Stasiui Povilaičiui būtų suėję 70 metų: kaip su vienatvės metais susitaikė maestro žmona Birutė

Kurį laiką savo slogių emocijų ir išgyvenimų kiaute užsidariusi ponia Birutė prasitarė, kad jau norisi po truputį iš jo išlįsti. Kaip pati sako, „turi žmogus suprasti, kad gyvenimas nestovi, kad turi judėti į priekį, kad laiko neatsuksi. Nors tas susitaikymas yra skausmingas procesas“.

Sekmadienį, maestro gimtadienio dieną, 15min dalijasi S.Povilaičio žmonos Birutės jautriais, šviesiais prisiminimais ir atviru pasakojimu apie skaudų susitaikymą su vienatve.

Sausio 15-ąją Stasiui Povilaičiui būtų suėję 70 metų. Kuris jo gimtadienis jums įsiminė labiausiai? Kuris jam pačiam buvo išskirtinis?

Oi, buvo jų visokių. Gal tik paskutinius keliolika metų ramiau norėjosi, nebereikėjo to dėmesio, tų grandiozinių švenčių. Iki 40 metų labai linksmai minėdavom: pirtis kūrendavom, eketėse maudydavomės... Gal ir patys linksmesni buvom, kai pagalvoji. Dabar manęs juk niekas į ledinį vandenį neįkištų, pati galvoju – iš kur tiek drąsos tada turėjau? (Juokiasi.)

O vėliau... kuo mes vyresni, tuo ir tie baliai oficialesni tapo. Be šokių, be pakvailiojimų. Nors Stasys ypatingų švenčių nerengdavo, jam daug labiau patiko ta proga suruošti koncertą. Tai jis laikė savo veiklos, bėgančių metų įprasminimu.

Ir nenuostabu, aš jį supratau – juk visą gyvenimą žmogus scenoje! Jam patiko tai. Patiko ir tas dėmesys. Nors būdavo, nenorėdavo bendraut, slėpdavosi. Bet vis tiek interviu per metus bent kartą duodavo, nes kaip paskui sukios uodegą?

Kaip paminėsite šį gimtadienį?

Svarstėme su dukra, galvojome, kaip jis būtų norėjęs. Ir sutarėm – nueisim Palangoje į kapines, padėsim gėlių, uždegsim žvakę ir važiuosim į Vilnių. O tuomet dviese su Agnyte pavakarieniausime restorane – ten, kur jis mėgo lankytis, ten jam brangi vieta buvo.

Džiaugiuosi, kad jo jubiliejaus proga Kaune ir Klaipėdoje vyks koncertai. Ir nesvarbu, kad ne gimtadienio dieną, sunku suderinti tą tikslią datą. Kurį laiką visai nenorėjau jokių šou, nenorėjau nei matyt, nei girdėt nieko. Bet dabar jau vėl kitaip mąstau – būtinai nuvažiuosiu, juk į koncertą susirinks daug mano pažįstamų, „Nerija“ bus – jie man kaip šeimos nariai.

Klausote vyro dainų?

Specialiai – ne, nebent mašinoje, kai važiuoju. Turiu ir savo mėgstamas, bet jos ne tokios populiarios, mažiau žinomos. Tos garsiausios... Stasiui jau buvo nemalonu jas dainuoti, jis jas priverstinai atlikdavo. Bet negalėjo ir išsisukti, visi jų norėjo, publika prašė, turi gi dainuot.

O aš jei klausau, klausau lyrinių, gražių – begalė jų yra, net negaliu išskirt kelių. Nors dabar retai jas kur išgirsi, ir radijo stotys negroja, niekas. Gal todėl jos tokios dar brangesnės tampa. Būna, kad suskamba ir net negera darosi – tiek emocijų užplūsta.

Turbūt iki galo ir šiandien savęs neišsišifravau, bet jau šiek tiek atsitiesiau. Turi žmogus suprasti, kad laiko neatsuksi. Nors tas susitaikymas – skausmingas procesas.

Pirmi jūsų metai be vyro, kokie jie buvo?

Labai sunkūs. Buvau labai uždara, atsiribojau, nenorėjau su niekuo bendrauti, visiškai su niekuo. Nei su giminėm, nei su artimaisiais – su niekuo. Nenorėjau nieko nei matyti, nei galvoti. Tiesiog reikėjo izoliuotis, reikėjo susirinkti save, susidėlioti viską.

O dar kai atsitinka bėda, tai ir ligos išlenda – vasarą kojos operaciją turėjau, širdis streikavo. Tie pirmi metai – kaip pro rūką...

Ir nors turbūt iki galo dar ir šiandien savęs neišsišifravau, bet jau lengviau, jau šiek tiek atsitiesiau. Turi žmogus suprasti, kad gyvenimas nestovi, kad turi judėti į priekį, kad laiko neatsuksi. Nors tas susitaikymas yra skausmingas procesas.

Dabar jau dažniau į Vilnių nuvažiuoju, o anksčiau negalėjau kojos į senamiestį kelti. Su Stasiu senamiestyje susipažinome, tai man visos tos gatvelės primena jį, vis širdį užspaudžia.

Bet ir Palangoj sunku, o kur iš to namo pabėgsi? Kiekvienas kampas primena jį. Ėmiau jau svarstyt, gal reikia tą namą parduoti, man vienai juk jis ir per didelis.

Ketinate kraustytis?

Taip greit dar ne, reikia dar viską apgalvoti, susitvarkyti, ne taip paprasta. Bet liksiu Palangoj – taip jau buvom nusprendę, o čia ir oras geresnis. Pabūnu kiek Vilniuj ir man pradeda nepatikti, nors praeina kiek laiko – ir vėl dukra nuveža.

Dabar jau kitaip jaučiuosi. Jau supratau, kad niekas čia nepasikeis, kad laiko nebegrąžinsim. Sunku, aišku, bet kažkaip reikia gyventi.

Kokį šiandien atsimenate Stasį? Koks jis buvo šeimoje?

Paskutinius metus abu ramesni buvom, namisėdomis tapom. Buvome tokie ramūs pensininkai. Nors, kai pagalvoji, abu gana anksti pradėjom gyventi atsiskyrėlišką gyvenimą. Dukra vis juokaudavo, sakydavo, jūs kaip kokia Adamsų šeimynėlė. Bet mums liūdna niekad ir nebuvo, Agnytė atvažiuodavo ir mums geriausia būdavo toje savoje trijulėje, kitų ir nereikėjo.

Jis laikė visus buities kampus, vis galvodavo, kur mes čia ką pirksim, kur ką darysim, statysim. Todėl, kai likau viena, rodės, kad viskas genda, viskas byra, tai durys, tai užraktas koks.

Stasys prižiūrėjo visus kampus, bet jūs buvote jam didžiausias ramstis, o tam juk reikia labai daug stiprybės.

Tą buitį kartu prižiūrėjom, nors aš ir rūpinausi visokiais jo reikalais: primindavau, kur kada turės dirbt, kur nuvažiuot, pietus padarydavau, laiku išleisdavau.

Niekada neteko skirtingų lagaminų susidėt. Gal kitaip būtų buvę, jei mažiau būtume pragyvenę kartu, o dabar... auksinių vestuvių laukėm, pritrūkom laiko.

Šiaip mūsų charakteriai labai skirtingi buvo, turėjom turbūt išvis nesutarti, bet kažkaip tikom vienas kitam, niekada neteko skirtingų lagaminų susidėt. Gal kitaip būtų buvę, jei mažiau būtume pragyvenę kartu, o dabar... auksinių vestuvių laukėm, pritrūkom laiko.

Mums kažkaip rūpėjo sutarti. Nors anksčiau ir kitoks bendravimas buvo. Stasys sunkiai prasimušė – ir buto 8 metus laukėm, ir scenoje nebuvo lengva. Bet vis tiek kažkaip anksčiau visi gražiau sugyvendavo, mažiau tų intrigų buvo, mažiau konkurencijos, visi draugiškesni buvo.

Sakote, buvote labai skirtingi, bet kuo vienas kitą traukėt? Kokios vienas kito savybės jus labiausiai žavėjo?

Sunku ir pasakyti. Mes labai artimi buvom. Jis turėjo labai daug kantrybės. Jis niekada nesiveldavo į jokius konfliktus, niekad nėjo į jokius barnius. Jei kas nepatiko, jei koks žmogus atgrasus buvo, tai ir nebendraudavo. Sakydavo viso gero, bet neparodydavo arogancijos.

Nebuvo Stasys problemiškas žmogus. O į mano problemėles tik numodavo ranka, nusijuokdavo ir nueidavo – į mano keliamus vėjus tik taip reaguodavo.

O dažnai jūs tuos vėjus keldavote?

Į senatvę daug pabambėdavau. Bet jis tik nusijuokdavo, numojęs ranka, apsisukdavo ir nueidavo. O vėliau grįžta – ir tie mano bambėjimai jau aprimę, negi bepyksi.

Pastarieji metai buvo sunkūs, tačiau kada įvyko tas lūžis, kai jau kiek lengviau tapo, kai vėl atsirado noras bendrauti, išlįsti iš savo kiauto?

Gal kai mirties metines minėjom. Tuomet atvažiavo „Nerija“ pas mane, daug kas aplankė. Ir supratau, kad nuo tų žmonių niekur nepabėgsiu, kad reikia toliau tvarkytis. Po to kažkaip palengvėjo. Anksčiau ir jums būčiau du sakinius pasakius ir viskas, nenorėjau kalbėti ir taškas.

Dabar taip širdies jau nebedrasko. Gal tik namas, kuriame likau gyventi, man atgrasus. Tiek į jį vargo, tiek širdies įdėta, tiek rūpinosi Stasys juo... Čia beveik 30 metų pragyvenom. Ruošėmės, sakėm, kai išeisim į pensiją, nuomosim vasarą, priimsim poilsiautojus, prisidursim pinigėlių, ramiai gyvensim ir niekas mums nerūpės. O dabar ir pačiai absurdiškai skamba, tokiuose metuose vienai užsiimti bizniu? Ne ne, nenoriu.

Negalvojote name vyro atminimui įrengti muziejaus?

Nereikia, o ir nenoriu. Pažiūrėkite, kiek laiko apie paminklą jau šnekama. Konkursą teikti projektus vėl atidėjo, juokinga. Manęs klausė, gal čia ant namo memorialinę lentą uždėt. Tai bet jei aš išsikelsiu, jei kiti šeimininkai bus, gal jiems nepatiks ta lenta, numes ją kur patvory ir viskas. Nereikia man tokio paminėjimo.

Nenorėjau ir kad estradą jo vardu pavadintų. Ji tokia nyki, žiemą gyvenimas joje nevyksta, tik elektrą degina ir tiek. Visi čia planus kuria, bet nieko nedaro, tie pažadai jau juokingi.

Nors mes su Agnyte nieko ir nesitikėjom, padarėm, kaip mums pačioms atrodė, kapus sutvarkėm kaip Stasys norėjo, o daugiau...

TAIP PAT SKAITYKITE: Vėl pratęstas konkursas Stasiui Povilaičiui įamžinti Palangoje

Paminklo Stasys nebūtų norėjęs?

Nebūtų, jis ne tokio kirpimo žmogus. Sakytų, kam čia reikia, kad ant jo galvos balandžiai tupinėtų. Bet, žinoma, būtų labai gražu, jei tas paminklas atsirastų, čia ir kalbos nėra. Juk ir apie tą Palangą tiek dainavo, ir čia mokyklą baigė, ir mūrininko specialybę įgijo – būtų gražu.

Galima juk buvo ir Palangos estradoj koncertą suorganizuot, „Neriją“ pasikviest. Aš ir pati būčiau tą estradą išnuomojus, bet kur ten iš pensijos priorganizuosi. Jau ką galėjau, tą padariau. Dabar nesikišu, jei atsiras, jei bus kas, jei paminklas iškils – džiaugsiuosi.