geriausia draugė, su ja galiu sau leisti būti ir pavargusia ir laiminga, visokia.

Kai toks įtemptas grafikas, sau laiko lieka?

Dalyvaujant šokių projekte su laiku tikrai nėra lengva. Bet žinau, kad man svarbu gerai išsimiegoti, tada aš tikrai galiu daugiau. Aišku, su knyga manęs dabar nepamatysite, greičiau su telefonu rankose, aptarinėjant su savo komanda naujo pasirodymo detales. Bet žmogus kuo daugiau veiklos turi, tuo daugiau visko spėja, svarbu nesirgti.

Žinoma, be bent jau trumpų pabuvojimų gamtoje, pasivaikščiojimo lauke, aš savo dienos neįsivaizduoju. Taip pat, man patinka tyla.

Turite šokio partnerį, teatro, kitų sričių. O kaip su gyvenimo partneriu? Koks jis turėtų būti?

Mane žmonėse žavi nuoširdumas, tikrumas, žavi laisvės polėkis, bet kartu ir atsakomybė, noras gyventi gyvenimą pilna koja, džiaugtis kiekviena akimirka.

Kas jums labiausiai padeda susikoncentruoti, siekti užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo?

Ilgą laiką kovojau su nepasitikėjimu ir netikėjimu savimi, turėjau ir blogų patirčių, ir pasirodymų savo gyvenime. Tačiau kažkoks vidinis užsispyrimas man sakė: nesustok, daryk tai, ką darai. Tau tiesiog reikia daugiau laiko, daugiau dirbk, neanalizuok per daug, kas nepavyko, nes tai jau praėjo, koncentruokis į tai, kas bus.  Manau, toks mąstymas padeda eiti į priekį.

Dar man gyvenime pasisekė sutikti nuostabius mokytojus. Manau, kad mokytojo profesija yra tokia svarbi, juk kaip svarbu, koks žmogus dirba su tavo vaiku, kokias vertybes, skonį skiepija, kaip bendrauja, visi maži mes – kaip kempinė, sugerianti įvairiausias patirtis. Manau, sutikti mano gyvenime mokytojai man labai padėjo, tą jie daro iki šiol.