Stasiui Eidrigevičiui – 75-eri: dėl meilės Lietuvą palikęs menininkas grįžo su trenksmu

Vieno žvilgsnio pakanka, kad iškart atpažintum Stasio Eidrigevičiaus kūrybą, ar tai bus taupia linija nubrėžtas piešinys, tapytas plakatas ar kaukė. Per daugiau nei penkis dešimtmečius ištobulintas stilius, raiškos maniera – su nepaprasta fantazija ir išmone, užslėptomis prasmėmis ir metaforomis, su doze ironijos ir autoironijos – rodos, visa kūryba yra šio menininko autoportretas.

Keturiasdešimt penktus metus Lenkijos sostinėje gyvenantis ir kuriantis menininkas pakviečia susitikti savo kūrybinėje erdvėje. Pats Varšuvos centras. Po Antrojo pasaulinio karo išlikusių namų virtinė juosia visą kvartalą. Pasitikęs prie vartų, vedasi pro kieme stūksančius flygelius, kol prieiname vidinį rūmą – triaukštį XIX amžiaus pastatą. Bromoje – durys į didelį butą-dirbtuves. Ilgas, tamsus, paslaptingas koridorius apstatytas senoviniais baldais, visur – stelažai su knygomis, žurnalais bei laikraščiais.

Dirbtuvių patalpa erdvi, balta, apšviesta pro daugybę langų sklindančios natūralios šviesos. Kūrybinis chaosas turi savo griežtą tvarką. Kiekviena didelės erdvės kertelė sugrupuota pagal meno rūšis, tvarkingai sudėlioti kiekvienai jų reikalingi instrumentai. Štai kaukės, skulptūros, daugybė menininko kūrybos katalogų, straipsnių apie jį archyvų, dailės albumų, knygų.

Ant vienos palangės lyg vitražai ledynų melsvumu švyti plastikiniai skulptūrų modeliai. Sėdi skulptūra Pinokis, mėgstamas Stasio Eidrigevičiaus herojus, ir nosimi dirbtuvių danguje bado žvaigždyną; ten – molbertas su pradėta drobe, visur suštabeliuoti įrėminti ir kelionei į parodas, o gal į „Stasys Museum“ parengti paveikslai. Vienas dirbtuvių galas paverstas fotostudija. Šiuo metu tyli juodas senovinis pianinas. Maestro mane tupdo ant minkštos sofutės, pats patogiai įsitaiso ant fotelio. Skubu pasidžiaugti turimu šeimininko plakatu – telefone rodau jo nuotrauką. Menininkas įdėmiai tyrinėja, nusišypso...

Pirmąkart su vyru Varšuvoje lankėmės 1989-aisiais. Senamiestyje prie vieno iš namų pamatėme iškabą ir savo akimis nepatikėjome: Stasio Eidrigevičiaus plakatas! Tai buvo Lenkų plakatų galerija, kurios visa erdvė nukabinėta vien jūsų kūriniais. Galerijos šeimininkas labai apsidžiaugė, kad mes iš Stasio – kaip lenkai jus vadina – gimtinės, ir mielai papasakojo, jog esate populiarus ne tik Lenkijoje, bet ir Japonijoje – nepamenu, ar ši informacija tuo metu buvo pasiekusi Lietuvą. Išsirinkome šį jūsų plakatą, ir nuo tos dienos jis kabo garbingiausioje namų vietoje.

Labai įdomi jo istorija. Sukūriau Vroclave vykusiai šiuolaikinio meno parodai, pavaizdavau žmogų, kurio galva paremta pagaliukais, o rankoje jis laiko dar pagaliukų. Mano plakatų parodos buvo surengtos daugelyje Europos miestų. Per ambasadą pasiekė vienos danės laiškas, kad šis plakatas labai paveikė jos gyvenimą: atvirai išdėstė, jog sirgo gilia depresija, tačiau parodoje pamačiusi mano kūrinį nusprendė, kad žmogaus likimas – jo paties rankose, kad tik nuo jo priklauso, kokiu keliu eis, kiek turės jėgų laikytis gyvenime. Pradėjo kovoti su depresija, ją įveikė, pasveikusi parašė apie tai knygą ir įdėjo šį mano darbelį.

Pamanau, kokią didelę įtaką meno kūrinys gali turėti žmogaus likimui. Moteris pasielgė kaip atsarginius pagaliukus laikantis herojus: jei turėsi pagaliukų – visuomet paremsi galvą, neturėsi – galva nuriedės. Toks paprastas šio darbo paaiškinimas. Dauguma mano kūrinių turi sugestyvią istoriją...

...ir tos įtaigios istorijos prasidėjo dar vaikystėje. Kaip vaikas, kuris gimė, augo kaime, atrado savyje kūrybą, kas iškėlė jūsų talentą?

Tai prigimtiniai dalykai – kiekvienas vaikas gimsta skirtingo jautrumo laipsnio. Buvau jautrus, pastabus: stebėjau aplinką, gamtą. Su seserimis Apolonija ir Gene darniai sutardavome, ką žaisim, kur eisim, ką veiksim. Pramogų vaikystėje beveik neturėjau – visąlaik tik darbas ir darbas...

Gimiau Mediniškių kaime, už Panevėžio. Kai buvau penkerių, persikėlėme į Lepšių kaimą. Tėvai dirbo kolūkyje. Kolūkis – tai prievolė. Prievolė ravėti ilgas runkelių vagas, rauti linus, pjauti rugius, šieną. Tėvas dirbo prie fermų, turėjau padėti – kilnojau sunkius bidonus, su arkliu juos veždavau.

Dirbdamas sunkų fizinį darbą sykiu stebėjau pasaulį, įjungdavau fantaziją. Su mama eidavau į mišias Panevėžio katedroje, stebėdavau lubų tapybą, skulptūras, klausydavausi, kokia muzika skamba; kai pasmilkydavo, uosdavau visokius kvapus, o dar kunigas kitaip apsirengęs – vaikui visa tai atrodė lyg teatras. Žmonės ateina, gieda, meldžiasi – tai buvo dar vienas spektaklis. Supratau, kad gyvenimas – ne tik darbas, kad yra ir dvasinė jo pusė, malda, tikėjimas. Į pasaulį galima žiūrėti ne vien per darbą.

Lankiau kaimo mokyklą, stovėjusią netoli kapinių, jos mokytojas pastebėjo, kad man sekasi piešti. Padėdavau piešti Apolonijai su Gene, kitiems vaikams, namuose turėjau mažytį staliuką, ant kurio meistraudavau, piešdavau, skaitydamas panirdavau į fantazijų pasaulį. Viską priimdavau kūrybiškai, kaime pastačiau pirmą vaikų spektaklį, man darėsi svarbi meninė kūryba. Baigiau Panevėžio 1-ąją vidurinę mokyklą, dabar tai – Juozo Balčikonio gimnazija.

Po vidurinės stojau į Odos meninį apipavidalinimą – taip skambiai vadinosi skyrius Kauno Stepo Žuko dailės technikume (buvusi Kauno meno mokykla, dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas, red. past.). Iš pradžių nesupratau, kodėl stojau į šį skyrių, bet man ten patiko. Iki šių dienų malonu dirbti su oda, ją liesti. Technikumą baigiau su pagyrimu. Nutariau, kad to neužtenka, ir išvažiavau į Vilnių. Dailės institute (dabar – Dailės akademija, red. past.) baigiau tapybą.

Tuo pat metu kūriau ekslibrisus – kai tik turėdavau laisvą minutę, eidavau į Grafikos skyrių. Todėl kai kam atrodo, kad mokiausi grafikos, ne tapybos. Galima sakyti, kad 1973-iaisiais baigiau ir vieną, ir kitą, bet tik per savo darbštumą. Tuo metu susibūrė menininkų grupė: Gražina Didelytė, Antanas Kmieliauskas, Vincas Kisarauskas – siųsdavome savo ekslibrisus į parodas įvairiose šalyse, taip pat ir Lenkijoje.

Taip pramynėte kelią į šią šalį?

Pirmą kartą Lenkijoje apsilankiau 1972-aisiais ekslibrisų kolekcininko Edmundo Puzdrowskio kvietimu. Po metų tarptautinėje šiuolaikinio ekslibriso bienalėje Malborke apdovanojo medaliu, kitoje Malborko bienalėje – ir vėl medalis. Vienas po kito pelnyti apdovanojimai leido patikėti, kad mano kūryba pastebima ir vertinama. Iškart atėjo mano pasirinktos krypties pripažinimas, mąstymas per metaforą surado kelią, gavau užsakymų iliustruoti knygas.

Kaip susipažinote su būsima žmona interjero dizainere Lucyna Sinkiewicz?

Menas mus suvedė. Ji studijavo Varšuvos dailės akademijoje. 1976-aisiais susituokėme. Gimė pametinukės dukros Barbara ir Justyna.

Bet vis dar gyvenote Lietuvoje, kaip jums pavyko persikelti į Varšuvą? Juk sovietmečiu net į „draugišką socialistinę“ Lenkiją nebuvo paprasta nė trumpam nuvykti?

Į užsienį tais laikais buvo galima išvažiuoti kas dvejus metus ir tik su iškvietimais. Labai sudėtingą kelią teko nueiti. Reikėjo turėti daug vidinių jėgų, tikėti tuo, ką darai. Šeima privalėjo susijungti. Kelis kartus atmetė mano prašymą nuolatos gyventi Lenkijoje, bet galiausiai 1980-aisiais suteikė teisę.

Kiekvienas vaikas gimsta skirtingo jautrumo laipsnio. Buvau jautrus, pastabus: stebėjau aplinką, gamtą.

Ar šioje šalyje atradote geresnes buitines sąlygas ir daugiau laisvės?

Atvykus į Lenkiją gyventi kasdienybė pasirodė nelengva: krizė, maisto nusipirkti neįmanoma – tuščios parduotuvės, lentynose tik actas išrikiuotas, streikai, 1981-aisiais įvesta karo padėtis. Gimė trečias vaikas – sūnus Ignacy. Ne kartą teko su vaiku ant rankų eilėje prie mėsos stovėti, tada galiojo kortelių sistema. Sunkumai – vienas dalykas. Man svarbiausia buvo menas: kūryba – pirmoje vietoje. Namuose paišiau mažus paveikslėlius – tam nereikėjo didelės studijos, užteko mažo stalo. Laikai buvo nelengvi, bet tai jau istorija. Svarbiausia, kad pavyko išlaviruoti be didelių dramų.

Kalbant apie menininkų vaikus, visuomet kyla klausimas, ar pasekė tėvų pėdomis?

Barbara – anglų kalbos mokytoja Krokuvoje. Justyna Prancūzijoje baigė mados mokyklą, penkerius metus dirbo Paryžiuje, „Dior“ mados namuose. Paskui sutiko žmogų, sukūrė šeimą, dabar grįžo į Varšuvą, įgijo kitą – psichoterapeutės – specialybę, turi savo kabinetą.

Didysis mano vertintojas yra sūnus Ignacy. Jis dabar pirmas padėjėjas, su juo tariamės, kokius darbus atrinkti parodai, kokio pobūdžio sutartis sudaryti. Kai ruošėme dovaną Panevėžiui, atrinkti kūrinius palikau Ignacy: pasitikiu juo, turi labai gerą akį. Iki keturiolikos metų gerai piešė, paskui nukrypo į kitą pusę – sportinį šaudymą, tarptautinėse varžybose užima vien prizines vietas. Aš ginklo nemėgstu, netgi nesu jo draugas. Su Ignacy neliečiame šios temos. Jis labai užimtas, turi du sūnelius, bet man labai daug padeda: fotografuoja kūrinius, kataloguoja, atrenka darbus parodoms. Aš esu „Stasys Museum“ prezidentas, Ignacy – viceprezidentas.

Buvo sunku įsitvirtinti Lenkijos meno pasaulyje?

Lenkijoje ėjosi sklandžiai – mano plastinė kalba kaipmat rado dirvą. Piešiau tušu vienos linijos piešinius laikraščiams „Literatura“, „Polityka“. Pradėjus juos publikuoti, iškart apie mane pasklido žinia. Dažniausiai piešiniai būdavo nesusiję su straipsniais – tiesiog fantazijos apie kasdienes situacijas. Pavyzdžiui, krautuvėse nėra mėsos: nupiešiu kiaulę, kuri prie parduotuvės nusižudo; kai tai įvyksta, žmonės eilėje prie parduotuvės labai apsidžiaugia, nes pagaliau mėsos atsiras.

Tokia ta fantazija, apie kurią japonai rašė: „Stasys yra pilkos kasdienybės poetas.“ Garsus grafinio projektavimo meistras Ikko Tanaka pasakodamas apie mano kūrybą sugalvojo labai gražų sakinį: „Lietuvos žemė ir Varšuvos vėjas“ – vienas sakinys, o jame telpa viskas. Japonai jautriai mato, taikliai aprašo, ką jaučia. Vėliau mano paroda JAV buvo taip pavadinta.

Iš karto Lenkijoje ėmiau gauti užsakymų iliustruoti knygas, rengti parodas, siųsdavau piešinukus ar iliustracijas į pasaulines parodas, pradėjau pelnyti premijas, apdovanojimus, ėmė kviesti į žiuri, prasidėjo kelionės po pasaulį. Lenkijoje iš pradžių jaučiau didelį palankumą, bet paskui lenkai pamatė, kad Stasys gauna apdovanojimų, sulaukia pasaulinio pripažinimo, ir tų draugiškų žmonių vis mažėjo ir mažėjo... Pavydas – blogas ženklas. Pripažįstu tik kūrybinį pavydą, kai pamatai meno darbą, kuris įkvepia tapti geresnį, stipresnį, reiklesnį sau, dar aukščiau kelti kartelę, kurią turi peršokti.

Kaip jus atrado japonai?

Dar negyvenau Varšuvoje, tik dažnai atvažiuodavau. Kartą sename mieste (taip lenkiška maniera maestro pavadina senamiestį, red. past.) vyko japonės menininkės Michiyo Yamamoto paroda. Nusinešiau keletą savo ekslibrisų, pamaniau – parodysiu, bus įdomu, kaip japonė reaguos į tai, ką kuriu. Dalyvavo vertėjas, kuris padėjo mums susikalbėti. Pamačiusi mano ekslibrisus japonė pasakė: „Imu keletą darbelių eksponuoti Japonijoje, pirmiausia – grupinėje menininkų parodoje.“

1987-aisiais Saporo galerijos direktorius Nadayuki Hasegawa pakvietė atvykti ir surengti parodą. Tai buvo ženklas, kad prasideda aktyvus bendradarbiavimas su japonais. Mano kūryboje jie atrado savo dvasią. Japonai meną priima labai asmeniškai. Nelabai klauso, ką kiti kalba. Pavyzdžiui, Lietuvoje, Lenkijoje labai svarbu, ką koks kritikas pasakė. Japonas galerijos direktorius pažiūrėjo tavo darbą ir jam nereikia niekieno komentaro, nereikia jokio komiteto ar darbo grupės – pats mato ir vienas nusprendžia: „Kviečiu Stasį.“

Mano kūryboje jie atrado savo dvasią. Japonai meną priima labai asmeniškai. Nelabai klauso, ką kiti kalba.

Japonijoje lankiausi keturiolika kartų. Plakatai apdovanoti aukso, sidabro medaliais, skulptūra pastatyta Tokijuje, dar dvi – kituose miestuose. Su keliomis galerijomis 1987-aisiais prasidėjęs bendradarbiavimas tęsiasi iki šių dienų. Tai neįtikėtinas dalykas.

Dar prieš pandemiją, 2019 metais, Japonijoje įvyko didžiulė, daugiau kaip 700, mano darbų paroda – dvylikoje Tokijo „Musashino Art University Museum“ salių eksponuoti originalūs plakatų projektai, koliažai, tapyba, temperos miniatiūros, kaukės, per pirmą kelionę į šią šalį sukurtas japoniškų piešinių ciklas, knygų vaikams iliustracijos, ekslibrisai, piešiniai, dviejų autorinių spektaklių „Baltas briedis“ ir „Medinis žmogus“ videoprojekcijos, teatro scenografija, Lepšių kaime darytos senos fotografijos ir naujoji meninė fotografija, eskizų knygelės iš kelionių po pasaulį. Japonai išleido katalogą, labai gražiai mane priėmė, daug bendradarbiavau su studentais.

1986-aisiais pirmą kartą išvykau į JAV, po metų – į Japoniją. Taip prasidėjo kelionės tai į vieną pasaulio pusę, tai į kitą. Pamačiau, kaip žmonės reaguoja į mano kūrybą: jiems atsiveria akys – gerai priima. Ten mane pripažino greičiau nei Lenkijoje ar Lietuvoje.

Amerika – labai įdomus mano kūrybos taškas: joje ėmiau kurti pastelines kaukes. Čikaga, Los Andželas, Santa Monika, Vašingtonas, Niujorkas. Pastarajame prasidėjo bendradarbiavimas su laikraščiu „The New York Times“ – man užsakydavo piešinių straipsniams.

Kūryboje aprėpiate viską: ne tik vaizduojamąjį meną, bet ir performansą, teatrą. Kas jums suteikia impulsą?

Prigimtis. Ji duoda impulsą niekada neužmigti vienoje vietoje, nebūti patenkintam tuo, ką padarei, ką pasiekei. Dažnai tapytojai daugina patys save. Nemėgstu to. Dirbi vienoje srityje, palieki, imiesi ko nors naujo. Tai natūraliai išplaukia iš manęs.

Jei esi kūrybingas ir darbštus, niekada neturi poilsio. Žinote, kada pradėjau atostogauti? Ne taip seniai – gal prieš dešimt metų. Iki tol nežinojau, ką reiškia atostogos, – visuomet ką nors dirbau. Šeima išvažiuoja atostogauti, o aš pasilieku ir tapau. Tai būdavo akimirkos, kai tikrai atsiduodavau vien kūrybai.

Menininko darbas nemobilus, jis vis sėdi prie stalo dirbtuvėse, tačiau judėti reikia. Svarbiausia – sveikata. Todėl lankau baseiną. Per COVID-19, kai viską uždarė, net parkus, nebuvo kur vaikščioti, į namus ateidavo treneris, pasitiesdavau čiužinį ir mane mankštindavo. Treneris nustatė, kad per dieną turiu nueiti 8000 žingsnių, taigi tenka galvoti ne vien apie tai, ką šiandien nupiešiu.

Kūrybą, nuveiktus darbus įprasmina Panevėžyje iškilęs jūsų vardu pavadintas muziejus. Kodėl nutarta Stasio Eidrigevičiaus menų centrą pervadinti į „Stasys Museum“?

Labai gerai, kad pakeitė, – taip trumpiau. Visur reikalinga lakoniška žinutė. Du žodžiai, ir viskas aišku. Muziejus pastatytas, architektas Aurimas Syrusas itin reikliai prižiūrėjo statybas. Jis bus ir pirmos ekspozicijos architektas – darbai jau užpernai nuvežti.

Visuomet pabrėžiu, kad šis muziejus turės savą liniją – pirmenybę teiks plakato ir iliustracijos menui. Panevėžiečiams dar sunku suvokti, kokia tai kryptis. Visame pasaulyje kuriami vieno menininko muziejai, juose – salė, kur eksponuojami svečių darbai. Pažįstu daug plakato meistrų – labai įdomių mokyklų dailininkų. Mano tikslas – juos kviesti, rengti parodas, organizuoti bienales, konkursus, kad kas dvejus metus Panevėžyje vyktų meno šventė, kad Panevėžys taptų menų centru, kad pasaulio meno žemėlapyje atsirastų naujas taškas.