„Šokių revoliucijos“ nugalėtojai „Ustin & Ieva“: „Tikėjome mūsų poros sėkme“
Projekto „Šokio revoliucija“ nugalėtojai Justinas Mejeris (23) ir Ieva Riepšaitė (24), pasivadinę „Ustin & Ieva“ duetu, vis dar bando atgauti kvapą po užgriuvusių sveikinimų lavinos. „Dieną prieš finalo filmavimą man net kaklą surakino – iš streso ir nerimo, – prisipažįsta Justinas. – Bet jaudulys dingo po pirmo mūsų pasirodymo – pajutau, kad padarėme viską, ką galėjome. Beliko laukti rezultato.“
Kiek laiko jūs pora šokių aikštelėje?
Justinas: Turbūt tik metus, nors ir aš, ir Ieva šokame nuo vaikystės. Ir pažįstami esame nuo mažens. Daug metų priklausiau sportinių šokių kolektyvui „Spindulys“, Ieva – taip pat. Tik aš šokau Tauragėje, o Ieva – Mažeikiuose, nes mūsų vadovai dirbo keliuose miestuose.
Ieva: Mus dar vaikus vadovai ne kartą norėjo statyti į porą, bet vis neišeidavo.
Justinas: Visą laiką šokome su kitais partneriais, bet susitikdavome „Spindulio“ šokėjų stovyklose. Būdavo tokių treniruočių, kai reikėdavo apsikeisti šokių partneriais. Aš žiauriai jausdavau Ievą: ji – tokia minkšta, aš – irgi. Mes vienas prie kito labai lipome, jausdavome vienas kitą. Abu jau tada turėjome minčių, kaip gerai būtų kada nors šokti poroje. Nors, aišku, savo partneriams to nesakėme (juokiasi). Dabar jau atvirai galiu pasakyti, kad nežinau geresnės šokių partnerės Lietuvoje nei Ieva.
Ieva: Maždaug prieš metus man reikėjo surengti pasirodymą savo šokių studijoje, kur dirbu. Buvęs mano šokių partneris negalėjo, prisiminiau Justiną. Labai greitai sukūrėme numerį, sušokome ir supratome, kad puikiai pavyko. Abu, kad ir pasitraukę iš profesionaliojo šokių pasaulio, visgi ilgėjomės pasirodymų. Nusprendėme kokį nors savo šokį įrašyti ir įkelti į „YouTube“. Ir patys apstulbome, kad įrašas per pusmetį sulaukė kelių milijonų peržiūrų! Jei žmonėms patinka, kaip mes šokame, reikia kurti toliau.
Jeigu jaučiatės atradę vienas kitą, vadinasi, niekad nesipykstate ant parketo?
Justinas: Tai neįmanoma! Ginčai prasidėjo vos ėmus rengtis „Šokio revoliucijai“: skirtingi charakteriai, nuomonės, vienam patinka tokia muzika ir choreografija, kitam kitokia – rasti kompromisą yra labai sunku. Būna, susipyksti, išeini iš salės trenkęs durimis, net pareiški, kad niekada daugiau nešoksi, bet viduje juk supranti, kad tai – laikina emocija. Tų pykčių būna daug, nes kai sieki geriausio rezultato, nesutarimai yra neišvengiami. Gerai, kad su Ieva pyktis lengva: kad ir kaip smarkiai susiginčiję, po penkių minučių grįždavome į salę, tegu nesikalbėdavome kurį laiką, bet tęsdavome repeticiją. Kai turi bendrą tikslą, privalai judėti pirmyn. Projektas „Šokio revoliucija“ mus dar labiau suvienijo.
Po projekto finalo daug kas kalba, kad jums laimėti padėjo „YouTube“ gerbėjų balsai.
Justinas: Nemanau, nes „YouTube“ auditorija labiau užsienietiška. Lietuvių tarp mūsų gerbėjų yra gal tik 15–20 procentų. Mes ir patys labiau orientuojamės į užsienio rinkas. Aišku, negaliu ginčytis: tai, kad jau buvome matomi ir žinomi kaip šokėjų pora, pridėjo pergalingų procentų. Bet kuriuo atveju karštai tikėjau mūsų poros sėkme.
Ką veiksite toliau, kai tokia viršūnė jau pasiekta?
Ieva: Pagrindinis ir mano, ir Justino darbas – mokyti šokti kitus. Mama mane atvedė į šokių būrelį, kai buvau penkerių. Per savo karjerą tapau ne vienų tarptautinių ir Lietuvos varžybų čempione, nugalėtoja, prizininke. Bet visų tų apdovanojimų nesureikšminu. Gal dėl to ir iš profesionaliojo sporto pasitraukiau – varžybos ir laimėjimai nustojo teikti džiaugsmą kaip anksčiau. Bet be šokių negalėčiau gyventi, todėl baigusi šokių pedagogiką Lietuvos edukologijos universitete mokau vaikus ir suaugusiuosius šokti – tai mano didžiausias malonumas, darbas ir tikslas.
Justinas: O aš tik prieš dvejus metus pagaliau supratau, ko noriu gyvenime. Kai prieš penkerius metus atvažiavau iš Tauragės į Vilnių, pasirinkau multimedijos ir kompiuterinio dizaino studijas – atrodė tinkama stabiliam būsimam gyvenimui. Tuo metu dar profesionaliai šokau, dalyvavau sportinių šokių varžybose, bet jaučiau, kad artėja laikas, kai reikės nuspręsti, ar apskritai dar šoksiu. Jaučiausi pavargęs nuo varžybų, nuo nuolatinio konkuravimo – tarsi įstrigęs viename taške. Todėl, matyt, studijas rinkausi su mintimi kuo labiau atitolti nuo šokių pasaulio. Bet šokiai susigrąžino mane atgal. Dabar labai aiškiai žinau, kad noriu būti šokių šou versle – ne dalyvauti varžybose, o kurti šokių pasirodymus, derinti sportinius šokius su akrobatikos elementais. Turime tikslą su Ieva dalyvauti panašiame šokių projekte užsienyje.
Dažniau nei apie šokius dabar jūsų klausia, ar esate pora ir gyvenime? Juk taip aistringai gali šokti tik įsimylėjėliai!
Justinas: Ne, mes ne pora (juokiasi). Kai esi pažįstamas nuo šešerių metų, tokių minčių net nekyla. Mes – kaip brolis ir sesuo. Aš prisimenu visas Ievos antrąsias puses, ji – mano... Mes labai geri draugai, nors ir aš, ir Ieva šiuo metu esame laisvi. Toks jausmas: visi norėtų, kad mes būtume pora, labiau nei mes patys (juokiasi).
Ieva: Per gerai pažįstame vienas kitą, per daug artimi, kad būtume pora.
Justinas: Tiesa, bandėme draugauti prieš kokia dešimt metų – kai susitikdavome šokių stovyklose. Kadangi gyvenome skirtinguose miestuose, savaitę prieš stovyklą pradedi susirašinėti, savaitę draugauji stovykloje, dar savaitę paskui susirašai – ir viskas pasimiršta. Kitas metais – vėl trys savaitės draugystės (juokiasi). Užtenka, kad pykstamės šokių salėje, tai kas būtų, jeigu dar ir bendrą gyvenimą turėtume, – kentėtų tada ir santykiai, ir šokiai.
+27