„Kai juo važiuoju, žmonės mojuoja, sustojus spūstyje gretimų automobilių keleiviai atsidarę langą teiraujasi, kokia tai mašina. Tokia ir yra amerikietiškų retro automobilių funkcija: nešti laimę, džiuginti. Smagu, kai gerų emocijų patiriu ne tik aš, bet ir aplinkiniai“, – Žmonės.lt sako prie „Lincoln Mark 3“ vairo sėdęs atlikėjas, prodiuseris Stanislavas Stavickis-Stano (39).
1969 metais pagamintas „Lincoln Mark 3“ į Stanislavo akiratį pateko daugiau kaip prieš metus.
„Moterys nervus ramina vaikščiodamos po parduotuves, o vyrai – tyrinėdami automobilius skelbimų portaluose. Nors ir neketini pirkti, bet vis tiek gera ten panaršyti, – juokiasi atlikėjas. – Ir aš kartais vis įlendu į tuos puspalius... Nesu azartiškas, kazino nelošiu, bet praėjusių metų pradžioje užsukau į virtualų amerikietiškų automobilių aukcioną ir pastačiau už šį „Lincoln‘ą“. Pasiūliau tiek, kiek turėjau – tris sykius mažiau, nei pardavėjas norėjo gauti. Gal dėl pandemijos, kuri tuo metu Amerikoje ypač liepsnojo, jis nusileido. Man pavyko tą automobilį nusipirkti!“
Kai prekė pasiekė Lietuvą, Stano suprato įsigijęs katę maiše: „Lincoln“ buvo tragiškos būklės, daugiau kaip metus jį teko restauruoti.
Tačiau visi vargai – praeityje: jau savaitę atlikėjas juo kasdien važinėja po miestą. Tačiau supranta, kad netrukus teks savo žaislą statyti į garažą, nes jis beprotiškai ryja degalus. Juokiasi, kad jo „Lincoln“ 7,6 litrų variklio galia prilygsta septynių „Nissan Qashqai“ varikliams, tad kasdien važinėti būti pigiau taksi. Stano kasdienėms reikmėms turi elektromobilį.
Stanislavo pažintis su amerikietiškais automobiliais prasidėjo prieš dvidešimt metų.
„Draugavau su mergina, kuri gyveno Fabijoniškėse. Tai buvo grupės „Delfinai“ aukso amžius: 2000-2001 metai. Šalia jos namų nuolatos stovėjo 1985 metų „Buick Riviera“, su užkištu rašteliu „Parduodu“, – prisimena. – Vis žiūrėdavau į tą automobilį, o kartą išdrįsau paskambinti pardavėjui. Klausiau, už kiek parduoda. Sakė, už du tūkstančius dolerių: nebenorintis jo, nes ryja daug benzino. Ir taip aš vienus iš pirmųjų honorarų, gautus už koncertus, išleidau tai mašinai! „Buick Riviera“ tapo apskritai pirmuoju automobiliu mano gyvenime.“
Gal penkerius metus tai buvo Stanislavo pagrindinis automobilis. Su juo važiuodavo ir darbo reikalais, ir su draugais pasilinksminti į Palangą, pozuodavo per fotosesijas.
„Tai buvo laimingos jaunystės metai.Paskui atsirado žmona, vienas po kito gimė vaikai – mano „Buick‘as“ tapo šeimai per mažas, stovėjo prie namų, kol pradėjo rūdyti“, – su nostalgija prisimena. Atsisveikinęs su juo, Stano ir toliau rinkosi amerikietiškus automobilius, tik labiau pritaikytus šeimyninėms kelionėms.
„Žmonės, kurie domisi istoriniais amerikietiškais automobiliais, mane supras: kai tokį pamatai, net pradedi drebėti. Tai – nenusakomas jausmas, – prisipažįsta. – Labai norėčiau, kad retro automobilių Lietuvoje būtų kuo daugiau, nes tai – keliais riedanti istorija. Jie puošia miestą. O svarbiausia, kad žmogus, kuris įsigyja tokį automobilį, nejučiomis pradeda gilintis į istorinį kontekstą, domėtis plačiau. Neišsilavinęs niekada nevažiuos retro automobiliu.“
Stanislavas atskleidžia, kad kieme stovi dar du senoviniai amerikietiški autoboliai: 1955-ųjų „Cadillac Fleetwood Sixty Special“ ir 1969 metais pagamintas „Lincoln Continental Mark 5“!
„Planavome santaupas investuoti į nekilnojamąjį turtą, bet ten kainos – išprotėjusios. Todėl pinigus išleidau savo silpnybei – amerikietiškiems istoriniams automobiliams, – pasakoja. – Kai juos pirkau, viena iš žmonos sąlygų buvo, kad tai turi kokiu nors būdu šeimai uždirbti pinigų.
Mano argumentai, kad tie automobiliai ir taip gera investicija, nes su metais tik brangsta, ją nelabai veikė. Žmonai tie mano gražuoliai – tik metalo krūva po langais. Todėl sutarėme, kad juos nuomosime vestuvėms ir kitoms šventėms, nors iš tiesų tai nenorėčiau niekam jų duoti.“
