Šou prieš kovą: kikboksininkas D.Rimkus publiką įaudrina kailiniais ant nuogo torso ir humoru instagrame

Susitinkame karštą šios vasaros dieną kavinėje, kur beveik prie kiekvieno staliuko geriamas alus: kada paskutinįkart ragavai šio gėrimo?

Kai man buvo aštuoniolika. Tada, prisimenu, šventėm Naujuosius metus. Ir dar kartą esu ragavęs alkoholio – taigi per savo gyvenimą iš viso tik du kartus. Niekada nebuvau ir nesu svaiginimosi bet kokiomis priemonėmis šalininkas – ir ne todėl, kad sportininkas, o labiau dėl to, jog nejaučiu tam jokio poreikio.

Draugų kompanijose net ir nesisvaigindamas atrodau gerokai linksmenis

Draugų kompanijose net ir nesisvaigindamas atrodau gerokai linksmenis už tuos, kurie ką nors gurkšnoja. Ir daugelis tai daro tik todėl, kad yra kompleksuoti, nelaisvi ir tiki, kad alkoholis padės pabėgti nuo gyvenimo, kurie jo nemėgsta, ir suteiks daugiau pasitikėjimo savimi. Augau Kaune, Šilainių rajone, vaikystėje gatvėje sutikti girtuokliaujantys žmonės atrodė ir juokingi, ir šiek tiek keliantys baimę. Kai man, paaugliui, jie girdavosi, kad išgėrę visas paneles gali „pakabinti“, būdavo juokinga, nes man tai padaryti pavykdavo ir visiškai blaiviam (juokiasi). Plotuose su draugais man pakakdavo išsivirti arbatos, kad galėčiau linksmintis, laidyti humorą, šokti ir kad vakarėlį vadinčiau pavykusiu.

Kelis mėnesius trukęs karantinas daugeliui sportininkų ne tik sujaukė varžybų tvarkaraštį, bet ir išderino kasdienį režimą.

Šuniui ant uodegos nuėjo vienos rimtos varžybos „Siemens“ arenoje, šiek tiek pašlijo dienos rutina ir sportinė drausmė, nes kurį laiką vėliau eidavau miegoti, vėliau rytais ir keldavausi, rimtai nesitreniravau, tik dariau trenerio skiriamus bendrojo fizinio rengimo pratimus, įskaitant ir bėgimą ristele.

Sunkiausia išgyventi mėnesį iki varžybų – tada į parduotuvę baisu net eiti

Sunkiausia išgyventi mėnesį iki varžybų – tada į parduotuvę baisu net eiti, nes esu priklausomas nuo saldumynų ir į juos žiūrint man net galva svaigsta. Prieš karantiną jau buvau pradėjęs rengtis varžyboms, kur laukė kova su jaunesniu, tačiau labai talentingu, ne kartą tarptautinėse arenose sublizgėjusiu ir dar mano neįveiktu priešininku Matu Pultaražinsku. Paprastai prieš pusantro mėnesio iki varžybų imu laikytis griežto mitybos režimo, po kelias sesijas lendu į karštą vonią, o iš jos išniręs susisuku į visokias paklodes, kad išprakaituočiau ir taip netekčiau svorio (kartais tenka per trumpą laiką nusipurtyti penkių kilogramų). Dietinis saldainis tuo periodu atrodo kaip aukso vertės. Kai taip besirengiant buvo paskelbtas karantinas ir atšauktos varžybos, pirma, ką padariau, – tai nubėgau į „McDonaldʼs“ sušlamščiau didelį mėsainį ir šokoladinį pyragaitį. Saldi retai pasitaikanti pagunda ir nuodėmė.

Kas įkvėpė ir motyvavo paauglystėje rinktis kikbokso sportą?

Didelis noras labiau pasitikėti savimi. Iš prigimties esu smulkaus sudėjimo, matydavau, kad atletiškesni vaikinai susilaukia daugiau merginų dėmesio, – tai irgi skatino imtis sporto ir sutvirtėti. Buvau gal dvylikos, kai į mano akiratį pateko kovų meistro Mato Stebuliausko filmukai iš ringo, ėmiau sekti šį atletą instagrame – darė begalinį įspūdį, todėl, kai tik sužinojau, kad jis rengia treniruotes, kartu su draugu nuėjau. Po kelių lankytų treniruočių supratau, kad esu pernelyg gležnas ir „meniškos sielos“ (o kaip kitaip – juk esu mamos, Editos Rimkienės, dailininkės ir tekstilės dizainerės, kopija). Kuriam laikui kikboksą palikau ir, kad stipriau atsistočiau ant kojų, nuėjau hiphopo gatvės šokių treniruotes. Po metų jos baigėsi, trupė iširo, nes šokių mokytoja, išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę. Taigi vėl grįžau prie kikbokso pas tą patį trenerį. Mačiau, iš pradžių mano perspektyvomis jis šiek tiek netikėjo, todėl niekas neskubėjo mane registruoti į varžybas. Bet kuo labiau aplinka abejojo, tuo įnirtingiau treniravausi ir siekiau tikslo.

Iki šios dienos komerciniuose turnyruose esu laimėjęs penkias kovas iš eilės, tad galiu pagrįstai pasidžiaugti, kad jau padaryta gera pradžia ir publikai suteiktas didelis pažadas.

Kikboksas negailestingas sportas tuo, kad per metus vyksta vos dvi trys kovos, lemiančios visą karjerą

Kikboksas negailestingas sportas tuo, kad per metus vyksta vos dvi trys kovos, lemiančios visą karjerą: nors akimirksnį prarasta koncentracija, mažiausias kluptelėjimas, ir metų darbas gali pasileisti vėjais. Su treneriu Matu Stebuliausku šiandien susigyvenom taip, kad jo autoritetas mane veikia jau net ne kaip trenerio, o kaip gero draugo ir talentingo savo srities žinovo autoritetas. Labiausiai mus vienija panašus humoro jausmas. Būna, kad neretai net į klubus kartu varom pašokti.

Pokštai ringe prieš kovas tave išgarsino ne ką mažiau nei penkios pergalės.

Humoras mane veikia kaip sėkmės garantas. Iš prigimties esu teigiamai provokuojamo charakterio. Štai instagrame surežisuoju situaciją, kad man žinutes parašo visos garsiausios Lietuvos socialinių tinklų moterys, o aš nė vienai jų neatsakau, suprask, branginuosi, esu didesnė žvaigždė už jas.

Štai instagrame surežisuoju situaciją, kad man žinutes parašo visos garsiausios Lietuvos socialinių tinklų moterys

Arba – suimituoju, kad naktiniame klube „Anna Mesha Viešbutis“ atlieku kūno rengybos meistro, trenerio ir hiphopo dainininko Remigijaus Viršilos dainą... Virtualioje erdvėje tokie mistifikuoti dalykai sukelia daug pozityvių audrų, augina žinomumą. Kaip ir prieš kovą ringe pasirodant su imperatoriška senovės Romos karvedžio Cezario toga ir auksiniu laurų lapų vainiku ant galvos. Arba – su kailiniais ant nuogo torso, pasikabinus ant krūtinės auksinę grandinę su dolerio ženklu. Juokų nesuprantantys gali pamanyti, kad sergu didybės manija, galbūt kas nors vadina pasipūtėliu ir laukia mano nesėkmės, iš laimės trindami delnais,  o iš tikrųjų pats iš to juokiuosi ir nebijau būti autoironiškas. Parodijuoju, tarsi oponuočiau tiems, kas prieš kovą į ringą ateina rimti, susikaustę, susireikšminę ir plėšriai nusiteikę.

Šou elementai komerciniame sporte yra būtini, nes jie uždega publiką, o aš neslėpsiu, kad alpstu nuo žiūrovų dėmesio, man jo taip reikia, kad užsikurčiau kovai, jog sunku žodžiais tą jausmą nusakyti. Trokšti aplinkinių dėmesio – vėlgi prigimtinis bruožas, atėjęs dar iš vaikystės: prisimenu, einu įsikibęs į mamos sijoną ir šaukiu: „Tu tik žiūrėk man į akis!“ Kai ji pristatydavo drabužių kolekcijas, mane vos nuo podiumo nutempdavo, kad, prasidėjus renginiui, netrukdyčiau.

Žodžiu, kuklumas – ne mano palydovas

Žodžiu, kuklumas – ne mano palydovas. O tokie nekuklūs mano žaidimai arenose kelia pavojų pačiam sau – tarsi save stumčiau į kampą ir dėl savo arogancijos būčiau nubaustas rimtai nusiteikusio priešininko. Taip, prisipažinsiu, apmaudu būtų apsigėdinti, prieš kovą suvaidinus karalių, o pralaimėjus ringą palikti kaip vargšui, tačiau ši mintis labai įkvepia ir motyvuoja per treniruotes – skatina dar intensyviau dirbti, kad pralaimėjimo neprisileisčiau nė iš tolo. Prieš startą jaudinuosi ne dėl to, laimėsiu ar pralaimėsiu, bet labiausiai dėl to, ar pavyks įgyvendinti iš anksto su treneriais (be Mato Stebuliausko, mane dar „pakankina“ ir bendrojo fizinio rengimo treneris Jonas Čižauskas) suplanuotą strategiją ir taktiką. Mano karjeros svajonė – diržas: jo noriu vien jau tam, kad sugriaučiau susiformavusį bliūdeliu apsikirpusio berniuko stereotipą, neva esu didesnis šoumenas nei sportininkas. Beje, mano šukuosena aplinkai siunčia žinutę apie tokį truputį trenktą, infantilų vaikinuką – ir toks vertinimas man labai patinka. O įsivaizduokite, jei nusiskusčiau plikai – taigi būčiau kaip agresyvumo simbolis.

Kokių dalykų nuo tavęs yra nuvogęs sportas?

Kai stebiu savo bendraamžius, matau, kad jau ne vienas jų yra savo verslus sukūręs, ypač jei šie susiję su informacinėmis technologijomis, internetine prekyba. Kiti jau spėjo padirbėti užsienyje ir įsigyti naujų automobilių. Aš tuo pasigirti negaliu (tiesa, su draugu jau rezgame šilkografijos verslo planus), nes kikboksui esu atsidavęs visu šimtu procentų ir sportuodamas privalau laikytis režimo bei tam tikros rutinos, kuri stabdo daryti ką nors kita ar, pavyzdžiui, keliauti. Jau nekalbu apie atšauktus pasimatymus su merginomis, neaplankytus draugus per jų gimtadienius. Nors mano sportas reikalauja žaibiškos reakcijos, tačiau – paradoksalu – sunkiausias dalykas, kurį teko gyvenime įveikti, – tai išlaikyti vairuotojo teises.

Ėjau kančių kelius, kol susidorojau su eismo ir vairavimo pinklėmis

Ėjau kančių kelius, kol susidorojau su eismo ir vairavimo pinklėmis. Matyt, ir šiuo požiūriu esu menininkas (juokiasi). Tiesa, tokį mama kažkada ir norėjo matyti: vaikystėje man augino ilgus plaukus, buvo užrašiusi į dramos būrelį, o kikboksą vertino skeptiškai, labiau šį palaikė ir skatino tėtis. Tačiau dabar viskas pakrypo į priešingą pusę: nebūna varžybų, kad mama su savo draugėmis už mane entuziastingai nesirgtų, laikydama savo pačios nupieštus plakatus: „Per stiprus, per greitas, per gražus“. Ne kartą ringe iš arenos pasiekdavo mane palaikantys jos šūksniai... Netgi jaunesnį mano brolį Nojų įkalbindavo atsiplėšti nuo kompiuterio ir ateiti.

Savo idealu laikau Jemeno kilmės Jungtinėje Karalystėje gimusį kovotoją 46-erių Naseemą Hamedą (Prince), kuris per savo karjerą (1991–2002 m.) yra laimėjęs 36 kovas ir patyręs tik vieną nesėkmę. Imponuoja ne tik jo kovos maniera (atrodo, kad ringe dirba visąlaik nuleistomis rankomis), bet ir kietas humoro jausmas (sykį į ringą įskrido su persišku kilimu). Svajonė būtų tokį žmogų sutikti.