Spektaklio „Alisa stebuklų šalyje“ režisierius G.Schechteris: „Vaikai yra didžiausi kritikai“

Po kvapą gniaužiančią, linksmą ir paslaptingą Stebuklų šalį mažuosius žiūrovus bei jų tėvelius kvies pakeliauti tarptautinė kūrybinė komanda: režisierius Gadas Schechteris, muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, scenografė Gintarė Jonaitytė, kostiumų dailininkė Marta Vosyliūtė, šviesų dailininkas Andrius Ringevičius, režisieriaus asistentė Jūratė Sodytė.

„Alisą stebuklų šalyje“ Tel Avive 2010 m. režisavęs G.Schechteris teigia, kad Vilniuje spektaklis bus visiškai kitoks: kūrybinis procesas labiau primena naujo teatrinio įvykio kūrimą, o ne prieš tai buvusio atkūrimą. Apie tai ir kitus stebuklų šalies ypatumus režisierių kalbina Laūra Karnavičiūtė.

Neretai sakoma, kad sukurti spektaklį vaikams yra gerokai sudėtingiau, nei pastatyti rimtą dramą suaugusiems. Sutiktumėte su šiuo teiginiu?

Vaikai – išties labai sudėtinga auditorija. Visi meno srities žmonės, kuriems bent kartą teko kurti šiai publikai, žino, kad būtent vaikai yra didžiausi kritikai. Jie užduoda paprastus klausimus ir tikisi paprastų, greitų atsakymų. Mes, suaugusieji, meistriškai išsisukame nuo tiesų atsakymų, kai bendraujame tarpusavyje, tačiau kalbantis su vaikais šis principas tiesiog neveikia. Man bus nepaprastai įdomu pamatyti, kaip Lietuvos vaikai reaguos į „Alisą stebuklų šalyje“ – muziką, tekstą, pastatymą. Labai tikiuosi, kad spektaklis juos sudomins.  

Beje, operos „Alisa stebuklų šalyje“ autorius D. Sebba šį kūrinį dedikavo savo vaikams, dviem sūneliams – kiek žinau, jie aktyviai dalyvavo komponavimo procese, patarė, kuriuos personažus pasirinkti ir t.t. Taigi, tai yra meistriškai mažiesiems žiūrovams pritaikyta partitūra. Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad šis spektaklis skirtas visai šeimai – jame kalbama apie prasmingus dalykus, kurie bus svarbūs ir vaikučių tėveliams. Jis pasižymi labai įdomia, rafinuota muzika – čia negirdėsime populiarias melodijas primenančių epizodų, tačiau patirsime išties magišką muzikos kalbą.

 „Alisa stebuklų šalyje“ – tai visų pirma geniali knyga, tikras literatūros šedevras, kurį labai verta perskaityti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Kai tokį kūrinį tenka perkelti į sceną, tikriausiai procesas nėra labai paprastas?  

Savaime suprantama, L. Carrollo šedevro perkėlimas į muzikinio teatro sceną – nemenkas iššūkis visiems. Pavyzdžiui, visi prisimename nuostabias originalias knygos iliustracijas; kostiumų ir scenografijos dailininkams kartais nėra lengva nuo to atsiriboti. Man regis, prie šios medžiagos reikia prisiliesti „užmerktomis akimis“ ir pažvelgti į savo vidų, savo vaizduotę bei nuspręsti, kaip atrodys naujoji Alisa ir jos pasaulis, įskaitant visas paslaptingas būtybes, kurias ji sutinka savo kelionės metu.

Kokią Stebuklų šalį išvys į LNOBT susirinkę žiūrovai?

Mūsų „Alisos stebuklų šalyje“ veiksmas vyksta žaidimų aikštelėje: tai ypatinga vieta, kurioje vaikai būna visiškai laisvi. Jie čia ateina po pamokų, piešia kreidelėmis, žaidžia smėlio dėžėje – tikra vaikystės idilė. Nenuostabu, kad būtent ši vieta vaikiškos vaizduotės dėka virsta Stebuklų šalimi. Pagrindinė herojė Alisa – nuostabus personažas: jos nedomina lengvabūdiški žaidimai, ji renkasi skaityti, domėtis, atrasti naujus dalykus, smalsiai ir be jokios baimės. Mano paties mėgstamiausia spektaklio scena – Alisos susitikimas su išmintinguoju Vikšru, tobulai iliustruojantis visas svarbiausias gyvenimo tiesas.

Kokios bus pagrindinės pasakojamos istorijos temos? Juk egzistuoja tokia gausybė įvairių „Alisos stebuklų šalyje“ interpretacijų...

Man asmeniškai šis tekstas yra visų pirma apie vidines transformacijas, perėjimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Tai apie atradimus, kuriuos patiria vaikas. Beje, įdomus momentas: labai dažnai vaikai savąsias patirtis įgauna per tėvus, tačiau „Alisa stebuklų šalyje“ tėvų figūrų mums nerodo. Veiksmo centre – viena Alisa, savarankiška mergaitė.

Lietuviškoji „Alisa stebuklų šalyje“ tikriausiai skirsis nuo Izraelio versijos?   

Man atrodo, kad kažką daryti pirmą kartą yra žymiai lengviau, nei vėliau procesą kartoti. Šį kūrinį režisuoju jau antrąsyk ir turiu pripažinti, kad Vilniuje spektaklis bus visiškai kitoks nei tas, kurį sukūriau Izraelyje. Tai nauja vizija ir koncepcija, naujas biudžetas, nauja opera. Beje, kažkuria prasme, ir naujas libretas – natūralu, kad verčiant operos tekstą iš hebrajų kalbos reikėjo tam tikrų pakeitimų. Iš esmės dirbu su trimis libretais: hebrajišku, lietuvišku ir anglišku. Labai įdomu stebėti, kokios skirtingos šios kalbos, kokias unikalias prasmes ir potekstes jos generuoja.

Nuostabu, kad Vilniuje dirbame su itin jaunais solistais – pirmąją repeticijų savaitę daug kalbėjomės apie personažus, gilinomės į ploniausias subtilybes. Išsikėliau sau uždavinį atrasti visiškai kitokią, naują Alisą. Apskritai man didelė garbė ir džiaugsmas kurti Vilniuje su puikia vietos menininkų komanda – matau, kiek daug jėgų mano kolegos atiduoda šiam spektakliui, ir tai nepaprastai džiugina širdį.