Solistas, „el Fuego“ narys Rokas Spalinskas: „Aš nekalbu apie meilę, kalbu apie teatrą“

Sodraus balso ir impozantiškos figūros vaikinas dar visai neseniai buvo pristatomas kaip jauniausias teatro solistas.

Šiemet R.Spalinskas žengė ir į naujas scenas: išbandė jėgas televizijos projekte „Lietuvos balsas“, tapo populiariosios klasikos grupės „El Fuego“ nariu.

Moterų dėmesio sulaukiantis atlikėjas sako, kad grožis – skonio reikalas ir pripažįsta labiau esąs linkęs kalbėti apie teatrą, o ne jausmus.

Esate iš muzikantų šeimos, papasakokite, kokie vaikystės tokioje šeimoje bruožai?

Tai reiškia muzikos instrumentus iš puodų dangčių ar kitų indų. Kai buvau mažas tėvai nešdavosi į repeticijas – rėpliodavau visiems po kojomis, prikrėsdavau ir išdaigų. Visi mano šeimos nariai instrumentalistai, tik aš vienas kažkodėl pasukau link vokalo. Pats net nepamenu tų laikų, bet tėvai sako, kad namuose, ypač vonioje, kur gera akustika, dainos skambėdavo dar tada kai buvau visai mažas.

Ar tėvai skatino sieti savo ateitį su muzika, dainavimu?

Priešingai, net bandė atgrasyti. Siūlė pagalvoti apie praktiškesnį pasirinkimą, nes Lietuvoje sunku būti kūrybinės profesijos atstovu. Bet pabandęs solidžiai skambėjusias transporto inžinerijos studijas labai greitai supratau, kad tai ne man. Ar geriau būti gražiai skambančios specialybės vidutinišku specialistu, ar mažiau paklausios – geru? Pasirinkau teisingai. Retas gali pasigirti prabanga, kuomet į darbą einama kaip į šventę.

Kaip atsidūrėte Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šeimoje?

Į teatrą atėjau tik ketvirtame kurse. Ėjau ilgai, gal kokius metus beldžiausi, kol atsirado vieta chore. Vis nebuvo laisvų vietų.

Tiesa, prieš pradėdamas dirbti oficialiai buvau gavęs progą dalyvauti spektaklyje vaikams „Buratinas“. Pamenu, kad buvau atėjęs į perklausą, po kurios lyg ir nepakliuvau, bet galiausiai skambutis ir buvau pakviestas vaidinti katiną. Prisipažinsiu, tas katinas dar kurį laiką mane persekiodavo, vis išlįsdavo ruošiantis kokiam kitam vaidmeniui.

Smalsu, kaip atrodė persekiojantis katinas?

Pirmas vaidmuo, pirma patirtis teatre, tokio masto pastatyme – natūralu, kad tai labai įstrigo. Persekiojo personažo manieros, jo charakterio bruožai – reikia ruoštis jau visai kitam vaidmeniui, o vis išlenda ta katino uodega.

Kiekvienas turi savo metodus, papasakokite kaip kuriate jums tekusius vaidmenis? Kurie iš jų kol kas įstrigo labiausiai?

Labai stipriai įsimena pirmasis vaidmuo. Taip pat paskutinieji, didžiausi, Kolenas operoje „Bohema“ ir Bakas miuzikle „Boni ir Klaidas“.

Ruošdamasis vaidmeniui visada galvoju apie personažą, koks jis turėtų būti, kaip elgtis. Pavyzdžiui, ruošdamas Baką skyriau labai daug laiko analizuodamas jo charakterį, kartu su kitais trupės nariais praleidome marias laiko po darbo tyrinėdami istorinę medžiagą, mėgindami kuo geriau suprasti, kas tai per žmonės, kaip jie galėjo jaustis ir ką galėjo manyti vienoje ar kitoje situacijoje.

Kalbant apie pasiruošimą, labai daug kas priklauso ir nuo režisieriaus. Yra tokių, kurie pateikia labai aiškias instrukcijas, yra apsvarstę kiekvieną vaidmens niuansą, bet yra ir tokių, kurie pateikia tik bendras gaires.

Man pačiam svarbiausia, kad mano personažas būtų tikras. Jei scenoje išgyveni savo personažą – jis yra tikras, to spektaklio metu jo buvimas tampa tiesa. Bet jei vaidinama dėl vaidinimo – prasideda tam tikra klounada.

Su tuo turbūt siejasi ir tai, kaip mokausi tekstų – niekada nekalu jų kaip eilėraščių. Susieju tekstą su veiksmu ir jis įsimena savaime.

Esate sakęs, kad Bako personažas jums labai patiko, minite, kad turite išgyventi vaidmenį. Ar lengva tą padaryti jei personažas jums visai nesimpatiškas?

Tai darbas. Kita vertus, gyvenimas banguotas, galima savyje atrasti įvairių patirčių. Jei gauni absoliučiai nepriimtina vaidmenį ir neįsivaizduoji savęs jame, susirandi personažo atitikmenį mieste. Mėgstu stebėti žmones, pagaunu kartais save tą darant. Minioje atrandu labai įdomių asmenybių, įsidėmiu jas, vėliau kažkaip panaudoju savo darbe.

Kas jums sunkiausia ruošiantis vaidmenims?

Labai lengvas klausimas – šokti. Tai mažiausiai tobulinta sritis. Pradinėse klasėse lankiau šokių užsiėmimus, bet tik tiek. Dabar tai man yra nauja, bet kartu tas naujumas labai motyvuoja. Pamenu, kai buvo kuriamas šokio spektaklis „Divizija“, pritrūko šokėjų, pasiūlė ir man – noriai sutikau. Buvo puikus stimulas stengtis, nenorėjau išsiskirti iš šokėjų kaip labiausiai nepatyręs.

Bet už teatro ribų mane šokantį sutiksite labai retai. Yra tokių, kurie laisvu nuo darbo laiku eina šokti ir išsišokti. Tai ne man.

Kaip tuomet išsikraunate?

Mėgstu sportą, žvejybą, grybavimą. Tiesa, pastarasis – sezoninis užsiėmimas. Esu tikras gamtos vaikas.

Sportuoju keturis kartus per savaitę, mėgstu stalo tenisą, vasarą tinklinį prie jūros. Kažkada žaisdavau krepšinį, bet po traumos teko jo atsisakyti.

Kokios muzikos klausotės pats?

Linkstu į lyriką, lengvesnius žanrus. Pavyzdžiui, Michael Bublé, Sting, Stevie Wonder. Popsą, bet ne lėkštą.

Esate ir grupės „El Fuego“ narys, kaip sekasi šioje veikloje?

Sunkiausias buvo pirmas koncertas, reikėjo išmokti daug naujų kūrinių. „El Fuego“ pirmiausia yra puiki atmosfera, puiki komanda, grupėje dainuoja ir muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas. Dainuojame įvairiose miestų šventėse, apdovanojimuose, įvairiuose renginiuose.

Pernai dalyvavote televizijos projekte „Lietuvos balsas“. Kokios patirties pasisėmėte iš darbo studijoje?

Darbas su kameromis skiriasi nuo darbo su žiūrovais. Studijoje taip pat yra žiūrovų, dainuodamas nori kreiptis į juos, bet reikia bendrauti ir su kamera, juk didžioji dalis auditorijos namuose prie ekranų. Buvo sunku paskirstyti dėmesį tarp žmonių ir kameros.

Manęs bent kelis kartus prašė papasakoti apie nelaimingą meilę, atsisakiau. O dėl išvaizdos, grožis – skonio reikalas.

Kitas dalykas – beprotiškas tempas. Pavyzdžiui, per savaitę reikia paruošti kūrinį ir jam skiriamos tik keturios repeticijos – dvi su fonograma, dv su grupe. Sunku paruošti kažkokį numerį, kartais nežinai, ką šoks šokėjai ir kas jie tokie bus. Tam tikras konvejeris. Kartais imdavo toks beviltiškas pyktis, juk norisi geriausio rezultato. Palyginimui, teatre ruošdamas vaidmenį naujam spektakliui turiu tris ar keturis mėnesius.

Televizijos laidos, išskyrus rimtesnes, nebetraukia. Bet filmuotis dar norėčiau, būtų įdomu išbandyti save tiek reklamoje, tiek kino aikštelėje. Bėda, kad atrankos dažniausiai vyksta Vilniuje ir jose dalyvauja masės žmonių, dažniausiai negaliu eikvoti laiko tokiai loterijai.

„Lietuvos balso“ metu žiniasklaidoje buvo akcentuojamas ne tik jūsų balsas, bet ir įspūdinga išvaizda, sportiškumas. Kaip jautėtės sulaukęs tokio dėmesio savo išvaizdai?

Po pirmų kelių laidų buvo aišku, kad esame priemonė, o tie, kas ją turi disponuoja ja kaip panorėję. Manęs bent kelis kartus prašė papasakoti apie nelaimingą meilę, atsisakiau. Aš nekalbu apie meilę, kalbu apie teatrą.
O dėl išvaizdos, grožis – skonio reikalas.

Ar sulaukiate gerbėjų dėmesio?

Dažnai keičiau gyvenamąją vietą, gal dėl to ranka rašyti laiškai manęs nepasiekia. Nors būtų malonu tokių gauti. O rimtai, vienintelė erdvė, kur galima mane pasiekti – pasveikinti, palinkėti sėkmės, pasidžiaugti spektakliu – „Facebook“. Tiesa, jį, kad ir asmeninį, daugiausia naudoju teatro renginių viešinimui.

Kaip apibūdintumėte savo gerbėjas?

Teatre atliekamas repertuaras yra klasikinis arba lengvos klasikos. Televizijos projekte buvo tas pats. Įtariu, kad tokios muzikos klausosi ne paauglės. Štai ir atsakymas.

Klausimas ne apie nelaimingą meilę – ar šiuo metu turite draugę?

Taip. Ji vilnietė, bet nenoriu per daug apie tai atvirauti.