Dešimtmetis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo iš tiesų audringas: kūrėsi politinės partijos, steigėsi užsienio šalių ambasados, mezgėsi diplomatiniai santykiai, radosi litai ir pirmieji bankomatai, lietuviai plaukė aplink pasaulį ir kaip nepriklausomos šalies atstovai pradėjo dalyvauti tarptautiniuose renginiuose. Naują kvėpavimą įgavo ir lietuviška pramogų industrija. „Mes išgyvenome romantiškąjį šou verslo periodą“, – juokiasi vienas jo kūrėjų Arūnas Valinskas, pradėjęs organizuoti didžiausią to meto festivalį „NIDA“. Birželį festivalis švenčia savo 30-metį.
„Geresnio tada nebuvo“, – kalbėdamas apie populiariausią laikmečio muzikos renginį konstatuoja Valinskas, sugalvojęs festivalio simboliu paskelbti Vytauto Kernagio personažą iš filmo „Maža išpažintis“, o šūkiu – jam mestelėtą frazę „Benai, plaukiam į Nidą!“.
Jis labai gerai prisimena, kaip viską užkūrė. Prieš tai Nidoje vykdavo festivalis „Neringos vėtrungės“, 1993-iaisiais jis atrodė ganėtinai išsikvėpęs: muzikantai grojo uždaroje kultūros centro salėje, grindimis ridinėjosi tušti buteliai, o vieno koncerto pabaigoje kažkas iš žiūrovų užsirūkė. „Taip neturi būti“, – kartą naktį