Sovietinėje Lietuvoje drįsusi fotografuoti save nuogą fotomenininkė Violeta Bubelytė grįžo prie akto žanro

Visada esate pristatoma kaip pirmoji Lietuvos fotografė, objektyvą nukreipusi į savo nuogumą...

Vis randu parašyta: „Ji tyrinėja save, savo kūną.“ Apmaudu, kad žmonės mano darbuose mato tik kūną. Matyt, klydau, kad anksčiau apie savo kūrybą visai nekalbėjau. Ir pradžių nemokėjau savo minčių išreikšti žodžiais, paskui – nebuvo kada. Įdomiausia, kad sesuo, neturinti nieko bendra su menais, pasakė, kad nuotraukose esu ne aš, o mano sukurtas personažas. Taip pamatė žmogus, neapsinuodijęs stereotipais.

Nesiginčiju, tas personažas nuotraukose turi mano išvaizdą, bet tai nėra savęs demonstravimas. Paauglystėje mane žavėjo pantomima, traukia ir dabar. Tai, ko nemoki išsakyti žodžiais, gali išreikšti judesiu, plastika. Savo fotografijomis tai ir darau. Ir iki šiol kūnas man yra kūrybos priemonė – dabar dažnai užsimenama apie senstantį kūną mano darbuose. Na, dirbu su tokiu, kokį turiu...

Kokioje aplinkoje augo, formavosi ši laisva asmenybė?

Pagal pasą esu kaimietė, kilusi iš Audronių kaimo, nors jo nepamenu. Augau Vilniaus centre, už konservatorijos – Andriaus Domaševičiaus gatvėje. Trisdešimties kvadratinių metrų dydžio kambaryje, bendrame bute, vadinamojoje komunalkoje. Tas kambarys buvo dėdės, kiti trys – kaimynų. Jaunam vyrui viename kambaryje buvo visai erdvu, todėl jis pasikvietė gyventi tėvus – mano senelius. Tada su manimi po pažastimi į Vilnių atvažiavo mama, jau besilaukianti mano sesers. Po kurio laiko atsirado ir tėvas (jį vadinu tiesiog Pranciškumi Bubeliu), kalėjime sėdėjęs už alimentų nemokėjimą... Taigi vienu metu tame kambaryje gyvenome septyni žmonės.

Buvau iš prastos šeimos. Mama baigusi tik keturias klases, Bubelis – tinginys, girtuoklis, melagis. Apie kokią nors papildomą vaikų edukaciją, apie ką nors daugiau nei „eik į mokyklą“, „paruošk pamokas“, „pavalgyk ir tylėk“ namuose niekas net nekalbėjo. Kai kartą bendraklasė paklausė, kuo būsiu baigusi mokyklą, neatsargiai leptelėjau, kad – dailininkė.

Mokiausi 23-iojoje vidurinėje, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Živilė Bandorienė mus supažindino su dalyku, neįtrauktu į mokyklos programą, – trumpa dailės istorija. Mane tai sudomino. „Fui, dailininkai nieko gero žmonėms neduoda. Aš būsiu gydytoja“, – išgirdau iš draugės, augančios geroje šeimoje. Ir supratau, kad apie savo dailę geriau patylėti. Kad nuo manęs atstotų, kai klausdavo, atsakydavau būsianti mokytoja. Visi džiaugdavosi: „Kokia protinga mergaitė.“ O manyje jau tūnojo velniukas.

Po mokyklos visi kartojo, kad būtina stoti į aukštąją, bet man rūpėjo žirgai, bernai ir kažkas apie meną. Tačiau įstoti į dailės istoriją tuomečiame Dailės institute neturėjau jokių galimybių. Niekada nemokėjau piešti, be to, ten savo vaikus sukišdavo nomenklatūros veikėjai.

Kada susidomėjote fotografija?

Dėdė, pas kurį visi gyvenome, buvo fotografijos mėgėjas. Pusę nakties smaksodavau šalia, kai jis darydavo nuotraukas. Koks būdavo džiaugsmas, kai leisdavo padėti!

Jis turėjo fotoaparatą „Zorkij“. Jau būdama paauglė kartą jį pasiėmiau nieko nesakiusi, nes bijojau, kad neduos, bet kai keičiau juostelę, kažkas užstrigo. Bandžiau iškrapštyti pati – atsukau varžtelius, pasirodo, ne tuos... Teliko prisipažinti, kad prikišau nagus. Gerai, kad dėdė buvo nepiktas, vėliau kartais leisdavo pasiimti fotoaparatą. Ir aš fotografuodavau žirgus, sapaliodavau apie meninę fotografiją, nors visiškai nežinojau, kas tai yra.

Iš kur viduryje miesto žirgai?

Mokantis vidurinėje mokykloje reikėjo sportuoti. Iki krepšinio neužaugau – trūko ūgio. Lengvoji atletika atrodė neprestižinė ir neįdomi, o gal norėjau ir originalesnė pasirodyti, tad maždaug penkiolikos pradėjau jodinėti. Iš prigimties esu labai užsispyrusi. Tai pravertė sportuojant, nes per treniruotes niekas nesiceremonydavo: joji arba eik namo žiūrėti televizoriaus.

Man sekėsi, varžybose pelnydavau pirmų, antrų vietų. Jei tuomečiame Kauno kūno kultūros institute būtų buvusi jojimo specialybė, gal būčiau stojusi, bet tokia atsirado tik vėliau. Gimiau per anksti...

Baigusi vidurinę norėjau tik vieno – atsiriboti nuo tėvų finansiškai, kad negirdėčiau priekaištų, jog esu ne kaip visi. Reikėjo iš kažko gyventi, todėl kur tik nedirbau! Buvau ir žirgyno arklininke, ir sandėlininko padėjėja, ir prekių žinove, buhaltere-kasininke.

Netikėtai iš draugės, dabar žurnalistės, rašytojos Audros Baranauskaitės sužinojau, kad fotomenininkas Julius Vaicekauskas ieško laborantės. „Tu gi fotkini!“ – priminė ji man. Ilgai muisčiausi, tačiau Audra įkalbėjo. O ir smalsu buvo, kas tie menininkai, apie kuriuos taip baisiai kalbama: ar tikrai visi bepročiai ir paleistuviai...

Labai apsidžiaugiau, kai priėmė dirbti. Gaudavau šimtą trisdešimt rublių ir galėjau naudotis fotolaboratorija.

O fotografijos kur nors mokėtės?

Kaip ir daugelis mano kartos fotografų, esu savamokslė. Dailės akademijoje tokios studijos atsirado tik nepriklausomybės metais. Proftechninės mokyklos ir technikumai rengė darbui fotoateljė, bet ten eiti nenorėjau. Tais laikais visur buvo privalomas marksizmas, leninizmas, politekonomija, ir tai mane šiurpino. Dėl popieriuko gilintis į marksizmą – ne man. Be to, kam diplomas, jei nemokėsiu fotografuoti?

Dirbti pas Vaicekauską buvo labai patogu. Mokiausi jį stebėdama, žiūrėdama darbus, pati bandydama. Kartais jis patardavo, rodydavo, kaip vieną ar kitą dalyką reikėtų daryti. Iš jo išgirdau gerą patarimą: „Daryk ne kaip kiti, nekopijuok, nemėgdžiok.“ Pas jį dirbdama įstojau į Fotografijos meno draugiją.

Vieną vasarą Kauno veterinarijos akademijoje studijuojantys pažįstami jojikai dalyvavo Niūronių arklio muziejaus steigėjo profesoriaus Petro Vasinausko surengtame žygyje arklių tempiamais vežimais, kalamaškomis, bričkomis. Mane pakvietė būti ekspedicijos metraštininke. Pasivadinę Niūronių kaubojais savaitę keliavome iš Niūronių per Kupiškį, Pasvalį, Biržus. Su tuo projektu debiutavau Fotografijos meno draugijos jaunųjų autorių parodoje.

Rudenį dalyvavau Nidoje rengiamame fotografų seminare. Vyresni kolegos, aptardami mano ir Mildos Drazdauskaitės nuotraukas, pakomentavo: Drazdauskaitė – tai lietuviška Diane Arbus (XX amžiaus vidurio amerikiečių fotografė, labiausiai išgarsėjusi intymiais ir kitokių žmonių nespalvotais portretais, – red. past.), o Bubelytės darbai – lyg mažos mergaitės dienoraštis. Nusiminiau, supratau, kad meno dar reikia pasimokyti, jog su tuo „dienoraščiu“ toli nenuvažiuosiu...

Kadangi man labai patiko Renesanso paveikslai, Botticelli, draperijos, o viduje visada tupėjo chuliganas, sau leidau pagalvoti: „Gal aktą pabandyti?“ Tuo metu tai buvo draudžiamas vaisius, kurio visiems knietėjo paragauti. Vaicekauskas iškart nusodino – pasakė, kad pirma turiu išmokti fotografuoti apsirengusį žmogų. Tačiau kada aš ko klausiau? Vienai draugei pasiūliau papozuoti, tik jai greitai pabodo.

Ir tuomet prieš objektyvą likote viena? 

Visi klausia, kodėl fotografuoju save. Aplinka kalta: pati – buvusi jojikė, draugai – sportininkai, bičiulių menininkų neturėjau. Tik ką pradėjusi fotografuoti, nieko nepažinojau. Menininkų susiėjimuose sėdėdavau kaip pelė po šluota ir tylėdavau: viskas įdomu, bet pati neturiu ko pasakyti. Dažnai kas nors pasiteiraudavo: „O jūs kada nors kalbate?“ Ir aš dar labiau užsisiūdavau. Klausinėti nedrįsdavau. Suvokti, kas yra aktas, turėjau pati, kurdama.

Kai pabandžiau fotografuoti save, iš pradžių stengiausi, kad nesimatytų veido: norėjau išvengti negerų komentarų. Nunešiau parodyti Vaicekauskui. Jis pasakė: „Na, nieko, nieko...“ Ir atrinko desėtką atvaizdų. Taip 1981 metais atsirado dešimties nuotraukų ciklas „Veidrodis“.

Tuos darbus pamatęs jo bičiulis Algimantas Kunčius irgi nepeikė. Todėl, nors buvo nedrąsu, „ką žmonės pagalvos“ – aktas juk, o dar ir mano pačios, – pabrukusi uodegą nuvežiau juos į kitą fotografų seminarą Nidoje.

Tame kontekste buvau labai keistas reiškinys. Nidoje Kunčius pakvietė dailininką Algimantą Švėgždą, dailėtyrininką Alfonsą Andriuškevičių parodyti jaunos keistos merginos darbų. Stovėjau akmeniniu veidu ir laukiau komentarų. O juos išgirdusi nustėrau: „Jie gi manęs nepažįsta, iš kur viską žino?“ Supratau, kad užgriebiau, kas tikrai yra mano, kad tai, ko nemoku pasakyti žodžiais, pavyksta atskleisti fotografija. 

Kadangi niekas nekritikavo, netgi pagyrė, pasidariau drąsi ir daugiau neieškojau kitų modelių. Nesiruošiau nei prieš ką nors protestuoti, nei maištauti. Norėjau sukurti savo fotografiją, savo paveikslą. Kodėl aktas, kodėl be drabužių? Kad desocializuočiau tą nuotraukose užfiksuotą asmenį: kai jis nuogas – lygus su kitais – kaip pirtyje. Tuomet gali improvizuoti, ką tik nori vaidinti, nes nesi apribotas socialinių varžtų, statusų. Na, gal dar ir truputis intrigos atsiranda...

Nepamenu, kur radau parašyta: „Ir ji ilgai nedrįso rodyti savo veido.“ Iš tiesų jau tais pačiais metais nuotraukose atsirado ir galva. Juk žmogus be galvos ir yra žmogus be galvos. Mano tikslas – ne fiksuoti kūno linijas, iškilimus, įdubimus, o perteikti jaunos moters būsenas.

Kaip toliau klostėsi jūsų, jau menininkės, karjera?

Priimta į Fotografijos meno draugiją pradėjau ten dirbti. Nuo 1982-ųjų – devynerius metus sekretore, paskui – lydinčiuoju asmeniu svečiams iš užsienio, meno tarybos sekretore, fondų saugotoja. Pradėjau ir pati dalyvauti parodose Lietuvoje bei už jos ribų. Mano darbai buvo nukeliavę net į Japoniją, publikuoti fotografijos žurnale „Asahi Camera“. Dabar tuo nieko nenustebinsi, o tada mums, tarybiniams piliečiams, tai buvo didžiulis įvykis ir pripažinimas.

Kai 1985 metais surengiau savo fotografijų parodą tuometiniame Valstybiniame dailės institute, kelis darbus iš ekspozicijos kažkas net pavogė. 1989 metais Vilniaus fotografijos galerijoje vyko pirmoji didesnė paroda, kurią kartu rengti pasiūlė Saulius Paukštys. Rodos, jam tai buvo ne į naudą, nes ažiotažas kilo dėl mano darbų, vėl užkliuvo, kad fotografuoju save nuogą. Kažkokios trys davatkos parašė laišką į „Komjaunimo tiesą“.

Vadino mane begėdiška žmogysta, kuri prieš objektyvą išsistato nuoga, parduodama karve, kuri visoms Lietuvos moterims gėdą užtraukė. Cituoju: „Kas gali eiti į jūsų parodą?! Tik paleistuviai, paaugliai, alkoholikai ir chuliganai!“ To laiško laikraštis nespausdino. Pasijuokėme, ir tiek... Laikausi nuostatos, kad mano kūryba neprivalo visiems patikti.

Tačiau tada užkliuvau neparankiu sau metu. Kaip menininkė galėjau pretenduoti į dirbtuves, kurias man ir skyrė. Universiteto gatvėje, mansardoje! Man tai buvo tarsi Dievo siųstas karvelis. Jau turėjau orderį, leidžiantį ten kurtis, kai sulaukiau skambučio iš tuometinio Vykdomojo komiteto. Pranešė, kad įvyko klaida – tos patalpos turėjo būti skirtos vienai garbiai redakcijai...

Studiją išsaugoti šiaip taip pavyko. Bet kai pasirodžiau vienoje televizijos laidoje apie akto fotografiją ir dar kartą užsitraukiau nemalonę, vėl turėjau bėdų. Vis dėlto galiausiai dirbtuvės tapo mano nuosavybe... Tačiau tikrais namais taip ir nevirto. Gyventi ten buvo beveik neįmanoma: žiemą šiluma viduje tesiekdavo aštuonis laipsnius. Reikėjo rimtų investicijų, didelio remonto, o pinigų neturėjau.

Niekada nebuvau populiari tarp vyrų. Žinai, kokį geriausią komplimentą esu iš jų girdėjusi? „Geras bičas tu, Vilka!“ Tačiau tuo sunkiu metu susipažinau su žmogumi, kuris prisiekinėjo, kad mane myli. Jaučiausi viena kaip pirštas, nežinojau, ką daryti, o jis siūlė paramą, pinigų... Pamaniau, bent dėl finansų nereikės ardytis, galėsiu atsidėti kūrybai, atsiremti į kito petį. Ir palūžau: patalpas pardaviau, ištekėjau ir išsikrausčiau gyventi pas jį į Fabijoniškes.

Greitai paaiškėjo, kad mano vyras gyvena virtualiojoje realybėje – įnikęs į kompiuterinius žaidimus. Ten jis – dievas tėvas, o realiame gyvenime – niekas. Padariau klaidą už jo tekėdama... Supratau, kad su tuo žmogumi, o dar Fabijoniškėse, negaliu gyventi.

Kada jūsų kūrybą pamatė šeima?

Šeimos, kurioje būčiau suprasta ir palaikoma, niekada neturėjau. Tėvams fotografijų nerodžiau, nes jie būtų tik pasmerkę. Jie gyveno visiškai kitame pasaulyje, ir tai, ką kūriau, buvo ne jų reikalas. Kartais niekas taip negadina gyvenimo kaip savi tėvai. Pranciškus pragėrė mano vaikiškas knygas, į mokyklos išleistuves ėjau su skolintais drabužiais, nes jiems pirkti skirtus pinigus jis irgi prašvilpė. Kai išgėrė denatūratą, skirtą chemikalams tirpinti, ant savo kamarėlės – presuoto kartono lakštais atitverto bendro kambario kampo – pakabinau dviračio spynelę.
Negalėjau susitaikyti su tokiu gyvenimu, valgyti mamos kopūstienę su lašinių odelėmis ir jaustis laiminga. O kūryba su gyvenimu stipriai susijusi. Aš turiu savo pasaulį, kuriame pati sau buvau ir esu paklusnus aktorius.

Sesuo su vyru buvo atėjusi į mano pirmąją parodą. Pusantrų metų už mane jaunesnė jau tada buvo sukūrusi šeimą ir į mano reikalus nesikišo – rūpesčių turėjo ir be to...

Daug metų fotografe dirbote dienraštyje. Tapus laisvai grįžo noras kurti?

Laikraštis buvo suvalgęs mano kūrybą, maniau, kad jau praradau įkvėpimą. Buvau atitrūkusi nuo parodinės veiklos. Ir gailėjau savęs, ir nekenčiau. Iš įkvėpimo buvo likęs tik iškvėpimas. O dabar, kai nedirbu, laiko sau turiu. 2017 metų lapkritį Klaipėdos kultūros komunikacijų centre surengiau retrospektyvinę parodą. Ji jau pabuvojo Vokietijoje, Gerlico miesto galerijoje, Baltarusijos šiuolaikinio meno centre Minske.

Mano fotografijų modelis liko tas pats, tačiau pereinu prie kitos stilistikos. Ne vienas žmogus pastebėjo, kad naujausi mano darbai – jau ne fotografinis kūno fiksavimas, o teatras. Nenagrinėju, netiriu savęs, asmeninio gyvenimo, nefiksuoju išvaizdos pokyčių, negrįžtu pažiūrėti į fotografiją tarsi veidrodį, klausdama, kaip aš atrodau, kas aš esu. Kuriu personažą, kuris gyvena kitą gyvenimą, ne mano. Tai – mizanscenos, vieno aktoriaus teatras, monospektakliai popieriuje. Pozuoti – mano vaidmuo, prieš fotoobjektyvą aš improvizuoju.

Krūvą jūsų nuotraukų įsigijęs MO muziejus. Smagu?

Muziejaus archyvuose – apie penkiasdešimt ankstesnio laikotarpio fotografijų. Malonu, kai mano darbais domimasi, jie vertinami, – vadinasi, ne veltui stengiuosi. Bet ypatingos garbės niekada netroškau. Man svarbu, kad pačiai patiktų tai, ką darau. Nors prie anksteniojo stiliaus grįžti neketinu. Viename interviu Thomas Waitsas, paklaustas, kodėl kuria naujas dainas, atsakė: „Nes atsibosta senosios.“ Suprantu jį.