Specialiųjų efektų kūrėjas apie savo profesiją: „Nedrįstu to vadinti darbu, tai – gyvenimo būdas“

Šiuo metu esate savo dirbtuvėse. Ar karantino metu veikla tęsiasi?

Dirbtuvėse galima praleisti visą gyvenimą ir kažką dirbti, bet tas darbas nėra apmokamas... Po karantino paskelbimo užsakymų nėra.

Dirbate tik su kino projektais?

Dirbame su kino ir audiovizualinių reklamų projektais. Būdavo pavienių specialių užsakymų, pavyzdžiui, metalinių konstrukcijų gamybos, tačiau retai.

Kaip apibūdintumėte specialiųjų efektų kūrimo profesiją?

Nedrįstu to vadinti darbu, tai – gyvenimo būdas, į kurį žmonės pasineria kaip narkomanai. Vėliau nieko kito nenori, tik nuolat kurti, nes tai veža.

Mūsų departamento veikla, bent mano nuomone, viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių, nes veiklų spektras labai platus. Kovojame su vėju, su vandeniu, su lietumi, su įvairiomis gamtos stichijomis. Dažnai jos mums trukdo. Pavyzdžiui, dėl stipraus vėjo negalime užkurti aukšto laužo arba tolygiai tam tikrą plotą užpildyti dūmais. Esame gana pažeidžiami.

Taip pat kuriame sprogimus. Šalia kaskadininko turi įvykti sprogimo imitacija – jūs įsivaizduokite, kas vyksta virtuvėje, kai reikia tam tikru laiku paspausti mygtuką. Nuo tavęs priklauso kito žmogaus gyvybė. Dėl to su kaskadininkais turi būti stiprus dvasinis ryšys, turime pasitikėti vienas kitu.

Apskritai labai svarbi komanda. Juk kiną kuria žmonės. Dėl to kolektyvas turi būti labai vieningas, turime suprasti vienas kitą iš pusę žodžio ar iš žvilgsnio – pavyzdžiui, dublio metu negalime kalbėti, bet turime duoti vos matomą komandą.

Kiek laiko kuriate specialiuosius efektus? Kokia buvo jūsų karjeros kine pradžia?

Dirbu jau dvidešimt metų, o pirmasis filmas, kuriame dirbau – „Atila“ (2001). Buvau ganėtinai jaunas, man tada buvo 22-eji ir aš iš karto pasinėriau į darbą aikštelėje. Aplink 300-ai žmonių, nesupranti, kas vyksta... Kodėl tiek žmonių sukasi nedideliame plote? Laikui bėgant suvoki, kad aikštelėje visi reikalingi, kiekvienas turi savo funkciją.

Mano pirmasis vadovas buvo amerikietis Michaelis Cliffordas, Lietuvoje pragyvenęs apie dešimt metų, vėliau sugrįžęs atgal į valstijas. Iš jo išmokau daug paprastų, bet svarbių dalykų. Pavyzdžiui, kaip iššovus būtent į tam tikrą vietą pataikyti strėlę.

Nors kinas yra melagystė, bet vis dėlto ji susideda iš tiek daug smulkių detalių... Kiekvieną dieną mokaisi, išbandai kažką naujo. Kai jauni kolegos man sako: „Aš niekada to nedariau“, atsakau jiems, kad mes kiekvieną dieną darysime tai, ko niekada nedarėme. Tai negali būti pasiteisinimas, nes nežinojimas persekios kasdien.

22-ejų metų atsidūrėte kino aikštelėje, tačiau kaip į ją patekote? Tikslingai ten ieškojote darbo, tai buvo jūsų svajonė, ar galbūt jus kas nors pakvietė?

Tai buvo atsitiktinumas. Kai po kariuomenės vienoje įmonėje dirbau su staklėmis, man į pagalbą atėjo kiek vyresnis vaikystės draugas, kuris papasakojo, kad filmavimuose dirba apšvietėju. Nustebau sužinojęs, kad Lietuvoje kažką filmuoja. Pasirodo, kad taip. Jis sakė, kad čia įsidarbino trumpam, nes greitu metu vėl prasidės filmavimai. Taigi šis draugas mane rekomendavo apšvietėjams.

Ten ilgai neužsibuvau. Gal mėnesiuką mus pavarinėjo – reikėjo visą Lietuvos kino studijos įrangą išvalyti ir išplauti. Kol dirbome, vadovai mus stebėjo žvalgydamiesi potencialių apšvietėjų. Atlikdami tokius paprastus darbus jauni žmonės iš pat pradžių parodo, ar sugebės dirbti. Ne visi gali ištempti 12 valandų pamainas. Ir mums iš pradžių buvo be galo sunku. Atrodė, kad išsikraustysim iš proto. Tos papildomos 4 valandos yra 30 proc. daugiau nei įprasta, reikėjo persiorientuoti.

Kadangi būdamas 22-ejų jau mokėjau ir su metalu dirbti, ir virinti, ir automobilius vairavau. Pamenu, vienas iš apšvietėjų – Genadijus – paklausė, ar moku virinti, nes jam reikėjo pagalbos. Nuėjome pas Gintą Matonį ir Genadijus jo paprašė suvirinimo aparato. Gintas nedavė, nes nebuvome pažįstami, bet nuo tada žinojo, kad moku virinti. Todėl mane pasikvietė, kai reikėjo pagaminti didžiulę ir veikiančią katapultą.

Pusantro mėnesio pjausčiau metalą, tai netgi šiek tiek paveikė mano klausą. Tais laikais į saugumo reikalavimus buvo žiūrima kiek kitaip. Taip Ginto akyse pasirodžiau ir darbštus, ir sugebantis, ir klausantis. Kartą jis, antras žmogus pagal svarbą, mane pasikvietė ir leido pasirinkti, kur dirbsiu toliau – arba pas jį, arba su apšvietimu, arba su specialiaisiais efektais. Pasirinkau specialiuosius efektus. Praėjus pusantro mėnesio po atsiradimo kino industrijoje tapau etatiniu darbuotoju. Žemai lenkiuosi prieš G. Matonį, esu jam skolingas, kad manyje įžvelgė talentą ir pasiūlė etatą.

Kodėl pasirinkote būtent specialiuosius efektus?

Su jais jau buvau susidūręs, kai gaminome katapultą. Visus judančius, šaudančius dalykus gamina specialiųjų efektų departamentas. Tai man buvo įdomu. Taip pat tada šio departamento pasiruošimo periodas buvo ilgiausias – finansiškai tai buvo labai naudinga.

Ar Lietuvoje netrūksta specialiųjų efektų profesionalų?

Mūsų ūkis labai banguotas. Kai vienu metu vyksta trys ar keturi filmavimai, būna, kad labai trūksta darbo jėgos, o dar labiau specialistų, kuriems nereikia aiškinti, ką ir kaip daryti.

Kai prieš trejus metus vyko filmo „Sobibor“ filmavimai, mačiau, kad nesugebėsime aprėpti visų darbų, todėl pasikviečiau savo pažįstamą specialiųjų efektų specialistą Michailą, turintį  keturiasdešimt metų patirties, iš Maskvos. Jis sutiko ir čia atvažiavo kartu su dar vienu žmogumi.

Kartais pasikviečiu kolegą iš Ukrainos – lietuvis, tačiau Ukrainoje gyvena jau daugelį metų. Taip pat bendradarbiaujame su kolegomis iš Latvijos. Mes juos kviečiame arba patys važiuojame, skoliname vieni kitiems įrangą.

Per tiek metų supratome, kad vien kinu ir reklama sotus nebūsi, todėl dirbame ir renginiuose, vestuvėse, pavyzdžiui, jei reikia sukurti lietų ar dūminį efektą. Taip pat užsiimame metalo gamyba pastatams ir pan. Šiuos darbus atliekame ne dėl to, kad patinka, bet dėl prastovų.

Papasakokite plačiau, kaip vyksta jūsų skyriaus darbas. Gaunate užduotį, o kas tada?

Viskas priklauso nuo užduoties. Pavyzdžiui, sakykime, kad mums reikia pagaminti besisukančią dekoraciją. Dažniausiai ją stengiamės padaryti nuo pat pradžių, kad žinotume jo sandarą. Tai padeda, jei kažkas suges ar užstrigs, nes žinosime, kurią vietą reikės apžiūrėti ir galbūt taisyti. Dėl to į aikštelę atlikti to efekto turi važiuoti žmogus, kuris dalyvavo gamyboje arba visame jo kūrimo procese.

Mūsų komandos „stuburą“ sudaro 3-4 žmonės. Vienas geriau dirba su pirotechnika, kitas – su smulkiais dalykėliais, pavyzdžiui, su mažų erdvių efektais, trečias gerai išmano atmosferinius efektus, tarkime, dideliuose plotuose kuria lietų ar vėją.

Stengiuosi rečiau važiuoti į aikštelę, nes agregatų, kurie yra būtini aikštelėje, mums trūksta. Stengiuosi būti dirbtuvėse ir aprūpinti kolegas. Aišku, galima įsigyti tam tikros specialiųjų efektų įrangos, bet ji yra be galo brangi. Pavyzdžiui, gerai pučiantis ventiliatorius kainuoja 18 tūkst. eurų. Negalime sau to leisti, todėl turime gaminti patys.

Lietuvoje nėra ruošiami specialiųjų efektų kūrėjai. Kaip tuomet išmokti juos kurti?

Reikia norėti. Tai yra stipriausias variklis. Jeigu neįdomu, nei pinigai, nei vardas titruose nemotyvuos. Mes esame suinteresuoti – kasdien į darbą ateiname degančiomis akimis, nes žinome, kad šiandien padarysime kažką naujo. Jeigu žmogui įdomu kasdien išmokti kažką naujo, jam pavyks. Aš ir kolegos noriai pasakojame ir dalijamės informacija.

Kur specialiųjų efektų galima mokytis užsienyje?

Kiek žinau, Masterclass vykdavo Vokietijoje ir Los Andžele, Holivude. Bet, mano akimis, mes juk nėjome į jokią mokyklą... Vokiečiai čia atvažiavę tikisi išvysti kolūkį, bet vėliau supranta, kad kai ką mes darome netgi geriau negu jie.

Ne kartą buvau Vokietijoje ir savo akimis mačiau, kaip jie kuria specialiuosius efektus. Kai kuriuos dalykus padaro labai sudėtingus, pataisyti patys jų nemoka, todėl veža remontuoti kitiems. Sudėtingai mąstydami nemato paprastų sprendimų. Bet ir biudžetai pas juos kiti – jie gali sau leisti daryti sudėtingai.

Mes mokomės kitaip, esame priversti ieškoti sprendimų. Kai prodiuseris kreipiasi su užsakymu, jis tikisi, kad efektą išspręsime mažomis sąnaudomis, o ne iškart pasakydami, kad atvežtų mums tokį ir tokį agregatą. Atsidūrę aklavietėje, susiskambiname su kolegomis. Papasakoji, ką tu padarei, ir klausi, kokį sprendimą matytų jis.

Vienas iš paskutinių lietuvių projektų, kuriame kūrėte specialiuosius efektus, – Ernesto Jankausko vaidybinis filmas „Little Fighter“.

Labai laukiu šio filmo pasirodymo kino teatruose. Jame buvo daug stiprių efektų, iš kurių vienas – turėjome susprogdinti pripučiamą žaisliuką – maždaug 10 kartų nepavyko. Darėme daug testų. Tad šio filmo premjeros labai laukiu, nes dėl efektų projektas man labai patiko. Nors tai mažo biudžeto filmas, bet E. Jankauskas jame perteikia labai gražias idėjas, kurias, manau, mes puikiai įgyvendinome.

Kokį jau įgyvendintą projektą išskirtumėte kaip sudėtingiausią ar įsimintiniausią?

Rudenį su „Artbox“ kūrėme specialiuosius efektus filmo „The Forgotten Battle“ kovinėms scenoms. Tai – olandų filmas apie jų vienintelį mūšį Antrajame pasauliniame kare. Šis projektas tikriausiai kol kas vienintelis, kuriame efektus kūrė tik lietuvių komanda, nebuvo nei vieno užsieniečio. Anksčiau užsieniečiai į Lietuvą veždavosi savo specialiųjų efektų žmones, bet dabar jau žino, ką čia gali gauti. Labai džiugu, kad įgyvendinom šį didelį projektą.