„Solo Ansamblis“ gero „reivo“ metus karūnavo dainos „Netildai“ vaizdo klipu

Iki šiol „Solo Ansambliui“ patiko ir tiko įžvalgios klausytojos prisegtas jų muzikos apibūdinimas – „sad dance“ (liūdnas šokis). Tačiau viename naujausių kūrinių „Netildai“ muzikos tempas pasigauna džiugų pagreitį. Po elektroniniu kevalu skambantys žodžiai įsiklausančiam irgi patiks: tai – ansamblio nario Jono Šarkaus sudėliota bemaž viena eilutė: kai daužo radiatorius, o tu vis tiek netildai muzikos. Tik tiek.

„Tai normalus „reivas“, dėl to pabaigoje panaudojome tipinį „reivo“ sintezatoriaus garsą su aliuzija į tai, – šypteli grupės narys Vytautas Leistrumas. – „Reivas“ su pankroko, panko spalva – tai mums dabar patinka labiausiai. Kita vertus, eidami repetuoti niekada nežinome, kas bus. Kiekvienas atsinešame savo „užmestukų“ – eskizų, temų. Bet prognozuoti, kas iš to išeis – neįmanoma. Tai ir yra „Solo Ansamblio“ stebuklas, fenomenas. Tarkime, asmeniškai aš kuriu muziką ir spektakliams, ir filmams, bet ji – visai kitokia, nei ta, kuri gimsta, kai mūsų visų keturių indėliai susipina, ir kiekvienas nukeliaujame į savo kosmosus.“

Viena aišku – grupės dainos turi gimti tamsoje, jų mistifikuotame studijos rūsyje, kuriame būtinuoju ritualu išjungiamos dieninės šviesos – lieka tik raudoni prožektoriai su filtrais. Tada grupės nariai pasineria į savo naktį, savo laisvę ir kūrybą. Groja nesivaržydami, neskaičiuodami laiko. Todėl ir dainos vis ilgėja – nuo 6 iki 9 ar net 10 minučių. „Nežinau, gal naujas albumas bus iš keturių gabalų po 15 minučių? – juokiasi Vytautas. – Natūraliai dėliojasi tokios rapsodijos, operos.“

Natūraliai dėliojasi ir visa kita: praėjusiais metais „Solo Ansamblis“ pelnė M.A.M.A 2016 metų geriausios alternatyvos apdovanojimą, surengė pasirodymą šiose iškilmėse su 80-mete roko veterane. Pavasarį gerbėjus pasikvietė į įsimintiną koncertą ant Tauro kalno, o vasarą sugrojo net 14 koncertų.

„Šiaip tikrai geri buvo 2017-ieji: labai darbštūs, kupini pripažinimo. Ar jaučiamės tapę kultine grupe? Visi tie dalykai susikurti žmonių galvose. Manau, kad laikui bėgant sužinosime, kas yra kultinis, o kas ne, nes tik laiko egzaminą išlaikiusios grupės tokiomis tampa, o piaro žodžiai mūsų neveikia ir širdžių neglosto. Labiausiai glosto klausytojai, kuriems gera „Solo Ansamblio“ klausytis ne vieną kartą. Tai yra didžiausias įrodymas ir įvertinimas. Nors po albumo „Roboxai“ išleidimo sulaukėme išties daug dėmesio, gražių žodžių. M.A.M.A apdovanojimas, manau, taip pat prisidėjo, kad taptume žinomi plačiai masei. Deja, žmonės myli čempionus. Gali būti ir taip gerai, bet kai tau pasako: „Jis – čempionas!“, iškart aiškiau, ką mylėti“, – kalbėjo V. Leistrumas.

„Solo Ansambliui“ meilės nestigo ir iš festivalių organizatorių: jie grojo visur, nuo „Velnio akmens“ iki „Sūpynių“, o kūriniui „Netildai“ klipą gyvai nufilmavo festivalyje „Galapagai“.

„Tai buvo didžiausia scena šią vasarą. Grojome iškart po headliner‘ės Charli XCX. Buvo labai faina, nes nuo jos pasirodymo liko angliarūgšties ir mums pasiūlė ją išnaudoti. Galvojome, kaip tai dramaturgiškai išdėlioti, kaip surežisuoti, bet galiausiai su atsakingu žmogumi sutarėme elgtis spontaniškai: atsisuksiu ir rodysiu – leisk. Tai yra ir vaizdo klipe – aš skaičiuoju iki keturių ir jis purškia garo fontaną. Pagavome sistemą, buvo geras tūsas. Čia toks popsas, bet kartais tinka, – šypsosi V. Leistrumas. – O geriausia, kad „Galapaguose“ viskas vyko naktį. Tai yra absoliučiai mūsų laikas. Mums reikia tamsos, kad žmogus galėtų pasimiršti, nusiraminti, kad jo niekas nestebi, kad galėtų pabūti vienas su savo muzikos patyrimu.“