Specialisto komentaras: Freken Bok jūsų namuose
Prieš kokius penkiolika dvidešimt metų namų tvarkytoja buvo tikra retenybė. Nedaugelis turėjo tokius namus, kurių patys nebūtų galėję susitvarkyti per pusę šeštadienio. Nedaugelis turėjo ir finansinių galimybių būti darbdaviu ir mokėti algą samdomam žmogui. O ir mentalitetas vyravo toks: viską pasidaryk pats.
Pats automobilį remontuok, pats namą statyk, pati siūk ir megzk. Ko jau ko, o namų susitvarkyti negali tik visiškos išlepėlės! Darbe, biure valytoja buvo normalu, o štai namie – nepriimta. Ne tik namų šeimininkės, bet ir rimtos direktorės po savaitės darbų tęsdavo „karjerą“ su kibirais ir šluostėmis, persisvėrusios blizgindavo langus, o po tokios ruošos sekmadienį likviduodavo pasekmes – pasidarydavo manikiūrą, kad į darbą ateitų vėl ponios, o ne valytojos.
Kažkada ir skalbimo mašinos nebuvo populiarios, neva skalbdama rankomis ir švariau išskalbsi, ir audinį tausosi.
Laikai keitėsi, mūsų pajamos augo ir šeimų, galinčių „sau leisti“ turėti namų tvarkytoją, daugėjo. Šiame augimo etape dažnai buvo girdėti toks komentaras: „Turi namų tvarkytoją??! O, ne, aš tai nenoriu įsileisti svetimo žmogaus į savo namus.“ Suprask, ir namus turiu nemažus, ir ką tvarkyti (kurgi ne – visuose namuose, kuriuose gyvenama, o ypač su vaikais, visada yra ką tvarkyti), ir galiu mokėti, bet tiesiog nenoriu. Kiek nuoširdus tas „nenoriu“, čia jau kitas klausimas. Kažkada ir skalbimo mašinos nebuvo populiarios, neva skalbdama rankomis ir švariau išskalbsi, ir audinį tausosi. Lygiai taip pat lieka klausimas, ar kai kam prisipažinimas apie namų tvarkytoją nebuvo paprastas būdas pasipuikuoti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Darbas namuose: kaip jį organizuoti?
Bet galiausiai ledai buvo pralaužti ir namų tvarkymo paslaugą šiandien tikrai yra išmėginusi dažna šeima. Freken Bok atėjo ne tik mūsų mažylių prižiūrėti, bet ir, kaip jai ir pridera, – su siurbliu. Galima sakyti, išmušė tiesos valanda. Kas anksčiau puikavosi turinčios namų tvarkytoją – turi ieškoti naujo objekto, kas piktinosi – dabar jau irgi nebūtų suprastos. Tiesos valanda dažnai (bet ne visada!) būna paprasčiausiai susijusi su pinigais. Apsimoka arba neapsimoka. Jokios puikybės, jokio pasmerkimo ir jokių prietarų.
Auksinė ekonomikos taisyklė sako: „Nedaryk pati to, ką kiti tau padarys pigiau, nei kainuoja tavo darbo valanda.“
Iš tikrųjų, kalbame juk ne vien apie Freken Bok. Kiekvieną kartą buityje, kai reikia apsispręsti, finansai yra itin galingas elementas, kad ir kaip norėtume jį sumenkinti. Pavyzdžiui, 300 eurų per dieną uždirbančiai specialistei sumokėti kartą per savaitę 50 eurų, kad jai rimtai išvalytų namus, – labai ekonominis sprendimas. Jos darbo valanda – 6 kartus brangesnė. Auksinė ekonomikos taisyklė sako: „Nedaryk pati to, ką kiti tau padarys pigiau, nei kainuoja tavo darbo valanda.“ Net jei jūs pati viską darote geriausiai, vis viena verta koncentruotis tik į tai, ką darote žymiai geriau nei kiti. Vadovauti kolektyvui, rašyti knygas, pardavinėti batus. Uždirbti 300 per dieną, o ne sutaupyti 50. Tokiu darbo pasidalijimu ir mainais pagrįsta visa prekyba, iš esmės – visa rinkos ekonomika ir jos augimas. Ši taisyklė lygiai taip pat sėkmingai galioja buitiniuose dalykuose, kaip ir versle.
TAIP PAT SKAITYKITE: Specialisto komentaras: Patarimų išklausyk. Bet savaip daryk
Ar tik nenoriu pasakyti, kad reikia žengti dar vieną žingsnelį mūsų vartojimo evoliucijoje? Ir konstatuoti, kad visos, kurios uždirba daugiau nei 50 eurų per dieną ir neturi namų šeimininkės, – tiesiog švaisto savo brangų laiką? Ir visus sprendimus nuo šiol matuoti tik tuo „apsimoka ar neapsimoka“ matu? Tai būtų lygiai taip pat kvaila, kaip ir siūlyti grįžti į tuos laikus, kai namų šeimininkė buvo reta viešnia. Žmogus – ekonominė būtybė, bet dėl to jis nėra mažiau žmogus.
Ir tada amplitudė dar labiau išsiplečia. Į skalę tarp kraštutinumų – tarp „mandrumo“ ir naudos – įsiterpia gausybė kitokių priežasčių ir motyvų. Viena yra tiesiog pedantė ir ji savo dviejų dienų algą atiduos, kad namai švytėtų. Kita – namų šeimininkė – turi tiek reikalų (nuvežk, parvežk, paimk, priduok), kad iš jos „pareigų“ tik pavadinimas ir likęs. Lygiai tas pats margumynas tarp argumentų, kodėl tos Freken Bok „man visai nereikia“. Pažįstu direktorę, kuriai jau vien dėl amžiaus, atrodytų, sunku namie pačiai tvarkytis. Bet ji tai daro! Ir tuo didžiuojasi. Gal tai – jos meditacijos būdas? Trini plyteles vonioj ir „kaifuoji“, kad tai – taip lengva, žymiai lengviau, nei vadovauti 100 darbuotojų, irgi žmonių, kurių nuotaikos būna kuo įvairiausios. Ir rezultatas iš karto matyti! Liko nepašnekėta apie pačią Freken Bok. Kas turite – pakalbinkite savąją, o kas neturite – pagirkite save.