Verslininkas Kristijonas KAIKARIS (47) per savo gyvenimą yra daręs daugybę įdomių dalykų – vadovavęs „Oracle“ ir „Microsoft“ Lietuvoje, skraidinęs žmones po pasaulį su „Small Planet Airlines“, komentavęs „Formulės 1“ lenktynes ir dėl to tapęs vienu įsimintiniausių šalies balsų. Nebuvo tik išbandęs rašytojo plunksnos – bet šiemet įveikė ir tai: jau pasirodė jo nuotykių trileris „Nėra vietos dviem“.
Kristijonai, ir kaip jums toji rašytojo plunksna? Aštri?
Negaliu skųstis – ji man buvo paklusni. Paėmiau plunksną, pamirkiau į juodą rašalą... Na, gerai, iš tiesų tai buvo mėlynas tušinukas. Bet galiu pasigirti, kad pirmąjį knygos skyrių parašiau ranka popieriuje.
Tarsi koks viduramžių riteris!
Norėjau pradėti rašyti tikrąja šio žodžio prasme: juk kompiuteriu iš tiesų nerašai, o spausdini (juokiasi). Prisiliečiau prie popieriaus – ir sustojau: štai apsisprendžiau rašyti knygą, bet kaip tai daryti? Aš mokslo žmogus, tikiu teorijos galia: susiradau programėlę „MasterClass“, joje pasirinkau temą „Rašymas“. Užsiprenumeravau – ir mėnesį mokiausi visokių paslapčių iš rašytojų, kurie pasaulyje parduoda daugiausia knygų: Jameso Pattersono, Dano Browno, Davido Baldacci, Margaret Atwood.
Pažvelgėte į šį reikalą kaip tikras IT specialistas.
Tai puiki vaizdo medžiaga: jie kalba gyvai, pasakoja apie savo patirtį, dalijasi patarimais. Nusprendžiau nekopijuoti nė vieno iš jų, susidėlioti savo kelią: norėjau, kad mano knyga būtų lengvai skaitoma, veiksmas vystytųsi greitai. Žmonės šiais laikais skaito mažai – turiu draugų, kurie per metus neperskaito nė vienos knygos, skundžiasi, kad knygose jiems pritrūksta veiksmo ir dinamikos, todėl mieliau žiūri serialus ir „YouTube“. Vaikams dar sunkiau padėti mobilųjį telefoną ir į rankas paimti knygą, ypač mažiems: turiu keturias atžalas, žinau, ką sakau. Norėjau parašyti tokį romaną, kuris būtų lygiavertis konkurentas „YouTube“ ir socialinei medijai. Rankraštį daviau paskaityti įvairaus amžiaus žmonėms, ir net mano keturiolikmetė dukra pasakė: „Vau, įdomu, negaliu atsitraukti!“ Tikslas toks ir buvo – kad siužetas įtrauktų ir puslapiai verstųsi lengvai. Jau sulaukiu atgalinio ryšio: žmonės tikina, kad skaitydami jautėsi kaip kino salėje – tai didžiausias mano pastangų įvertinimas.