„Sostų karų“ aktorė Lena Headey atvira – norėjo geresnės mirties

Tatuiruočių ji turi bent trylika: drugeliai, gėlės, paukščiai, širdys ir indų dievas Ganeša dramblio galva. Tai ne šiaip piešiniai ant kūno, o jos būdas persikrauti ir ritualas: aktorės nedomina brangios rankinės, bet ji neatsispiria pagundai pasidaryti naują tatuiruotę – Headey neslepia, jog tokia aistra užplūsta maždaug kas pusmetį. Aktorė nemėgsta, kai filme jos pridengiamos, – atrodo, lyg kas nors būtų atimta.

Nežinia, ar šie piešiniai ant kūno bus užmaskuoti naujoje Headey juostoje „The Flood“ („Tvanas“), skirtoje pabėgėlių problemoms Didžiojoje Britanijoje, ir veiksmo filme „Gunpowder Milkshake“ („Pieniškas parako kokteilis“), tačiau pamatyti jos režisuotą trumpametražį filmą „The Trap“ („Spąstai“), kuriame vaidina dar viena aktorė iš „Sostų karų“ – Michelle Fairley, kultiniame seriale įkūnijusi Keitliną Stark, galės visi. Scenarijų Headey parašė pati per vieną dieną prieš devynerius metus. Interviu „Guardian“ ji sakė dar niekada gyvenime nebuvusi tokia patenkinta tuo, ką daro. Ką gi, ją kalbinęs žurnalistas Andrew Anthony tikina: pamirškite „Sostų karų“ geležinį sostą, gali būti, kad tikroji Lenos lemtis – režisierės krėslas.

Juolab kad ir pati Headey, vaidinanti jau tris dešimtmečius, labiau pasitiki savo, kaip filmų kūrėjos, o ne aktorės gebėjimais. Ir nei „Auksinio gaublio“ ar „Emmy“ nominacijos, nei visuotiniai pagyrimai jos suvaidintai Sersėjai Lanister nepadeda atsikratyti dvejonių. Atvirkščiai – verčia dar labiau abejoti savimi, nes atrodo, kad visi meluoja. Nėra objektyvių kriterijų, kada gi vaidyba tampa gera, o juk komplimentai dažnai būna nenuoširdūs.

Dar ilgai pagrindinė „Sostų karų“ aktorių interviu tema bus... „Sostų karai“. Headey nuo jos nebėga, bet ir nesvarsto sąmokslo teorijų, kaip išties privalėjo baigtis serialas. „Kaip atsidavusi žiūrovė turėjau savo mėgstamus personažus ir man būtų dėl ko pasiskųsti. Bet negėriau prie vieno stalo su Davidu ir Danu“, – sako ji, turėdama galvoje serialo kūrėjus Davidą Benioffą ir Daną Weissą. O jei tokia proga pasitaikytų, pasakytų, kad troško savo personažui geresnės mirties (priešpaskutinėje serijoje Sersėją ir jos brolį bei meilužį Džeimį užgriūva akmenys).

Prieš kurį laiką kita serialo žvaigždė – aktorius Kitas Haringtonas – patvirtino kreipęsis į prabangią reabilitacijos kliniką Konektikute. Apie vienu ar kitu metu patirtą depresiją kalbėjo ir kai kurie kiti „Sostų karuose“ vaidinę aktoriai. Headey neišgyveno nieko panašaus. Ji iki šiol „WhatsApp“ grupėje kasdien bendrauja su daugeliu „sostininkų“, kaip vadina kolegas. Vis dėlto apie jokį sugrįžimą negali būti nė minties: buvo nuostabu, bet viskas baigiasi ir reikia eiti toliau.

„Kai buvau gerokai jaunesnė, kaskart baigusi darbą verkdavau, – prisimena ji. – Susirinkdavau kiekvieno sutiktojo filmavimo aikštelėje telefono numerius – tai buvo toks stiprus išgyvenimas. O metams bėgant įgyji vis daugiau tokios patirties ir ji nebe tokia aštri. Jaunimas, išaugęs seriale, užmezgė nuoširdžius draugystės ryšius ir juos išsaugos, bet dauguma mūsų turi savo vaikų. Jei vaikai nesuteikia jums pusiausvyros, tada niekas nesuteiks.“

Headey turi dvi atžalas – sūnų Wylie (9) iš pirmosios santuokos su muzikantu Peteriu Loughranu, nutrūkusios 2011 metais, ir dukrą Teddy (3), kurios tėtis – režisierius Danas Cadanas, su juo Lena irgi nebe kartu. Pikantiška detalė, susijusi su „Sostų karais“: sakoma, esą Headey susitikinėjo su Jerome’u Flynnu – Bronu iš serialo – ir romanas baigėsi taip blogai, kad filmavimo aikštelėje juos reikėjo laikyti atokiai vienas nuo kito. Per visus aštuonis sezonus Sersėja ir Bronas vos viename epizode pasirodo kartu ir karalienė vos teikiasi žvilgtelėti į samdomą karį.

Atrodo, jog pasaulinė šlovė (ir 900 tūkstančių eurų atlyginimas už seriją – kalbama, kad tiek Headey gavo už kiekvieną paskutinio sezono epizodą) neišpaikino Lenos. Žinoma, smagu, kad gali rinktis scenarijus, smagu, kai su tavimi elgiasi kaip su žvaigžde ir į tavo nuomonę įsiklauso. Bet žvilgsniai gatvėje ir nuolatinis jausmas, kad esi atpažįstama – ne toks malonus šalutinis šlovės poveikis. „Iki šiol važinėju metro (o kaip kitaip, po šimts, judėti Londone?!) ir kartais pastebiu, kaip žmonės baksnoja vienas kitam – girdi, žiūrėk. Tokioje situacijoje mane apima panika. Velnias, nežinau, kaip tada elgtis. O keisčiausia, kai kas nors seka tave išėjusią iš metro. Nekenčiu tokių akimirkų“, – atvirai kalba Lena.

Šiandien aktorė gyvena išpopuliarėjusiame ir madingame East Dulwich rajone Pietų Londone. Kilusi iš Jorkšyro, dvylika metų gyveno Los Andžele. Nuo septyniolikos, kai debiutavo dramoje „Waterland“, dirbo daug – įspūdingos išvaizdos britę mielai kviesdavo vadinti siaubo filmuose ir trileriuose. O paskui kolega Peteris Dinklage’as (jis įkūnijo Sersėjos brolį Tirioną Lanisterį „Sostų karuose“), su kuriuo vaidino mažo biudžeto juostoje „Pete Smalls is Dead“, pakišo jai dalį „Sostų karų“ scenarijaus ir rekomendavo paskaityti. Pete’o nuomonė jai – autoritetas. Paklausė jos ir tąkart.