Specialiosios olimpiados plaukimo klubo vadovė A. Misiūnaitė: „Aš jų nebegailiu – juos myliu“

Neseniai XV specialiosiose olimpinėse vasaros žaidynėse Abu Dabyje jūsų auklėtiniai iškovojo tris aukso ir bronzos medalius. 2015-aisiais Los Andžele jūsų auklėtiniai pelnė tris aukso medalius. Kodėl jus dar reikėjo įkalbinėti, kad apie tai papasakotumėte? Pasidžiaukite – juk tokia garbė!

Dėl garbės man sunku. Šiaip gyvenime mėgstu lyderiauti, būti matoma – bet tik baseine, varžybose. Yra milijonas žmonių, kurie daro puikius darbus tyliai. 2014 metais su bendraminčiais įkūrėme Vilniaus specialiosios olimpiados plaukimo klubą. Tuomet niekas vaikų ir jaunuolių, turinčių intelekto sutrikimų, nemokė plaukti. Dėkoju „Olimpinės pradžios“, „Impuls“, „Forum Fitness“ baseinų vadovams, kad gražiai bendradarbiaujame. Kol kas mokau plaukti tik 30 ypatingų vaikų, o galėčiau kur kas daugiau. Poreikis didžiulis – žmonės metų metais laukia eilėje. Neseniai parengėme projektą – ketiname smarkiai plėstis. Trokštu, kad ypatingi vaikai treniruotųsi ir varžybose dalyvautų kartu su sveikaisiais broliais bei seserimis – juk jiems nėra paprasta išgyventi šeimos dramą, aplinkinių patyčias. Noriu užsiimti ne tik plaukimu, bet ir platesne, gražesne veikla – vienyti šeimas.

Iš olimpiadų grįžtu su darbo pasiūlymais – galiu dirbti Amerikoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Didžiojoje Britanijoje. Bet, jaučiu, būsiu Lietuvoje. Turiu milijoną idėjų dėl klubo, noriu jas įgyvendinti.

Kokie momentai olimpiadoje jums įstrigo, ko galbūt nematė varžybas žiūrėję sirgaliai?

Auklėtinių tėvai man atsiuntė nuotrauką, kurioje aš klūpiu. Pati nustebau, nes neprisimenu to momento. Specialiojoje olimpiadoje gali savo vaiką tik palydėti iki starto, bet palaikydamas jį negali mojuoti, rėkti. Kadangi esu labai emocinga, bet negaliu kitaip reikšti jausmų, kol mano vaikai plaukia, – bent klaupiuosi, nes reikia tvirtai atsiremti į žemę.

Mano auklėtiniai Augustė Šerpytytė, Adomas Bužinskas, Julius Rėksnys bei kolegės iš Kauno Kristupas von Gravrock-Goes viską atliko puikiai, iki smulkmenų įvykdė nurodymus, pasiteisino ir mano paskutiniu momentu sumanyta taktika.

Olimpiadoje ypač nustebino Julius. Jis puikiai pasirodė estafetėje, o kitą rytą pabudo turėdamas aukštą temperatūrą. Paskutinis jo startas – 100 metrų, tądien jo temperatūra buvo nukritusi iki 37,1 laipsnio. Jis sutiko dalyvauti, nors perspėjau, kad bus žiauriai sunku. Perplaukė. Bronza! Nuo pirmos vietos atsiliko vos sekunde su trupučiu. Išlipęs iš baseino Julius pratarė: „Asta, man reikia atsisėsti...“ O tai reiškė, kad jis atidavė ne tik visas jėgas, bet net ir tas, kurių neturėjo. Tad man Juliaus bronza – brangiausias iki šiol laimėtas medalis, man jis – deimantas!

Adomas olimpiadoje dalyvavo pirmą kartą ir grįžo su trimis aukso medaliais, o dėl jo jaudinausi labiausiai. Adomas – jautrus naujai aplinkai, dideliam žmonių būriui. Sunkiausia jam buvo sulaukti starto švilpuko, kai reikia šokti į vandenį, nes ten jo stichija, kur viskas aišku ir įprasta.

Visi mano vaikai olimpiadoje labai pagerino asmeninius rekordus. Kosmosas, kaip puiku! O nemažai kitų vaikų net neįlipo į baseiną...

Kodėl? Kad jau kalbame šia tema – kokie vaikų sutrikimai?

Dauno sindromas, specialieji poreikiai. Iki baseino sportininkus lydi olimpiados savanoriai, tačiau jie nežino tam tikrų individualių smulkmenų, tarkim, kada uždėti ranką ant peties, kaip užsidėti plaukimo akinukus, kaip padėti rankas ant baseino krašto, kad vaikas žinotų – šis takelis jo.

Štai mano Augustėlei mama pažadėjo už pergalę dvigubą porciją duonos su sūriu – tai jos gardumynas. Tai ji plaukė taip, kaip gyvenime nebuvau mačiusi, – susiėmiau už galvos! Tik kas iš to – ji buvo diskvalifikuota, o taip sportininkams nutinka, kai jie daugiau nei 15 procentų viršija savo kvalifikacinį rezultatą.

O, atrodo, savo vaikus pažįstu. Tai kokią vidinę jėgą tie vaikai slepia ir kaip ją tinkamu momentu ištraukti!..

Tai štai – niekada nesiūlėte duonos su sūriu.

Pasirodo, taip. Nors buvo diskvalifikuota bene pusė australų, austrų, latvių vaikų. Net ir kitų sporto šakų treneriai sprendė, kokia viršytų rezultatų problema – gal tai lėmė gera emocinė energija, o ji tikrai jautėsi, nes buvo saulėta, viešbutis super, maistas nuostabus, visų nuotaika puiki, iki varžybų turėjome atskirą treniruočių baseiną.

Asta, kaip pradėjote dirbti dar ir ypatingų vaikų plaukimo trenere?

Pradėsiu iš toli. Tėtukas mane šešerių metų nuvedė į baseiną, paslydau taip, kad negalėjau net kvėpuoti – kvietė greitąją. Kitą dieną vėl pareiškiau norą plaukti. Įlipau į baseiną, pradėjau grimzti – kažkas ištraukė. Noras neatšoko, trečiąkart tėtuko prašiau: „Vesk mane į treniruotę.“ Jau po to karto pasakiau: „Būsiu plaukimo trenerė.“ Mokyklą baigiau su pagyrimu, o kai susiruošiau stoti į Lietuvos sporto akademiją, visi susigriebė už galvos – juk galėjau rinktis mediciną ar teisę.

Buvau antrakursė, kai tėtis, dirbęs Utenos specialiojoje mokykloje, kurios vaikai turi intelekto negalią, pasiūlė pasidarbuoti vasaros stovykloje. Po kelių vasarų tėtukui pasakiau, kad tai ne mano sritis, nes tų vaikų man būdavo gaila. Namo grįždavau emociškai išsunkta. Dabar jau sugebu iš tų vaikų pasikrauti, nes jų negailiu – aš juos myliu, priimu tokius, kokie yra, ir džiaugiuosi kiekvienu nauju jų mostu.

Žinoma, iki to reikėjo užaugti. Man Dievulis nedavė šeimos ir savų vaikų. Bet davė galimybę dirbti su ypatingais vaikais.

Visada žinojau, kad nerengsiu profesionalių plaukikų varžyboms – kur dideli krūviai, nukenčia sveikata. Man visuomet buvo įdomiausia pradinis rengimas, kai žmonės nugali vandens baimę. Dabar, kai matau talentingą vaiką, jau žinau, kuriam treneriui jį perduoti, kad augintų čempioną. Profesionalus sportas man vis labiau kvepia dopingu, pinigais ir politika. O mūsų specialiojoje olimpiadoje to nėra. Čia net šalių vėliavų nėra, jų negalima kelti tribūnose – su jomis žygiuojame tik per atidarymą ir uždarymą, šalių sportininkai išsiskiria tik marškinėliais. Tai reiškia, kad mes neturime religijos, tautos, esame už gražią kovą ir sportą.

Viena gražiausių akimirkų olimpiadoje – kai su visų šalių treneriais apsikabiname, nes jaudinamės dėl kiekvieno vaiko. Kad tai tiesa, papasakosiu nutikimą. Olimpiadoje pirmą kartą dalyvavo Armėnija. Jų berniukui stipriai išreikštas autizmas ir jis du kartus neįlipo į baseiną. Prieš finalą prie manęs priėjo kolegė iš kitos šalies ir sako: „Asta, žinau, kad visiems padedi, tik tu gali čia ką nors pakeisti.“ Susitikau su armėnais, pasitarėme, parašiau teisėjams prašymą lydėti armėnų sportininką iki vandens. Taigi mudu kartu ėjome iki baseino, tada dvi minutes pasistumdėme – pasaulio televizijos filmavo. Ir kažkaip man visgi pavyko: vaikinukas nusileido į vandenį, pritraukiau prie baseino krašto, laikiau jo rankas, ir su teisėjo švilpuku berniukas išplaukė. Laimėjo aukso medalį! (Šypsosi.)

Tai jūs dar ir Armėnijai laimėjote aukso medalį!

Tik gabaliuką. Mažytį. Svarbu pergalė, nesvarbu, kieno vaikas. Šis įvykis, matyt, daugelio buvo pastebėtas. Paskutinį vakarą Dubajuje užėjau į barą – man moja du vyrai. Paklausiau, ar jie mane pažįsta. Jie sako matę epizodą su armėnų berniuku, patys yra baikeriai ir kaip tik remia vaikus, kuriems išreikštas autizmas ir Dauno sindromas. Taip susidraugavome! Jie būtų mano vaikus motociklais pavežioję, bet jau turėjome išskristi.

Tokių idealistų, kaip jūs, pasaulyje maža.

Maža. Iš tėtuko paveldėjau – tai jis idealistas.

Tokiems sunku gyvenime.

Žinokite, ne. Man Dievulis atsiunčia tokių gerų, stiprių žmonių. Istorija su Armėnija medaliu nesibaigė. Gavau tos šalies valdžios sveikinimą ir kvietimą bet kada atvykti. Kai armėnas sako, kad nuo šiol esi jam sesuo, tai labai daug reiškia.

Argi neapima neviltis – jau jūs tikrai puikiai žinote, koks nedraugiškas pasaulis kitokį vaiką auginančiai šeimai.

Puikiai žinau. Žinau, ką reiškia žvilgsnis gatvėje, kai veduosi tokį vaiką už rankos. Tas žvilgsnis – ne padrąsinantis, jis byloja štai ką: „Ačiū Dievui, ne man tai nutiko.“ Tikiuosi, turiu gerą gabalą gyvenimo šioje žemėje, kad galėčiau padėti bent jau Vilniaus ypatingiems vaikams išmokti plaukti ir išeiti į žmones.

Nesulaukėte ciniško klausimo: kam taip plėšytis, juk jokios naudos visuomenei iš ypatingų vaikų?

O aš to ciniko paklausčiau: „O jei jums, jūsų sūnui, dukrai gimtų toks vaikas – kur susikištumėte savo cinizmą?“ Taip, žinau, daugeliui tokie vaikai – tiesiog durniukai. Ačiū Dievui, neturėjau nė vieno bjauraus atvejo. Bet mane jau pažįsta: jei išgirsiu, kad ypatingą vaiką baseine ar drabužinėje užkabino sveikasis, tai pastarasis turės rimtų bėdų su manimi. Aš neleisiu jų skriausti, vadinti invalidais ar neįgaliais. Patyčių netoleruoju. Treniruotėse su vaikais kalbamės šia tema. Jeigu besityčiojantis savo elgesio nepakeičia, greitai atsisveikina su grupe. Mano plaukiantys vaikai – ypatingi ir sveikieji – yra lygūs.

Kai ko mano vaikai nesugeba kaip sveikieji, tačiau turi daugiau meilės. Laukiu kiekvienos treniruotės su Auguste, mūsų ritualas – susitikusios apsikabiname ir taip būname kokių dešimt sekundžių. Tas apsikabinimas toks, kad nušvinta visas pasaulis. Štai tada kas kartą ir ateina atsakymas į klausimą, kokia gyvenimo prasmė.

Kaip persilaužėte, Asta, – juk iš pradžių ketinote treniruoti tik sveikuosius vaikus?

Jei man prieš dešimt metų kas būtų pasakęs, kad dirbsiu su ypatingais vaikais, nebūčiau patikėjusi – buvau tokia egoistė! Pati jaunystėje turėjau psichologinių problemų: nesupratau, kur eiti, ką daryti. Visavertiškai pradėjau gyventi tik dėl aštuonerių metų psichoanalizės. Iš pažiūros gyvenau įprastai – ėjau į baliuškas, mokiausi, dirbau, užsidirbdavau. Tik rytą nenorėdavau gyventi...

Kankinama nerimo išvykau metams į Egiptą. Dirbau nardymo instruktore. Sutikau nuostabią sielos draugę Jolitą – ji ten sukūrusi šeimą. Mudvi iki šiol turime nedidukę labdaros orgnizaciją, remiame vieną neturtingą Hurgados rajoną. Mes duodame ne žuvį, o meškerę: randame žmonėms darbą, suruošiame vaikus į mokyklą, pasirūpiname operacija, jei tokios kam reikia.

Esu keliavusi po pasaulį, tačiau mano sielos, energijos namais tapo Egiptas. Kai jaučiu, kad nebegerai, – skrendu ten nors savaitei. Esu dėkinga tai šaliai, ji tiek išmokė, tiek dovanojo. Štai neseniai mirė mano 75 metų draugas Nabilis. Jis vis dovanų įteikdavo maišelį akmenų, sakydavo: „Padarai gerą darbą ir išmeti akmenėlį...“

Augote puikioje šeimoje, iš kur tos psichologinės bėdos?

Gal tiesiog gimiau jautresnė gyvenimui. Tai dabar galiu eiti kiaurai sienas, o mokyklos metais bijodavau prieš klasę atsakinėti. Septyniolikos metų susirgau anoreksija ir bulimija. Ne manekene norėjau būti – tiesiog man viskas turėjo būti tobula. Ir vos nemiriau. Viską matė tėvai, ėjo iš proto, ieškojo pagalbos, tačiau ji pasiekiama tik kai pats to nori. Užteko sąmoningumo pačiai susikrauti daiktus ir nuvažiuoti į valgymo sutrikimų centrą...

Jūs žinote ne tik ypatingų vaikų problemas, bet greičiausiai ir tai, kaip visuomenė vertina netekėjusią moterį, ypač – jei ji neturi vaikų... Kas tai per gyvenimas?

Jis nuostabus. Esu apdovanota kitaip – turiu brolį, o jis turi du sūnus ir dukrą. Ketvirtadienis yra tetos ir vaikų diena, iš viso labai daug kam turiu padalyti motiniškų jausmų. Dievulis protingai sudėliojo: vargu ar galėčiau taip atsiduoti darbui, jei turėčiau šeimą ir vaikų. Neslėpsiu, buvo poros metų periodas, kai ir paverkdavau dėl to. Dabar jau kažin ar norėčiau savo vaikų – puikiai suvokiu realybę. Bet partnerio, draugo labai norėčiau. Tik to žmogaus turėtų būti didelė širdis, didelė siela.

Buvote pamilusi?

Buvau (sužiba Astos akys). Buvau... Labai mylėjau vieną vyrą ir, ko gero, iki šiol myliu, bet susiklostė taip, kaip ir turėjo būti. Ačiū Dievui, abiem užteko proto gražiai susiėjus gražiai ir išsivaikščioti. Iki šiol mudu draugai, jei reikėtų pagalbos, žinau, kad galiu kreiptis, sutikusi gatvėje – pasisveikinti ir apkabinti.

Tačiau sutinkate vyrų, kurie jums rodo dėmesį?

Žinoma! Ir aš einu į pasimatymus (koketiškai perbraukia plaukus). Mėgstu flirtuoti, pasišokti klubuose. Kartą, kai tarstelėjau turinti draugą, bet kažkaip nelimpa prie širdies, tėtukas man pasakė: „Žinai ką... rask tokį, kuris lips prie širdies, arba jau varyk viena.“ Tai štai, gal rasiu – aš niekur neskubu.