„Sopranų“ premjera įvyko prieš 20 metų: ką žinome apie perversmu tapusį serialą ir jo komandą
Rodoma paskutinė serialo „Sopranai: mafijos kronika“ serija, jos laikas eina į pabaigą. Staiga ekranas užtemsta, tarsi būtų išsijungusi kabelinė TV ar dingusi elektra. O po keliolikos sekundžių lyg niekur nieko praslenka filmo titrai. Ir – viso gero. Milijonai žiūrovų, per šešis sezonus tapę mafijos kraujo broliais, pasijuto it musę kandę: tai Tonis Sopranas nušautas ar – ne? Kita vertus, liko viltis, kad tamsa – dar ne pabaiga ir serialas bus pratęstas. Ta viltis negęsta jau 20 metų: prieš tiek laiko įvyko premjera.
Jei kas nors pareikštų: „O man tie „Sopranai“ nepatiko!“, taptų autsaideriu. Sunku pabėgti nuo faktų. Net atmetus spaudos nuomonę, kad šis serialas – geriausias iš kada nors sukurtų, būtų dar pora sienų, į kurias atsimuštume. Pirma, joks kitas TV kūrinys nėra gavęs tiek apdovanojimų ir nominacijų. Antra, „Sopranai“ it kokie taikdariai suvienijo konfliktuojančias auditorijas: jų laukė namų šeimininkės ir kinomanai, politikai ir gangsteriai, mažaraščiai vyrukai ir rafinuotos damos.
Taip, net jos, nors kažkas suskaičiavo, kad vienskiemenis fuck seriale buvo pavartotas beveik 4000 kartų. JAV televizijos istorijoje „Sopranai“ tapo perversmu: amerikiečiai, ligi tol vengę mokamos televizijos, staiga kapituliavo, ir serialą rodantis HBO tapo turtingiausiu komerciniu kanalu. O JAV Federalinių tyrimų biuras stebėjo mafiją ir galėjo atsakingai pareikšti, kad šioji – labai patenkinta „Sopranais“ ir taip garbina Jamesą Gandolfini, kad norėtų matyti jį savo gretose. Koks kūrinys taip suvienijo nusikaltėlius su įstatymui paklusniais piliečiais?
Tonis, psichologei prisistatęs kaip ekologas, kuklus „atliekų utilizacijos konsultantas“, vakarais skaičiuoja ant stalo suverstus dolerius. Bet tai netampa pavydo ar pasipiktinimo barjeru tarp jo ir žiūrovo. Serialas tuo ir žavus, kad jame nėra nei superniekšų, nei superherojų, tik – vyrukai, kurie vilki prakaitu permirkusius marškinius, yra kamuojami kompleksų ir lankosi pas psichoterapeutus.
O jų žmonoms nerimą kelia tie patys klausimai, kaip ir visoms pasaulio moterims: kokį koledžą parinkti dukrai, kaip ją apsaugoti nuo šunkeliais einančios draugės? „Įsivaizduoji, kažkas pavogė sūnaus fizikos mokytojo automobilį, stovintį prie mokyklos“, – sako Toniui žmona. „O kokie buvo sūnaus pažymiai?“ – „Trejetai.“ Ir savų rūpesčių nualintas mafijos bosas siunčia galvažudžius ieškoti dingusio daikto, kad pagerintų vaiko semestro pažymį. Šiame seriale kiekvienas atpažįsta save, tik jo herojai kartais žudo ir luošina žmones.
Pilkasis kardinolas
Vienvaldžiu serialo lyderiu laikomas Davidas Chase’as. Jis rašė scenarijų, rinko aktorius, buvo prodiuseris, režisavo dvi svarbiausias serijas: bandomąją ir šokiruojančią baigiamąją. Kalbama, kad be Chase’o palaiminimo negalėjo būti atrinkta net aktorių marškinių spalva. Kita vertus, skirti visus nuopelnus Chase’ui – tiesiog patogu.
Nes pasigilinęs, kas iš tikrųjų kūrė Sopranų mitą, pats velnias nusilaužtų kanopą. Per ilgą serialo gamybą (1999–2007) keitėsi režisieriai, scenaristai, prodiuseriai. Aktoriai ėmė koreguoti savo herojus, kurti istorijas; pavyzdžiui, Kristoferio vaidmens atlikėjas Michaelas Imperioli puse kojos persikvalifikavo į scenaristą. Tačiau komandos kaita nekenkė serialui, vienus talentus keitė kiti; tarp jų buvo Matthew Weineris („Mad Men. Reklamos vilkai“ scenaristas ir režisierius), Timas Van Pattenas („Sostų karų“ režisierius), Steve’as Buscemi („Amargedono“ režisierius), nuostabūs operatoriai Alikas Sakharovas ir Philas Abrahamas.
Vis dėlto paradui vadovavo Davidas Chase’as. 1996 metais jam buvo pasiūlyta sukurti televizinę „Krikštatėvio“ versiją. Chase’as atsisakė, bet prarijo jauką: išties, kodėl nepasidomėjus mafija? Jis nuo vaikystės mėgo filmus apie gangsterius. Bet vienas dalykas – mėgti, kitas – pačiam imtis temos, kur viskas jau lyg ir papasakota. Idėja gimė banaliai.
Kaip tik tuo metu Chase’as lankėsi pas psichoterapeutę – aiškinosi savo komplikuotus santykius su mama – ir jam staiga kilo mintis, kad mafijos bosą gali kamuoti panašios problemos. Serialo varikliu turėjo tapti paprasta gyvenimiška situacija: valdinga motina manipuliuoja sūnumi ir diegia jam kaltės jausmą. Juolab italų vyrukai (o kas dar gali būti Amerikos mafija?) dievina savo mamas, net kai nori lygintuvu kaukštelėti joms per galvą.
Davidas Chase’as buvo ne tik pilkasis „Sopranų“ kardinolas, bet ir sarginis šuo. Tai jis sugalvojo, jog lemiamais siužeto momentais reikia filmuoti po keletą skirtingų scenų, kad net aktoriai nežinotų, kuo viskas baigsis. Tai jis išplėšdavo iš scenarijaus paskutinius kiekvienos serijos puslapius, kad finalas nebūtų paviešintas anksčiau laiko. Chase’as rūpinosi viskuo, net žiūrovų jausmais. Jam turėtume dėkoti už tai, kad mėgstamiausi serialo herojai nebuvo palaidoti. Tarkim, lyg ir savaime suprantama, kad Adriana buvo nužudyta, bet niekas to nematė; tad visada lieka viltis, kad budelis, nuvežęs merginą į mišką, šaudė į voveraites.
Keista komanda
Paprastai kalbos apie „Sopranų“ aktorius prasideda tuo, kad serialas jiems suteikė žvaigždžių statusą. Taip ir yra: nė vienas jų anksčiau nebuvo A klasės. Bet lazda visada turi kitą galą: nežinia, ar serialas būtų turėjęs tokius reitingus, jei jame būtų vaidinę tik gražūs ir garsūs. Šiaip jau „Sopranų“ komanda buvo formuojama gana keistai. Na, bent jau vienas faktas buvo beprecedentis: Chase’as, dievinęs Martino Scorsese filmą „Geri vyrukai“ („Jis – mano Koranas“), pakvietė į serialą visus jo aktorius. Išskyrus, regis, Robertą De Niro (gal buvo per brangus?).
„Gerų vyrukų“ ikona Ray Liotta atsisakė vaidinti Tonį Sopraną – atseit, darbas seriale pakenktų jo karjerai; galima tik nujausti, kaip jis vėliau graužėsi. Kita filmo žvaigždė, Lorraine Bracco, nepanoro tapti Tonio žmona, bet užsiminė, kad jai įdomi psichologė Dženifer Melfi.
Ji be bandymų gavo tą vaidmenį, tik džiaugėsi neilgai: italė Bracco, ekspresyvi, temperamentinga, gerklinga (iš tų, kurios tramdo arklius ir stabdo traukinius), jautėsi kaip daržovė sėdėdama psichologės krėsle ir negalėdama klientų siųsti velniop... Chase’as perviliojo net 27 „Gerų vyrukų“ aktorius. Taikyti jiems urmo dėsnius buvo nei šis, nei tas, bet ta beprotiška idėja serialui išėjo į naudą.
Kaip buvo renkami kiti aktoriai? Jie kino bandymus prisimena kaip košmarą: visi be išimties manė, kad negaus vaidmens, nes Chase’as sėdėdavo nutaisęs pokerio veidą ir tik retkarčiais prašydavo, kad aktorius pakartotų sceną. Artistams tai atrodė blogas ženklas, o Chase’as tiesiog laukė karvelio – labai talentingo žmogaus ar labai tinkamo personažo... Pavyzdžiui, jam taip patiko bandomojoje serijoje mažą vaidmenuką turėjusi Drea de Matteo, kad specialiai jai buvo sukurtas Kristoferio draugės Adrianos La Cervos vaidmuo.
Dar didesnis sūrio gabalas nukrito Denise Borino-Quinn, kuri tapo Niujorko mafijos boso žmona. Ji, apkūni, kompleksuota, dirbanti juridinėje kompanijoje, į kino bandymus atlydėjo draugę ir taip sėkmingai pasėdėjo kampe, kad buvo pasirinkta iš 14 000 pretendenčių...
Ruošiantis ilgam serialui, dėliojami visokie aktorių pasjansai. Tik vieną filmo heroję, Liviją Soprano, Chase’as įsivaizdavo labai aiškiai. Jos vaidmenį būtų įveikusi bet kuri nejauna aktorė, bet vyrui prireikė būtent Nancy Marchand. Jo neatbaidė net tai, kad šioji sirgo plaučių vėžiu: matyt, monumentali, androginiškos išvaizdos dama buvo panaši į Chase’o mamą.
Tačiau jos patvirtinimas atlikti vaidmenį sukėlė daug problemų. Plaučių vėžys – ne sloga, 2000 metais Marchant buvo palaidota. O kad ponia Livija nedingtų iš serialo, teko griebtis apgaulės. Kadangi senutės repertuaras nebuvo platus („Laukiate mano mirties“, „Mano velionis vyras buvo šventasis“, „Dink iš akių“), o Chase’as prifilmavo daug scenų, kurios buvo nepanaudotos, turimos medžiagos pakako, kad Livija pratęstų gyvenimą. Liko realus aktorės balsas, o vaidino dublerė su Marchand galva: skaitmeninis tos galvos prilipdymas kainavo per 250 000 JAV dolerių.
Vargšas Jamesas
Atlikti Tonio vaidmenį Chase’as iš pradžių net nebandė aktorių, tik juos įkalbinėjo. Tačiau atsisakė ir minėtasis Liotta, ir Stevenas Van Zandtas: „Ačiū, aš – labiau gitaristas nei aktorius.“ Vis dėlto režisierius, kuriam mirtinai reikėjo Van Zandto veido (jam atrodė, kad šis – „Krikštatėvio“ Alo Pacino antrininkas), nepaleido muzikanto: specialiai jam sukūrė paprastesnį Silvio Dantės personažą, o kad nesispyriotų, paėmė į serialą jo žmoną Maureen ir ši mikliai įtikino vyrą, kad prieštarauti neverta.
Jamesas Gandolfini kino bandymuose galėjo atsirasti tik per klaidą. Jis nebuvo garsus ir net patamsyje neatrodė kaip mafijos vadeiva. Gandolfini, jaunystėje pretendavęs į krepšinio žvaigždes, ir atrodė kaip krepšininkas – buvo atletiškas, aukštas. Reikėjo labai didelių pastangų, kad taptų plinkančiu, prakaituojančiu, sunkiai kvėpuojančiu Sopranu. Aktoriui buvo iškelta sąlyga – priaugti 30 kilogramų; negana to, jis lankė specialius kursus, kad pakeistų balso tembrą ir kalbą.
Dabar, kai serialas švenčia dvidešimtmetį, Chase’as sako iškart pamatęs liūdnas Gandolfini akis, retą jautrumo ir vyriškumo derinį. Gal ir pamatė. Bet svarbiau buvo tai, kad Gandolfini jam parodė, koks turi būti tikrasis Tonis Soprano. Kai scenoje, kur mafijos bosas turėtų švelniai pliaukšteli jaunam kvailam Kristoferiui, sumaniusiam parduoti savo istoriją Holivudui ir pralobti, aktorius griebė jauniklį už kaklo (taip, kad visi patikėjo, jog kitą kartą tas kaklas trakštelės), Chase’as suprato: jo herojus nėra jausmingas storulis, besidžiaugiantis į baseiną atklydusiomis gervėmis. Jis – pabaisa, sociopatas...
Serialo psichologė Toniui nepadeda. Šešetą metų jis jai pasakoja savo sapnus, svajones, nesėkmes, baimes, desperatiškai bando suprasti, kas jį graužia. Tačiau per tuos ilgus metus Tonis nėmaž nepasikeičia: jis tebėra niekšas, melagis, manipuliatorius. Negana to – velniškai patrauklus personažas. Gandolfini vaidina fantastiškai. Jo herojus – pats tikriausias chameleonas: jis būna emocionalus ir beširdis, nuolat keičia spalvas, atspindi aplinką, kelia žiūrovams euforiją: „Taip buvo ir man!“ Aktorius dirba taip, kad kiekvienas jį vertina pagal savo „sugedimo laipsnį“: vieniems jis – neištikimas vyras, kitiems – geras tėvas, tretiems – savas sėbras, ketvirtiems – tiesiog verslininkas...
2013 metais, kai Romoje mirusio Gandolfini kūnas buvo pervežtas į Ameriką, Naujajame Džersyje iškeltos gedulo vėliavos: tai inicijavo įtakingi politikai. Aktorius tarsi ištrynė ribas tarp blogo ir gero: jis, vaidinęs nusikaltėlį, tapo tautos didvyriu. Bet juk kiekvienas žygdarbis turi kainą. Ir visai tikėtina, kad Gandolfini nebūtų miręs vos penkiasdešimt vienų, jei ne Tonis Soprano...
Kartą tarp aktorių kilo nepasitenkinimas, bet Gandolfini iškart jį likvidavo: kiekvienam maištautojui įteikė voką su 33 333 JAV doleriais. Būtų sumokėjęs ir daugiau, nes nebegalėjo būti be Tonio, jis tapo herojaus alter ego: dažnai jautė tą patį nusivylimą ir pyktį, nesuprato savo emocijų, neskyrė realybės nuo fikcijos. Tai vyko ne tik iš pareigos pasinerti į tamsią Tonio sielą, bet ir dėl žemiškų aplinkybių.
Nemigos naktys (nes reikėjo išmokti tekstus) ir dienos po karštais studijos prožektoriais buvo sunkus išbandymas serialuose nefilmuotam aktoriui. Dar labiau vargino tai, kad Gandolfini nebegalėjo išeiti į miestą, negelbėjo jokie akiniai: praeiviams jis buvo net ne mėgstamas aktorius, o Tonis – toks draugelis, kurį galima be ceremonijų šaukti iš kito gatvės galo, tempti į barą, tiesiog pasikalbėti apie ką nors, paploti per petį.
Pakako ir kitų problemų. Gandolfini skyrėsi su žmona, o šioji sakė, kad vyras tapo priklausomas nuo alkoholio ir narkotikų. Kad jis pats save žalodavo, kai neįstengdavo įsiminti teksto; tą galėjo patvirtinti ir aktoriaus partneriai. Gandolfini, kaip tikras Tonis, nebežinojo, ko jam reikia. Filmavimo grupė kasdien būrė iš kavos tirščių: atvyks jis ar – neatvyks. Kartais aktorius meluodavo, kad serga, kartais užsispirdavo, kad nebedirbs.
Bet, kai atsirasdavo, tai jau būdavo kitas žmogus: charizmatiškas, mielas, dievinantis kolegas, atgailaujantis, puikiai suprantantis, kad vakar dėl filmavimo buvo uždarytas oro uostas (ir tai kainavo labai brangiai), o jis visus apvylė. Kolegos Gandolfini nekeikė. Jie suprato, kokia yra Tonio vaidmens kaina. Jis nemokėjo išsiskirti su savo herojumi kaip jo TV žmona Edie Falco, kuri turėjo fenomenalią atmintį, akimirksniu galėjo apsibliauti ar nutaisyti ironišką veidą, o paskui – užsismaukti beisbolo kepuraitę ir, niekieno nepersekiojama, eiti šopintis ar namo.
Jokios apgaulės
Chase’as subūrė labai talentingų menininkų komandą, ir jie dirbo kaip sau: žinojo, kad kuria ne muilo operą, o tai, kas pakeis požiūrį į TV serialus. Aišku, visada yra žmogiškasis faktorius, ir „Sopranuose“ daug kas atsirado nenumatytai: dėl to, kad kažkas pramiegojo, apsiriko, atsisakė žudyti herojų, kuris buvo pamėgtas partneris ir panašiai. Bet scenarijui, kuris 90 procentų lėmė sėkmę, niekas nebūtų radęs priekaištų. Kiekvienas jo epizodas buvo tikrinamas, aptariamas su konsultantais – net momentai, kurie likdavo už kadro. Turbūt nė vienas žiūrovas nesusimąstė, kokios realios Tonio pajamos, bet tai jaudino „Sopranų“ autorius, jie norėjo žinoti, apie ką kalba. Todėl pasamdė teisininką Daną Castlemaną ir šis apskaičiavo, kad Tonis, jei neloštų, per metus galėtų pralobti 5-6 milijonais JAV dolerių.
Serialo kūrėjų galimybę klysti sumažino ir tai, kad jie beveik nieko nelauždavo iš piršto: Tonio atspindimi įvykiai dažniausiai yra realūs, rasti kriminalinėse kronikose. „Sopranų“ televizoriai ir radijas transliuoja tai, ką savuosiuose buvo girdėję ir matę visi amerikiečiai. Herojai kalba kaip normalūs žmonės: jų dialogai niekada nėra tokie protingi ar šmaikštūs, kad pamanytum, jog gyvenime taip niekas nekalba. Jie patys tarsi tampa ne personažais, o realybės šou dalyviais, kai žarsto iškraipytas citatas ar aptaria filmus, o Silvio Dantė įkyri kartodamas vis tą patį Maiklo Korleonės iš „Krikštatėvio“ kalambūrą: „Vos tik aš pagalvojau, kad pasitraukiau, iškart buvau įtrauktas atgal.“
Autentiškumo iliuziją kuria ir dekoracijos. Serialo komanda retai kada dirbdavo studijoje („Silvercup Studios“), dažniau – nykiuose Naujojo Džersio kvartaluose, kažkieno namuose, tikruose baruose, klubuose. Kiaulienos krautuvėlė – gaujos susibėgimų vieta – irgi buvo tikra. O kai gretimų parduotuvių savininkai ėmė šiauštis, kad „Sopranai“ žlugdo jų verslą, HBO nupirko apleistą automobilių dalių parduotuvę ir ji virto mėsine...
Net užburianti grupės „Alabama 3“ daina „Woke Up This Morning“, taip natūraliai įaugusi į serialą ir tapusi jo apibendrinimu, buvo gatavas produktas: niekas jos nerašė specialiai „Sopranams“. Bet daina turėjo savo istoriją. Robas Spraggas ją sukūrė išgirdęs apie Sarą Thornton: ši, ilgai kentusi vyro alkoholiko smurtą, vieną dieną jį nužudė.
Prie „tikroviškumo teorijos“ lengva priplakti ir pulką „Sopranų“ aktorių, kurie dar pavojingiau už Gandolfini painiojo kiną su gyvenimu. Tarkim, kai Tony Sirico gavo Polio vaidmenį, jo dosjė buvo įspūdinga: 27 vaidmenys ir 28 areštai. Robertas Ileris (Tonio sūnus) buvo suimtas už ginkluotą apiplėšimą ir marihuanos platinimą. Lillo Brancato (Metju), dar iki serialo tapęs narkomanu, 2005 metais apkaltintas policininko nužudymu, vėliau – kita žmogžudyste. Richardui Maldone (Albertas Barezė) grėsė 15 metų kalėjimo už narkotikų platinimą. Tony Borgese (Tonis Darou) sėdo už ryšius su mafija, Louisas Grossas buvo kaltinamas įsilaužimu, Vincentas Pastore – smurtu...
Apibendrinimą pasiskolinsime iš žurnalisto Bretto Martino, daug laiko praleidusio su „Sopranais“: „Tai buvo mūšio laukas, kuriame viršų ėmė menas. Per aštuonerius darbo metus susikaupė daug nuovargio, buvo daug skundų – kokių netrūksta bet kurioje didelėje organizacijoje. Bet buvo ir bendras supratimas, kad kiekvienam, pradedant rašytojais, baigiant garso režisieriais, suteiktas šansas padaryti geriausią savo profesinio gyvenimo darbą.“