Dešimtmetis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo iš tiesų audringas: kūrėsi politinės partijos, steigėsi užsienio šalių ambasados, mezgėsi diplomatiniai santykiai, radosi litai ir pirmieji bankomatai, lietuviai plaukė aplink pasaulį ir kaip nepriklausomos šalies atstovai pradėjo dalyvauti tarptautiniuose renginiuose. Naują kvėpavimą įgavo ir lietuviška pramogų industrija. „Mes išgyvenome romantiškąjį šou verslo periodą“, – juokiasi vienas jo kūrėjų Arūnas Valinskas, pradėjęs organizuoti didžiausią to meto festivalį „NIDA“. Birželį festivalis švenčia savo 30-metį.
„Geresnio tada nebuvo“, – kalbėdamas apie populiariausią laikmečio muzikos renginį konstatuoja Valinskas, sugalvojęs festivalio simboliu paskelbti Vytauto Kernagio personažą iš filmo „Maža išpažintis“, o šūkiu – jam mestelėtą frazę „Benai, plaukiam į Nidą!“.
Kūrybinė stovykla
„Šį festivalį sumanėme turėdami labai aiškią idėją – surinkti visus metus koncertuojančius žmones į savotišką vasaros kūrybinę stovyklą. Jie ne tik pasirodydavo scenoje. Dienomis vykdavo krepšinio, futbolo, žvejybos, rankų lenkimo, kėglių, šaudymo, netgi orientacinės alaus gėrimo varžybos“, – pasakoja Valinskas apie pačią pradžią.
Jis labai gerai prisimena, kaip viską užkūrė. Prieš tai Nidoje vykdavo festivalis „Neringos vėtrungės“, 1993-iaisiais jis atrodė ganėtinai išsikvėpęs: muzikantai grojo uždaroje kultūros centro salėje, grindimis ridinėjosi tušti buteliai, o vieno koncerto pabaigoje kažkas iš žiūrovų užsirūkė. „Taip neturi būti“, – kartą naktį prie Kuršių marių Arūnui Valinskui pasiguodė vienas jo dalyvių dainininkas Ovidijus Vyšniauskas. Ir Arūnas pažadėjo draugui padaryti geriau.
Vyšniauskas apsiėmė sukurti festivalio himną (žodžių autoriumi tapo Gintaras Zdebskis), Kernagis – pabūti simboliu, Valinskas – suorganizuoti visa kita. Nuo šios trijulės prasidėjo nauja didžiulių kasmetinių muzikos festivalių Nidoje tradicija. Nusprendęs tapti politiku Arūnas Valinskas organizacinius reikalus perdavė dainininkui ir prodiuseriui Žilvinui Žvaguliui. Kurį laiką festivalis tęsėsi, 2018-aisiais išvis nutrūko, o šiemet jubiliejaus proga šoumenai nutarė jį atgaivinti ir vėl visus sukviesti legendine fraze „Benai, plaukiam į Nidą!“.
Tiesa, nebėra renginio simbolio Vytauto Kernagio, nebėra žiūrovų mylėtų ir festivalio scenoje dainavusių Stasio Povilaičio, Viktoro Malinausko, Alvydo Lukoševičiaus-Obuolio, nespėjęs užbaigti šių metų himno šį pasaulį paliko ir Gintaras Zdebskis. Tačiau yra Šlovės takas su „Nidos“ festivalio laureatų ir kitų lietuviškai popmuzikai nusipelniusių žmonių delnų atspaudais iš žalvario ir bronzos. Šiemet tarp jų atsiras ir Gintaro Zdebskio delnas.
Kas tai buvo
„Kuklūs festivalio „Nida ’94“ organizatorių norai išsipildė. Šventė, pasak dalyvių, be konkurencijos tapo smagiausiu ir gražiausiu metų muzikiniu renginiu. „Per daugelį koncertinio gyvenimo metų, – šventei baigiantis atsiduso Lietuvos folkloro motina Veronika Povilionienė, – aš pirmą kartą matau, kad muzikantą taip myli ir gerbia“, – 1994-aisiais laikraštyje „Lietuvos rytas“ rašė žurnalistė Daiva Rinkevičiūtė. – Penktadienio popietę dviem „Raketomis“ atvykusius festivalio svečius ir dalyvius rengėjai sutiko maršais. Tik išlipę, visi buvo suantspauduoti ir apdovanoti kepurėmis, marškinėliais, stikliniais renginio simboliais – unguriukais, laikraštėliais, programėlėmis, akreditacijomis ir vietine valiuta – stikliniais ikrais. [...]
Nuo Vyšniausko, Kernagio ir Valinsko prasidėjo nauja didžiulių kasmetinių muzikos festivalių Nidoje tradicija.
Šeštadienis prasidėjo humoristinėmis vandens dviračių lenktynėmis, laimėjo „Vairo“ komanda. Joms pasibaigus, norintys galėjo paplaukioti po marias su karinių jūrų pajėgų flotilės kateriu. [...] Per vakarinį koncertą visiems atlikėjams buvo išdalyti anketos lapai. Išrinkti geriausias dainininkas ir geriausia daina. Abu krištolinius ungurius pelnė vienas muzikinis projektas, muzikantų skubiai pakrikštytas „Pilėnais“. Veronika Povilionienė, Gytis Paškevičius ir grupė „Vairas“ fantastiškai sudainavo Ūdrio ariją iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“.“
Valinskas sako, jog pirmasis festivalio dešimtmetis išties buvo legendinis – atlikėjai netgi įsižeisdavo, jei organizatoriai jų nepakviesdavo į Nidą. Jam labiausiai įsiminė trečiasis festivalis – „Nida ’96“: „Vietinės parduotuvės, savivaldybė, komunalininkai ir kitos tarnybos nesitikėjo to, kas įvyko – antros dienos pavakarę parduotuvėse neliko net kruopų. Tiek žmonių suvažiavo, kad išpirko viską! Pamenu, po didžiojo koncerto iki uždaro vakarėlio su visa besiskirstančių žiūrovų minia net ne ėjome, o plaukėme – per Nidą keliavome valandą.“
Festivalio rengėjai stengėsi kviesti visus žinomiausius popmuzikos, roko, kantri, dainuojamosios poezijos atlikėjus. Tik reikėdavo pasukti galvą, kaip visus sutalpinti į koncertinę programą. „Kvietėme tuos, kurie mums patiko, ką mylėjo žiūrovai ir dėl ko atvykdavo iki Nidos, – pasakoja Valinskas. – Populiariausi dainininkai atlikdavo himną „Mano jūra, pas tave aš vėl grįžau...“ – pradedant Povilaičiu, baigiant Povilu Meškėla, Marijonu, Arina, Neda, Birute Petrikyte, Ovidijumi ir kitais. Šios dainos šaukiniais prasidėdavo ir kiekvienas festivalis.“
Į Neringą suvažiuojantys atlikėjai po koncerto gaudavo dovanų rūkytą ungurį, didžiausias pirmaisiais metais buvo įteiktas Benui – Vytautui Kernagiui. Per atlikėjo petį permestos milžiniškos žuvies uodega siekė žemę – jis turėjo nemažai pavargti, kol atitempė savo dovaną iki vakarėlio vietos. Valinskas iki šiol atsimena, kaip įpykęs Kernagis trenkė tąja žuvimi per stalą – taukuoti liko visi, sėdėję netoliese.
Festivalio prizais tapo stikliniai unguriai, skiriami geriausiam atlikėjui ir geriausiai dainai, – už laureatus balsuodavo patys muzikantai. Vietoj honorarų jie gaudavo specialių festivalio pinigų, kuriuos galėdavo išleisti nurodytose kavinėse: pirmaisiais metais tai buvo stikliniai ikrai, vėliau – popieriniai benai.
Rekordai ir viltis
Trečiaisiais festivalio „Nida“ metais pasiektas rekordas, kurio iki šiol niekas nesumušė: pasieniečiai fiksavo ilgiausią – 20 kilometrų – eilę prie kelto. Grįžtančiųjų iš festivalio automobiliai stovėjo net iki Juodkrantės.
„Sekmadienio rytą policijos budėtojai teigė, kad didesnių konfliktų nekilo. Tvarką palaikyti padėjo ir visą laiką prie prieplaukos krantinės budėjusio Pasienio policijos laivo „Madeleine“ įgula. Ji išplukdė festivalio dalyvius į Kuršių marias ir norėjo pademonstruoti laive esančius greitaeigio katerio privalumus, tačiau nepavyko užvesti variklio. [...] Prisilinksminę jaunuoliai miegojo čia pat, ant suoliukų ar žolės, o rytais praeiviams stvarstė už skvernų, prašydami centų ar litų“, – tokius įspūdžius aprašė „Lietuvos ryto“ korespondentė Aušra Pilaitienė pasibaigus 1995 metų festivaliui.
„Man labiausiai gaila, kad nebeliko festivalio dvasios, – šiandien apgailestauja jo organizatorius. – Jos, ko gero, ir nebegali būti. Anksčiau vykdavo „tūsas“, o dabar klausia: „Kiek aš gausiu?“. Kaip ir krepšininkai, nebedalyvaujantys rinktinės varžybose ir stovyklose. Nors, jaučiu, kažkas atsigauna – vis pasigirsta balsų, kad norim susitikti, norim pabūti. Senieji muzikantai – prisiminti gerus laikus, jauni – nes yra prisiklausę legendų apie festivalį. Galiu pasakyti, kad šou verslo kasdienybė sužlugdo meilę bet kuriam renginiui, nes atlikėjai vasarą dėliojasi grafikus, ne visi randa laiko pasilikti, daug kas gali pabūti tik vieną dieną. Tačiau šiemet ir vėl bursime garsiausius – pirmas koncertas vyks birželio 14-ąją, kuri Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. Mes raginame gedulą palikti žemyne, o Neringoje skelbiame Vilties koncertą.“
Pirmasis festivalio dešimtmetis išties buvo legendinis – atlikėjai netgi įsižeisdavo, jei organizatoriai jų nepakviesdavo į Nidą.
„Važiuoti praėjusį savaitgalį į Nidą reiškė pamatyti jūrą ir kopas, sugauti keletą šykščių saulės spindulių, pajusti žuvimi kvepiančias marias, o vakare klausytis daug muzikos, gerti alų ir iki ryto šėlti diskotekoje, – 1995-aisiais laikraščio „Neliūdėk!“ reportaže rašė žurnalistė Laisvė Radzevičienė, pakalbinusi tąkart ir patį renginio organizatorių:
– Ar jautiesi, Arūnai, nuveikęs didelį darbą? – paklausiau festivalio „veiksnio“ Arūno Valinsko.
– Dar nesijaučiu. Jaučiuosi labai pavargęs. Man atrodo, kad šventės nuotaiką nešiojasi tie keli tūkstančiai čia buvusių žiūrovų.
– Ko reikia norint suorganizuoti tokį festivalį?
– Reikia būti labai „durnam“. Aš pats nežinau, kodėl pradėjau tą festivalį rengti. Juk viskas „sueis“ į minusą. Va taip sau, ir viskas. [...]
– Kiek metų dar bus rengiamas toks festivalis? Ar ilgai jis gyvuos?
– Man atrodo, jis bus tol, kol bus galima surengti geriau. Nes rengti festivalį tik dėl festivalio – nesąmonė.“
+22