Spektaklis pagal S.Parulskio pjesę „Julija“: „Jis apie dvi moteris, kurios nekonservuoja pomidorų“

Spektaklį kūrė režisierius Kirilas Glušajevas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė, kompozitorius Linas Rimša, šviesos dailininkas Vilius Vilutis, vaizdo projekcijų autorė Aneta Bublytė. Spektaklyje vaidina Jolanta Dapkūnaitė, Airida Gintautaitė, Salvijus Trepulis, Kęstutis Cicėnas ir Deividas Batavičius.

Aktorė Jolanta Dapkūnaitė: Mane labiausiai stebina Žemaitės asmenybės jėga. Pradeda rašyti nugyvenusi beveik pusę amžiaus. Gyvenime vargusi ir kentėjusi nepriteklius, septynis vaikus pagimdžiusi, palaidojusi vyrą ir dukrą. Iki galo atlikusi moters „privalomą“ priedermę. Povilo Višinskio paraginta, rašo lietuviškai, skaito uždraustą lietuvišką spaudą, skaito Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Bolesławo Pruso, Shakespeareʼo veikalus. Žiemą pasikinko arklius, paskiau traukiniu, vėl arkliais su savo kūrinėliais – pas Petrą Avižonį (gydytojas oftalmologas, pedagogas, visuomenės bei politinis veikėjas; taisė kai kurių Žemaitės apsakymų kalbą), į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dvarelį...

Manau, Žemaitės varomoji jėga – šviestis ir kitus raginti akis pakelti nuo žemės į dangų. Norisi, kad vietoj žagrės kišenėj lietuvis dažniau knygą nešiotųsi.

Dramaturgas Sigitas Parulskis: Su lietuvių klasikais mūsų santykis dažniausiai komplikuotas. Kažkodėl mokykla išmoko jų nekęsti, paskui retai prie jų besugrįžtame. Man Žemaitė įdomi kaip rašytoja, tai yra be jos mūsų ir taip jau skystoje XIX amžiaus pabaigos literatūros istorijoje žiojėtų skylė.

Kūrinio centras – moteris, kuri siekia tapti žmogumi. „Julija“ ne apie emancipaciją, ne apie feminizmą, bet apie norą – šiuo atveju Dora nori susigrąžinti asmenybę (būti ne tik žmona ir motina ir pan.), o Žemaitė nori rašyti, tai yra būti daugiau nei tik motina ir gyvulius auginanti sodietė.

Johno Maxwello Coetzeeʼs knygoje „Boyhood“ yra toks epizodas. Veiksmas vyksta Pietų Afrikoje, po Antrojo pasaulinio karo. Mama nusiperka dviratį, nors nemoka juo važiuoti. Tėvas sako: moterys nevažinėja dviračiais, o mama atkerta: tu manęs neįkalinsi šiuose namuose, aš būsiu laisva.

Taigi rašymas buvo Žemaitės dviratis. Aktorystė – Dorotėjos dviratis. Mums visiems reikalingas vienoks ar kitoks dviratis. O jeigu jo neįmanoma nusipirkti, galima pačiam išrasti. Nes laisvė – ne tuščias žodis.

Turiu minimaliai įsivaizduoti, kur vyksta veiksmas. Kartais pasitelkiu kokius nors instrumentus, daiktus, nes gyvenime mus nuolatos supa daiktai, todėl jie tampa ir mūsų veiksmų, elgesio, netgi kalbos dalimi. Teatro scena – sąlyginė erdvė, joje daiktai dažniausiai virsta simboliais, suvokiami metaforiškai ar metonimiškai. Ir, žinoma, tuos daiktus dažniausiai pasirenka režisierius.

Stengiuosi nežiūrėti spektaklių pagal mano tekstus. Na, vieną kartą per premjerą iškenčiu pragarą, paskui... Teatras – kolektyvinė kūryba, nieko nepadarysi. Kita vertus, teatras interpretuoja tekstą, ir tos interpretacijos kartais būna labai įdomios.

Nemaloniausias dalykas yra tai, kad bet kokia nesąmonė, kurią sugalvoja režisierius arba aktorius, paskui pasakoma mano vardu. Bet koks mėšlas – viskas mano vardu! Tai tiesiog pasibjaurėtina, nesąžininga ir panašiai, bet su tuo kovoti neįmanoma. Ne, nebent nerašyti teatrui apskritai.

Nemėgstu žmonių, viešai samprotaujančių apie meilę. Iš esmės tai juk kalba apie seksą, o tai jau intymu ir privatu. O Žemaitė... Minėjau jos jausmingumą, bet man įdomesnis derinys, kuris jai būdingas – viena vertus, jausmingumas ir čia pat – rupus, šiurkštus kalbos audinys. Stiprus, ryškus kontrastas, man tai labai patinka, tuo man ji artima. Pacituosiu iš laiško gerokai jaunesniam mylimajam: „Viskas gerai, tik širdelėj tuštuma! Ilgu! ilgu! ilgu! kodėl, kodėl Tavęs čia nėra? Spaudžiu prie širdies mylimąją galvelę, bučiuoju akeles ir būk geros mislės, linksmas smagus, skirkis mergas ir, ir... (prierašas puslapio krašte) Kaip tik gausiu pinigus, tuoj pirksiu kaliošus, dabar kiauri, kaip tik pro duris, ir šlapia koja.“

Sentimentalistinis ir natūralistinis stiliai visai greta ir tai įdomu.

Per daugiau nei šimtą metų nemažai kas pasikeitė. Žemaitės laikais rašanti moteris buvo retenybė, dabar virėjos ir kirpėjos rašo knygas ir, beje, parduoda jas kur kas pelningiau nei rašytojai. Bet yra ir panašumų. Pavyzdžiui, žmogaus kvailumas, tamsumas, godumas, polinkis garbinti stabus – jis nesikeičia tūkstančius metų.

Klasika universali, nes padeda mums suprasti, iš kur atėjome. Mūsų šiuolaikinis, ypač vyresniosios kartos verslininkas nedaug nutolęs nuo Petro Kurmelio – jam rūpi tik pinigai, o jeigu kas nors nesiseka, paguodos ieško alkoholyje.

Jaunimas jau kitoks. Jie ir Žemaitę skaitys kitaip. Jeigu apskritai skaitys.

Režisierius Kirilas Glušajevas: Pjesė „Julija“, viena vertus, apie moterį, o tai visada yra nauja ir įdomu, kita vertus, su rašytojo Sigito Parulskio pagalba atsirado galimybė nuo dantų nusivalyti akmenis, kurie per ilgą laiką buvo susiformavę, ir naujai daug ką permąstyti.

Iš gyvenimo realybės prisiminsiu gražią metaforą: tam, kad drugelio sparnai, kurie yra trapūs ir gražūs, susiformuotų pakankamai lankstūs ir tvirti, pats išsilukštenimas iš kokono vyksta per labai labai mažą skylutę ir per labai didelį pasipriešinimą. Tad ši kultūra, kuri formuojasi, kaip formuojasi ir pagrindinė pjesės veikėja, visą laiką sulaukia tam tikro pasipriešinimo. Įdomu tai, kad tą pasipriešinimą sukuria patys artimiausi žmonės. Dėl to pagrindinės veikėjos Doros drama ir vyksta pačioje artimiausioje aplinkoje. Jos išgyvenimų laukas, jausminė kelionė, siužetiškai trumpalaikė meilės istorija jai parodo, kas ją iš tikrųjų spaudžia, traukia žemyn.

Sigitas Parulskis meistriškai visa tai sukūrė. Tai vienas iš retų atvejų, kada neaiškinama, koks yra veikėjas, kokios jo charakteristikos. Išvadas gali darytis pats, o kartais apskritai jo neteisti, nes tu supranti, kad jis yra visoks: vienoks vakar, kitoks šiandien, vieną vakarą miršta, kitą prisikelia.

„Julija“ – psichologinė drama, nes visi įvykiai, kurie vyksta pjesėje, prasideda nuo tam tikro vidinio taško, kurį yra priėjusi pagrindinė veikėja. Ir visi drastiški veiksmai, kurių ji imasi ir kurie iš pažiūros atrodo destruktyvūs, vis dėlto yra nukreipti į brandą, į išsilaisvinimą bet kokia kaina. O tai yra labai bergmaniška. Juk Ingmaras Bergmanas buvo ypatingas moters sielos žinovas. Doros istorija su tuo labai glaudžiai susijusi: tai moteris, įkopusi į šeštą dešimtmetį, tai jos vėlyvos brandos, savarankiškėjimo ir stiprėjimo istorija. Išoriška, paviršutiniška, nesigilinančia akimi jos elgesys gali ir šokiruoti, ir stebinti, ir netgi papiktinti, ypač jei kalbėtume apie konservatyvius, tradicinius dalykus, kurie pjesėje apverčiami aukštyn kojomis.

Scenografas Gintaras Makarevičius: Praleistas laikas kaime, vėliau jau mokykloje skaitant Žemaitę tarsi primindavo kai kuriuos žmones, matytus kaimo aplinkoje. Vėliau, kai pradėjau kurti dokumentinius filmus, supratau, kad Žemaitės kūryba buvo talentingai rašoma tikrovė, kurioje ji gyveno.

Sigito Parulskio pjesė įdomi tuo, kad konstruoja ar kuria situacijas iš dviejų tarpusavyje tiesiogiai nesusijusių asmenybių, kurių viena – Dora, įkvėpta Žemaitės biografijos, pati pagaliau ryžtasi keisti savo gyvenimą, nori sugrįžti į kūrybą. Įdomus pats pasvarstymas, kaip šiandieną moteris galėtų ryžtis tokiam žingsniui.

Man, kaip scenografui, sudėtingiausia buvo surasti bendrą Žemaitės ir Doros sceninį kodą, kuris netaptų personažų buitine iliustracija, bet galėtų būti abiem tinkamas savo simboline struktūra. Kartu su režisieriumi nusprendėm, jog tai galėtų būti šiuolaikinio meno erdvė, kur įvairiomis medijomis galima sukurti mums reikiamas scenas. Tada prisiminiau savo močiutę, kuri sakė, jog moteris namuose laiko tris kampus, o vyras – ketvirtą. Taip atsirado keturių kolonų architektūrinė struktūra iš ŠMC (Šiuolaikinio meno centro) rūsio.

Manau, jog pasakymas, kad „teatras yra namai“, nebuvo laužtas iš piršto, o šiandien žinau, kad tai visų pirma turi būti spektaklio namai.

Kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė: Sunku įvardinti, apie ką šis spektaklis – ar apie Žemaitės skarelę, ar apie Doros paltą, bet atrodo, kad abu elementai stipriai surezonavo. Pasimatuoti skarelę – beveik metafizinis potyris. Pirmiausia – suvokti, jog esu lietuvė, o paskiau atsargiai žiūrėti į veidrodį ir priimti tiesą apie save, apie savo senstantį kūną, apėjusį žemės dulkėm, apie slystantį iš rankų turėjimą kažko – nežinia ko.

Gal net pamėginti nušluostyti tas dulkes: „Ir kuo ilgiau valiau dulkes, tuo labiau supratau, kad kokios nors įkyrios mintys kaip tos dulkės... mintys apie turtą, apie meilę, apie pavydą, apie ligą, apie savižudybę... jos apneša mus ir mes nebematome tikrų dalykų, viskas lyg pro miglą, bet kai nuvalai viską... štai taip.“

Dabar galvoju: gal „Julija“ yra apie viltį? Apie tą vienintelį vaiką, kurį turiu ir kuris taip lėtai ir sunkiai auga? Apie troškimą apsčiai turėti gyvenimo ir jį įprasminti? Popiežius Benediktas XVI enciklikoje SPE SALVI rašo, kad „žmogus kasdien turi daug mažesnių ar didesnių vilčių – skirtingų skirtingais gyvenimo tarpsniais. Kartais gali atrodyti, kad viena šių vilčių jį pripildo visą ir jam kitokių vilčių nebereikia. Jaunystėje tai gali būti didelės, visus lūkesčius patenkinančios meilės viltis; aukštesnių profesinių pareigų, vienos ar kitos tolesnį gyvenimą nulemiančios sėkmės viltis.“ Tačiau šioms viltims išsipildžius paaiškėja, kad šitai nebuvo viskas. Kad tai patenkinti gali tik kažkas begalinis, visa pranokstanti viltis.

O gal pasakysiu tiesiog taip: „Julija“ – apie dvi moteris, kurios nekonservuoja pomidorų.