Spektaklį „Filomena Morturano“ režisuojantis A.Latėnas: „Nesinori nuslysti į pigią „komediją"

E.De Filipas (1900–1984) pelnytai laikomas unikalios Neapolio teatrinės tradicijos tęsėju ir puoselėtoju. Didžiulis komediografo talentas buvo įvertintas visame pasaulyje – autoriaus kūrybos viršukalne laikoma 1946 m. parašyta pjesė „Filomena Morturano“, sulaukusi daugybės vertimų ir pastatymų pasaulio teatrų scenose. Tai jaudinanti istorija apie moterį, visais būdais besistengiančią išsaugoti savo meilę ir orumą. Kadaise pabėgusi iš viešnamio ir dvidešimt metų buvusi savo meilužio tarnaite, Filomena Morturano tetrokšta tik vieno: ištekėti ir įteisinti savo tris sūnus.

LRDT scenoje E.De Filipas statytas labai seniai – jo pjesę „Kalėdos senjoro Kupielos namuose“ 1966-aisiais režisavo Leonidas Lurjė.

Premjerinio spektaklio „Filomena Morturano“ režisierius Algirdas Latėnas sako nenorintis nuslysti į pigią komediją, bet siekiantis giliau išlukštenti šios pjesės problematiką, žmogiškai aktualią visais laikais visoms tautoms. A.Latėnas 2009 metais Lietuvos rusų dramos teatre pastatė spektaklį „Juokdarys Balakirevas“ pagal Grigorijaus Gorino pjesę. Aktorius Valentinas Kirejevas tuomet pelnė „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą už Ivano Balakirevo vaidmenį.

Grįžęs į LRDT po dvylikos metų pertraukos ėmėtės E.De Filipo kūrybos, Lietuvoje statytos labai mažai. Kodėl ėmėtės būtent šio autoriaus?

Pjesės autorius – teatro žmogus, kaip sakoma, iki panagių, ir aktorius, ir dramaturgas, sakyčiau, toks „mėsom prikepęs“ prie savo laikmečio, kad daugelis bijo jo imtis. Nedaug jis statytas Lietuvoje. Matyt, galvojama, kad reikia statyti taip, kaip Italijoj. Man patinka jo savita stilistika, išsiskiria ir pjesių problematika, be to, jo pjesė atitiko mano įsivaizdavimą – per humorą kalbėti apie labai rimtas problemas. Mūsų laikui jis atidengė labai daug tiesos. Ir kitos jo pjesės man labai patinka. Tik mes kažkodėl įpratę teatruose komedijose maivytis, kraipytis, ir tai labai sunku „išmušti“. Su tuo teatre susidūriau ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur stačiau spektaklius, ir nežinau, iš kur tai atėjo?

Ar Jūsų spektaklis bus „pririštas“ prie konkretaus laikmečio?

Dėl spektaklio laikmečio – iš pradžių visus traukė, matyt prisižiūrėjus itališkų pokario filmų, vaidinti pokario italus, nes pjesė parašyta 1946 m. Nieko tokio nereikia – mes nagrinėjame save, nes labiau save pažįstame, o reikia, kad mus žiūrėtų ir kitos šalys ir sakytų: „Jūs gi padarėte spektaklį apie mus!“ Ir italai atvažiavę matytų, kad čia nėra italizmų, bet savo vidumi, savo problematika kalbate ir apie mus. Nesinorėtų, kad tai būtų retrospektyva į pokarį ar panašiai, viską „atlankstėm“ į mūsų dienas. Žodžiu, tai spektaklis apie mus.

Pjesės pavadinimas sufleruoja, kad pagrindinė veikėja – moteris.

Taip, moteris, motina, kenčianti, mylinti, trokštanti laimės sau ir savo vaikams. Ar pagalvojame, kad mūsų mamos turi tiek skirtingų spalvų ir briaunų, būdų būti motina ir tai, ko mes nematome, nes jos irgi gyvena savo gyvenimus? Mes labai nepažįstam savo artimųjų. Norisi per šią tragikomediją, per medžiagą, per motinos ašį panagrinėti kitų žmonių, aplink motiną būnančių, linijas.

Turėtų būti ir linksma, ir liūdna, bet nesinori nuslysti į pigią „komediją“. Šią medžiagą rimtai palukštenę atskleidžiame labai rimtus dalykus. Viskas mūsų gyvenime labai arti – čia pat ašaros ir juokas. Norisi nesubanalinti to, kas vyksta pjesėje, aktorių monologų, charakterių – čia didžiulis tankis aktorinių, vaidmens problemų. Iš kitos pusės, ši problematika turėtų būti pateikiama lengvai, linksmai ir kartu giliai.

Daugelis dar prisimena „Vaidilos teatre“ Henriko Vancevičiaus 1996 m. režisuotą „Filomeną“ su Vaiva Mainelyte pagrindiniame vaidmenyje.

Taip, tuomet buvo sunkūs laikai aktoriams, o mes Vilniuje įkūrėme „Vaidilos teatrą“, ten su savo studentais stačiau spektaklius, šalia Antono Čechovo „Ivanovo“, Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“, Karlo Goldonio „Viešbučio šeimininkės“ buvo ir „Filomena Morturano“, pastatyta Henriko Vancevičiaus. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje sukūrė teatro ir kino grandai Vaiva Mainelytė ir Vytautas Tomkus, visi kiti aktoriai buvo jauni, mano studentai.

Kokia bus Jūsų režisuota „Filomena Morturano“?

Norėjau atsispirti nuo šiuolaikinio „stand-up“ komedijos formato, kur ir neprofesionalai, ir profesionalūs aktoriai pasakoja savo istorijas, čia pat jas suvaidindami. Šio formato yra kitokios normos, čia nėra taip, kaip mes buvome mokyti – ilgai vaidinti, kentėti, vaizduoti kažką... Nėr kada, ne tas laikas dabar – reikia spėti per keletą sekundžių publikai mestelt savo gyvenimišką retrospektyvą ir atskleisti  charakterį, apie kurį nori papasakoti, – čia pat, dabar, su savo štrichais. Tai priverčia aktorių egzistuoti kita stilistika, ir tada nebaisu atitrūkti nuo buitinio konteksto, atsiranda fantasmagoriškos scenos. Tas metodas atveria tai, ką patiriame tik sapne arba prieš sapną, po intensyvios dienos, kai galvoje persukame juostą, ką būčiau sakęs, kai nespėjau ar neišdrįsau pasakyti, kaip būčiau išėjęs oriai, neįžeistas, pastatęs įžeidėją į jo vietą!

Nesinori, kad tai būtų tik buitinė komedija. Įvairių dalykų moko vaidybos studentus, bet teatras yra visai kitas dalykas. Kaip atitrūkti nuo buities? Nors buitinė tiesa leidžia pasitikrinti, scenoje mes kuriame savo, sceninę tiesą. Pjesės sceninis variantas, jei pasiseka, kartais būna daug įdomesnis ir net tikresnis, teisingesnis negu buitinė tiesa. Nes pamatai daug daugiau sluoksnių, o ne siaurą akiratį. Juk tai, kas vyksta mūsų gilumoj, pratrūksta įvairiausiom formom, juoku, prakeiksmais ir juoku iš tų prakeiksmų.

Repeticijose esate labai arti aktorių. Turbūt turite savo darbo su aktoriais metodą?

Nežinau, ar turiu savo režisūrinio darbo metodą, lygiai kaip nedrįsau vadintis teatro pedagogu, net ir išleidęs penkis kursus. Niekada negaliu paaiškinti, kodėl vieną ar kitą aktorių pasirenku tam ar kitam vaidmeniui, nors skaitau pjesės variantus su įvairiais aktoriais,  bet kodėl pasirenku tą ar kitą aktorių, iki šiol pasakyti negaliu. Nemažai laiko dirbom su aktoriais, pjesės nagrinėjimas leido įsigilinti, rasti bendrą kalbą, daug pasiūlymų sulaukiau ir iš aktorių.

Dirbate su įdomių, patyrusių kūrėjų komanda. Turbūt seniai juos pažįstate?

Su dailininke Ramune Skrebūnaite statėme spektaklį Keistuolių teatre pagal Sauliaus Šaltenio „Riešutų duoną“. Jos sukurti kostiumai „Filomenai Morturano“ irgi neprisiriša prie laikmečio, o kad juose bus kiek prašmatnumo, tai visgi pagrindinis veikėjas yra truputį išprotėjęs milijonierius. Su kompozitoriumi Linu Rimša taip pat dirbame seniai, man patinka jis kaip jaučiantis žmogus – dirbant su Linu vyksta vienas kito pažinimas. Kaip ir su puikiu videomenininku Džiugu Katinu.

Ko palinkėtumėte būsimos premjeros žiūrovams?

Likti sveikiems, stiprinti imunitetą, nustot sirgt ir pradėti lankyti teatrus. Nuoširdžiai to linkiu visiems.