Specialistai pataria: didžiausia klaida – neleisti vaikui išbandyti daug skirtingų būrelių
Psichologai tvirtina: vaikai nuo mažens intuityviai jaučia, kad judėjimas – vienas svarbiausių organizmo poreikių. Mažyliai kopinėja, bėgioja, lipa, visą savo energiją nukreipia į fizinį aktyvumą. Ir vis dėlto, kodėl su laiku žaidimus lauke pakeičia žaidimai prie kompiuterio, vaikai tampa sėslūs ir sunkiai susivilioja sportu? Artėjant naujiems mokslo metams, tėvai su dideliu entuziazmu renka atžaloms sporto būrelius ir investuoja į jų aktyvumą, tačiau norimų rezultatų pasiekia tikrai ne visada.
Kaip sudominti vaiką sportu ir jo nauda pasakoja Impuls sveikatingumo klubų Plaukimo akademijos treneris Martynas Kasperavičius ir Všį Psichologinės sveikatos centro vadovė, psichologė Milda Lukašonokienė.
Svarbiausias – tėvų pavyzdys
M. Lukašonokienės teigimu, tėvų indėlis į vaiko fizinį aktyvumą yra labai didelis. Naivu tikėtis, kad nuolat prie televizoriaus sėdinčius tėvus matantis vaikas pats panorės aktyviai leisti laiką. „Vaikai yra labai protingi ir greitai pastebi, kokie tėvų mokymai neatitinka pačios šeimos vertybių. Tam, kad vaikas atrastų fizinę veiklą kaip džiaugsmo ir sveikatos šaltinį, labai svarbu, kad jis matytų, kad judėti ir mankštintis yra įprasta kasdieninės veiklos dalis. Smagu, kai visa šeima žaidžia kamuoliu, važiuoja dviračiais, išsiruošia į turistinį žygį,” – teigia psichologė.
Nuo mažens rodant tinkamą pavyzdį, mažesnė tikimybė, jog vaikui ūgtelėjus reikės priekaištauti dėl užsitęsusio sėdėjimo prie kompiuterio. Be to, judėti įpratęs vaikas išaugs į sąmoningą asmenybę, kuriai sportas nebus kančia. Fizinis aktyvumas ne tik gerina savijautą ar stiprina imunitetą - įrodyta, jog sportuojantys vaikai mažiau nerimauja, lengviau prisitaiko prie aplinkos. Sportas taip pat teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, gerina virškinimo sistemos darbą.
Sportas – gyvybiškai svarbus malonumas
Ištvermė ir sportiniai įgūdžiai kartais gali būti gyvybiškai svarbūs, pavyzdžiui, vandenyje – tikina Plaukimo akademijos treneris M. Kasperavičius. Gerai mokantis plaukti vaikas yra ne tik saugesnis vandens telkiniuose, bet ir esant reikalui, gali ištiesti pagalbos ranką nelaimės ištiktam. „Pagal statistiką, Lietuvoje plaukti moka tik kas penktas lietuvis. Kai į mano vedamas treniruotes tėvai atveda savo vaikus, visad sakau – investuojate į juos visam gyvenimui” – tikina treneris M. Kasperavičius.
Plaukimas turi ir daugiau pliusų – jis gerina laikyseną, koordinaciją ir ištvermę, degina kalorijas nealinant sąnarių. Daugelis tėvų maišo sąvokas ir gebėjimą išsilaikyti vandenyje jau laiko plaukimu, tad lieka nusivylę, jeigu po dešimties treniruočių vaikas dar nesugeba puikiai plaukti. Pasak trenerio, išmokti prireikia maždaug metų, o kartais net ir dviejų. Kiekvieno vaiko rezultatai būna individualūs, tad nereikėtų iš anksto nustatyti konkrečios datos – šis patarimas galioja bet kokiam sportiniam būreliui.
Ikimokyklinis amžius skirtas žaidimams
Plaukimo akademijos treneris M. Kasperavičius pastebi, kad tėvai į baseiną atveda labai mažus vaikus ir nori pasiekti kuo greitesnių rezultatų. Nors mokyti plaukti galima bet kada, pradėjus per anksti, vargu ar pavyks išpildyti didelius lūkesčius. Jo teigimu, mokyklinio amžiaus vaikams išmokti plaukti yra žymiai lengviau, nes jie geba ilgiau susikoncentruoti, išlaikyti dėmesį, atlikti užduotis, turi mažiau baimių.
M. Lukašonokienė pritaria, jog ikimokyklinio amžiaus vaikams svarbiausia tiesiog žaisti. Mažyliai dar nėra pasiruošę konkuruoti ir varžytis, todėl komandiniai žaidimai nėra pats tinkamiausias pasirinkimas. Tad šiuo etapu tėvai turi vieną užduotį – suformuoti teisingą požiūrį į judėjimą, kad vaikas jį suvoktų kaip džiaugsmingą, o ne nuobodžią ar net kankinančią veiklą.
Geriausia motyvacija – tėvų palaikymas ir varžybos
Renkantis sportinį būrelį, psichologė pataria atsižvelgti į kelis aspektus. Visų pirma, reikėtų įsiklausyti į vaiko pageidavimus, įvertinti vaiko temperamentą, ar jis labiau dalyvis, ar stebėtojas. Tai padės nuspręsti, ar jo charakteris geriau atsiskleis komandiniame (krepšinis, futbolas) ar individualiame (dviračių sportas, tenisas) sporte. Psichologė pastebi, jog tarp dažniausių tėvų klaidų – bandymas per vaiką išpildyti savo svajones (pavyzdžiui, užrašyti į futbolo būrelį jeigu pats vaikystėje norėjo jį lankyti), draudimas vaikui išbandyti daug skirtingų fizinių veiklų, ar spaudimas siekti aukščiausių rezultatų nesimėgaujant pačiu užsiėmimu.
Tiek psichologė, tiek plaukimo treneris pažymi, jog vaikų motyvacijai labai svarbus tėvų palaikymas. Jeigu vieną dieną nepasisekė, reikia padrąsinti – pasiseks rytoj. M. Kasperavičius pasakoja, jog vaikus taip pat motyvuoja geras trenerio žodis, susipažinimas su kitais būrelį lankančiais bendraamžiais. „Pasitaiko, jog ir labai entuziastingiems vaikams treniruotės po kurio laiko nusibosta. Jas paįvairiname įvairiais žaidimais, užduotimis. Na, o jau vyresnio amžiaus vaikai siekia rezultatų, tad juos labiausiai motyvuoja varžybos. Iš pradžių vaikai konkuruoja tarpusavyje, o su laiku nori pasivaržyti ir už savo baseino ribų. Plaukimo akademijoje siekiame labai rimtų rezultatų ir galime konkuruoti su sporto mokyklomis,” – teigia treneris.
M. Kasperavičius pasakoja, kad nebūtinai kiekvienas varžybose dalyvaujantis vaikas siekia nugalėti, daugeliui vien varžymosi faktas suteikia malonumą ir motyvacijos. Būtent sportinė dvasia, juntamas progresas ir būrelyje atrasti draugai skatina į treniruotę sugrįžti kuo dažniau.