Šri Lanka – geriausia pirmoji pažintis su Azija

Visi Šri Lankos vardai

Ašaros formos Šri Lanka, tarytum pakibusi po Indijos subkontinentu turėjo daugybę vardų, vieną už kitą gražesnių.

Žodis Lanka reiškia tiesiog „sala". Taip sala vadinama senoviniame pasakojime Ramajana, kuriame karalius Ravana pavagia princesę Sitą ir nusiveža ją į Lanką. Vėliau Rama su beždžionių karaliumi Hanumanu ją išgelbsti, o šis epas yra vienas populiariausių induistinėse ir budistinėse šalyse. Iš Indijos atkeliavęs ir vietos karalių dinastiją pradėjęs princas salą pavadino Tambapanni, kas sanskrito kalba reiškia varį. Būtent varį jam priminė pakrančių smėlis, kuris dabar taip mėgiamas turistų.

Serendipas yra vienas romantiškiausių senovinių Šri Lankos vardų. Jį sugalvojo persai, transformuodami žodžius, reiškiančius „liūto buveinė". Šis pavadinimas net įkvėpė žodį serendipity, kurį XVIII a. sukūrė Horacijus Walpole. Serendipity reiškia, kai kas nors nutinka netikėtai, bet teigiamai ir naudingai. Na, pavyzdžiui, geros atostogos, ar ne?

Iš arabų kalbos žodžio "saheelan" kilo daugybė Ceilono pavadinimo variantų. Portugalų kalba - Celiao, ispanų kalba - Selan, prancūzų kalba - Selon. Vėliau, kai sala tapo britų kolonija, pavadinimas tapo Ceilonu. Ceilono vardu buvo pavadinta garsioji arbata ir daugelis kitų iš salos eksportuojamų produktų. Ceilonas buvo oficialus šalies pavadinimas net praėjus porai dešimtmečių po nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos paskelbimo.

Dabartinis Šri Lankos pavadinimas buvo nustatytas 1972 m., kai sala tapo visaverte respublika. Lanka buvo paimtas iš senovinio salos pavadinimo ir sujungtas su Sri, reiškiančiu "spindintis". Taigi Šri Lanka reiškia "spindinti sala". Tikrai puiki vieta bet kuriam keliautojui.

Istorija ir kasdienybė

Šri Lankos istorija turtinga, taip pat ji įdomi gyvomis budizmo tradicijomis, o keliautojus išmoko džiaugtis mažais kelionių mozaikos gabalėliais: atiduoti pagarbą religijai basomis vaikštant aplink įspūdingas stupas (šventyklų atitikmuo budizme), pakalbėti su vienuoliu po banjanu, išaugusiu iš sėklos to medžio, po kuriuo nušvito Buda, pakelėje išgerti kokoso vandens, sutikti laisvą laukinį dramblį ir pasimėgauti ajurvediniu masažu. Galbūt Šri Lanka ir nepriblokš visko mačiusio keliautojo keistomis tradicijomis, bet man ji yra puikus pavyzdys, kaip religija atneša paprastos laimės į kasdienį gyvenimą.

Kiekvieną mėnesį per pilnatį Šri Lankoje yra nedarbo diena, budistai (jie sudaro 70 procentų šalies gyventojų) mini svarbias datas, susijusias su Budos gyvenimu ir budizmu šalyje. Viena svarbiausių, vadinama Vesak, mini net tris Budos gyvenimo datas – gimimą, nušvitimą ir Nirvaną. Turistams šios dienos svarbios ne tik dėl to, kad nesutvarkysite būtinų formalumų, nenusipirksite alkoholio ar mėsos, bet ir dėl galimybės pajusti gyvą tradiciją. Pudžos diena (poya) yra skirta maldai, o į šventas vietas, prie stupų, susirinkę maldininkai dega žvakeles. Suplanuoti kelionę per pilnatį gana lengva ir galėsite pabūti šios šventės dalis, pajusti stiprią bendrystės energiją.

Polunaruvos ir Anuradhapūros šventyklos centrinėje Šri Lankoje – didžiulės įspūdingų griuvėsių kolekcijos. Buda sėdi, Buda guli, o štai ten – laimina. Vienas įspūdingiausių Šri Lankos istorijos paminklų – Budos danties šventykla senojoje sostinėje Kandyje. Šioje vietoje nuolat grūdasi vienuoliai, turistai, prekeiviai.

Po mirties sudeginto Budos dantį iš laužo išnešė vienuolis, o paskui iš Indijos buvo slapčia išgabentas į Šri Lanką, kad neatitektų kitatikiams. Tada Kandžio karalius pastatė pirmąją šventyklą, skirtą šiai relikvijai. Budos dantis visais laikais simbolizavo valdžią, todėl kai kurie lyderiai dėl relikvijos net suremdavo kardus.

Budos dantį vienuoliai parodo kas šešeri metai – bet kasmet vyksta speciali danties šventė. Esala Perahera festivalis - tai svarbiausia budistinė šventė Šri Lankoje. Švenčiama rugpjūtį, 10 dienų prieš pasibaigiant mėnulio pilnačiai. Saugomas auksiniame kupole, vieną kartą per metus jis išnešamas iš šventyklos siekiant gauti dievų palaiminimą, prišaukti lietų, pažadinti gamtą, derlingumą. Auksinis kupolas užkeliamas ant gausiai papuošto dramblio, kurį lydi spalvinga ir triukšminga procesija: tūkstančiai dekoruotų dramblių, piligrimų, šokėjų, akrobatų, ugnies rijikų, būgnininkų.

Dar viena Šri Lankos įžymybė irgi susijusi su karališkomis regalijomis. Sigirija, lietuviškai – „Liūto uola“, matyti už dešimčių kilometrų. Tai – raudono atspalvio 200 metrų aukščio uola, ant kurios penktajame amžiuje buvo pastatyta tvirtovė ir rūmai. Dabar iš rūmų likusios tik įspūdingos plytų krūvos, o iš masyvios liūto skulptūros – pora įspūdingo dydžio letenų. Tačiau ypatingo grožio gamta ir nuo uolos atsiveriantys vaizdai nepalieka abejingų Sigirijai. Tvirtovę pastatė toks istorinis psichopatas, 477 metais nužudęs savo tėvą ir užėmęs sostą. Bijodamas netikro brolio keršto, princas Kasijapa ant uolos įkūrė neprieinamą rezidenciją. Čia tėvažudys gyveno beveik 18 metų. Vėliau, artėjant įbrolio armijai, jis nusileido nuo uolos. Kasijapos armija išsilakstė, o jis, nenorėdamas pasiduoti, nusižudė. Jo įbroliui rūmų neprireikė. Uola kelis šimtmečiams buvo užmiršta. Vėliau čia įsikūrė vienuoliai. Užlipti čia gali pasirodyti sunku, tačiau visus laiptus ir laiptelius įveikia net pagyvenę turistai su vaikštynėmis, svarbu palengva siekti užsibrėžto tikslo.

Kvapniosios lauktuvės

Šri Lanka – ganėtinai kalnuota sala, todėl aukštumos idealiai rinka augti toms kultūroms, kurios uždustų, supūtų ir sunyktų karštose drėgnose pakrantės lygumose. Nuvara Elija visame pasaulyje garsina salą Ceilono arbatos pavadinimu. Verta ten apsilankyti net jeigu geriate tik kavą. O pabuvę arbatos plantacijose ir pamatę, kur dedamos pagrindinės produkcijos atliekos, ko gero, nebepirksite arbatos pakeliuose. Arbatos sodinukų apsuptyje ryškiai jaučiamas kolonijinis palikimas, o arbatos gėrimo tradicijos stiprios kaip karalienės dvare. Ir nenustebkite, kai vakare savo viešbučio lovoje rasite karšto vandens pūslę – naktys čia gali būti itin žvarbios.

Nusileidus kiek žemiau ir vaikštant po prieskonių sodus labai aiškiai suvoki, kodėl dėl šios mažytės salos kraują liejo tolimų šalių vyrai. Gidai suokia sakmes apie kakavą, vanilę, cintronelą, laužia lapus, kiša uostyt, ragina ragauti, tikėdamiesi tavo veide nuostabos, susižavėjimo ir kitų gerų emocijų. Arabai, portugalai, olandai, britai čia veržėsi dėl prieskonių, o labiausiai – cinamono, kurio lotyniškas pavadinimas kilęs nuo Ceilono salos vardo. Žmonės čia prieskonius nuo neatmenamų laiko vartoja kaip medikamentus, maisto produktų konservavimo priemonę ir patiekalų skoniui pagerinti. O dabar, pažiūrėję, kaip auga muskato riešutai, imbieras, kardamonas, ananasai, gvazdikėliai ar pipirų medžiai sužinosite ir kaip viską dabar reikia skubiai įsigyti, nes nuo šiol jūsų sveikata kardinaliai pagerės – namo parsivešite vaistus praktiškai nuo visų ligų.

Patarimai keliautojams:

• Šri Lankoje metai skirstomi į sausąjį ir lietingąjį sezoną. Tačiau, jei lyja pietuose ir vakaruose, prie jūros galite ilsėtis rytuose. Šri Lanka yra ta šalis, kur kiaurus metus ta pati temperatūra, o milžiniškų liūčių būna gana retai. Vis dėlto, geriausias metas keliauti čia yra nuo lapkričio iki balandžio.
• Būtinai paragaukite iš šių vietų kilusio karališkojo kokoso – jos saldus vanduo puikiai atgaivins karštą dieną. Tik nepadauginkite, mat nepratusiam keliautojui didelis kiekis gali virsti ilgu sustojimu WC.
• Nors Šri Lanka atrodo dvasinga ir rami šalis, čia daug triukšmo gatvėse. Nusiteikite lėtai judėti per kamščius, nuolat pypsėdami automobilio ar tuk tuko signalais.
• Galvos kraipymas Šri Lankoje gali reikšti bet ką – taip, ne, galbūt, net neįsivaizduoju. Verta išmokti ir jums, pravers name – bent jau pralinksmins aplinkinius.{gallery|328438|10