„Geriausi nebūtinai būna patys laimingiausi. O siekdami tobulybės mes save tam tikra prasme uždusiname. Laikui bėgant suvokiau, kad nereikia sau išsikelti pernelyg didelių tikslų. Būkime tiesiog geri“, – sako Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Kristina Siurbytė. Interviu žurnale „Ji“ – apie įveiktą begalinį stresą, sunkiasvorius perukus, per 20 metų pasikeitusius žiūrovus, sodelį Žaliakalnyje ir madam Pompadur.
Be muzikos ir koncertų jau sunkiai įsivaizduojate savo kasdienybę?
Tikrai sunkiai. Teatre esu jau dvidešimt šešerius metus. Kai atėjau į šią nuostabią vietą, buvau trečiame kurse. Per tuos metus pasikeičiau neatpažįstamai. Anksčiau scenoje patirdavau begalinį stresą, o dabar mėgaujuosi dainuodama. Pradėjusi karjerą buvau tikra bailiukė, bijojau net savo šešėlio. Esu labai savikritiška, tai pasitikėjimo savimi nesuteikia. O jeigu dar iš šalies kas papila kritikos, visai galiu save sugraužti. Ilgą laiką mokiausi priimti save, savo balsą. Baisu buvo klausytis savo įrašų. Tačiau supratau, ką turiu pataisyti.
Dainininkui nemylėti savo balso –