„Šponkė accsessories“ įkūrėja atvėrė širdį apie dukters ligą – kiekvienas kostelėjimas kelia siaubą
Jaukioji Justina Novikaitė-Dovydėnienė prieš tapdama mama gyveno įprastą gyvenimą: mokslai, darbas, vyras. Gal kiek neįprastas buvo judviejų su vyru sugalvotas verslas – tapti ūkininkais ir auginti sraiges. Bet visa tai jau praeityje ir šiandien moteris su džiugesiu save pristato kaip aksesuarų vaikams „Šponkė accsessories“ įkūrėją bei nuostabios mergaitės Smiltės mamą, kuri ne tik augina dukrą, bet ir padeda jai, kai ištinka temperatūriniai traukuliai.
„Visuomet svajojau ir svajoju apie didelę ir gražią šeimą, kurioje lakstytų trys vaikai. Esu vienturtė, todėl visuomet stebėdavau draugus, kurie turi seses ar brolius, ir galvodavau: kai turėsiu šeimą, ji turėtų būti didelė, prie Kalėdų stalo sėstųsi gausi šeima. Be galo džiaugiuosi, kad tėvai man skyrė tiek meilės ir šilumos, tad mūsų ryšys buvo toks stiprus, nejaučiau jokios tuštumos ir mūsų šventiniai pietūs visuomet būdavo lydimi smagių kalbų bei šypsenų. Mama buvo ir yra geriausia mano draugė, todėl labai svajoju, jog ateityje ir aš vaikams būsiu ne tik mama, bet ir draugė.
Didžiausia mano svajonė buvo ta, kad anūkus pamatytų seneliai. Kuomet iš Panevėžio išvykau mokytis į Kauną, mūsų šeimą sukrėtė tėčio liga – insultas, paralyžius ir kalbos atėmimas. Žinojau, kad tėtis labai laukia anūkų, metai bėgo, tad norėjosi kuo greičiau juos nudžiuginti klegesiu namuose.
Pats nėštumas nebuvo sunkus, visi džiaugėmės ir laukėme stebuklo. Kuomet grįždavau į namus, tėtis neleisdavo net kėdės nešti, grūmodavo iš lovos pirštu, kad turiu saugotis. Penktą nėštumo mėnesį tėtį ištiko antrasis insultas. Iš Kauno būdama nėščia į tėvų namus turbūt parskridau kosminiu greičiu. Bijau sumeluoti, bet beveik mėnesį praleidau reanimacijoje pas tėtį, kuris buvo prijungtas prie aparatų, negalėjo pats kvėpuoti. Aš kaskart atėjusi pas jį dėdavau jo ranką ant pilvo ir sakydavau: „Tėti, tu privalai gyventi, turi vėl išmokti kvėpuoti, turi pamatyti anūkytę, tu privalai!“
Tuo metu pilvas kaip niekad spurdėdavo. Stebuklas įvyko, po poros mėnesių mes buvome namuose. Likęs laukimas buvo kiek ramesnis. Buvau sau labai graži nėščioji ir džiaugiausi vis apvalėjančiu pilvuku, su nekantrumu visi laukėme, kada dukrytė išvys pasaulį. Viskas buvo gražu, kol vieną dieną nenutiko tai…“
Iššūkių sulaukė išleidę dukrytę į darželį
„Pradėjus lankyti darželį dukrytė vis dažniau pradėjo sirguliuoti viršutinių kvėpavimų takų ligomis. Vėliau slogos ir kosuliai visada buvo lydimi temperatūros, o kai Smiltei buvo pustrečių metukų, dukrytę ištiko pirmieji febriliniai traukuliai. Su vyru nesupratome, kas vyksta, nes dukrytės akys buvo užverstos, visa įsitempusi, nereagavo į aplinką ir akyse pradėjo mėlti. Puolėme daryti dirbtinį kvėpavimą, blaškėmės po namus su dukryte ir nežinojome, ką daryti, pamenu, tik vyro riksmus į telefono ragelį, jog kuo skubiau laukiame pagalbos. Atvažiavo ir greitoji, ir reanimobilis. Mus išvežė.
Po valandos laiko dukrytė vėl buvo guvi ir mus informavo, kad čia buvo temperatūriniai traukuliai, nors temperatūra nebuvo labia aukšta, tąkart ji siekė 38,3.
Po keturių mėnesių tai vėl pasikartojo. Buvo beprotiškai baisu, nes namuose nebuvo vyro, aš nežinojau, kaip dukrytei padėti, vėl teko kviesti greitąją, nors šį kartą temperatūra siekė vos 37,3. Tikėjausi, kad tai bus paskutinis kartas. Deja, po poros mėnesių ištiko tretieji febriliniai traukuliai. Kiekvienas kartas labai baisus ir man kaip mamai reikia laiko atsigauti. Dabar kiekvienas kostelėjimas, kiekvienas negalavimas mano pasąmonėje iškelia vaizdus ir nerimą: o jeigu ir vėl?“
Visą interviu su skaitykite Mamų radijo leidinyje „Įkvepiančiai motinystei“, kurį galite įsigyti didžiuosiuose Lietuvos miestuose.