Stebėti paukščių į Lietuvos miškus kviečiantis Marius Karlonas: „Kartais mūsų žygiai būna ekstremalūs“

Užaugote Didžiojo Raisto kaime. Kiek įtakos kaimo pavadinimas turėjo jūsų gyvenimo pasirinkimams?

Užaugau miškų ir pelkių apsuptyje esančiame kaime, gamta nuo vaikystės mane supo. Todėl ir gamtos suvokimas atėjo savaime, su draugais ją tyrinėjome, žaidėme, argi ne tai padeda gamtą suprasti? Didžiojo Raisto kaimas irgi turėjo savų pliusų – ne kiekvienas gali džiaugtis angimis savo kieme, jerubėmis, briedžiais, vilkais ir kitais gyvūnais vos už kelių šimtų metrų nuo namų.

Kartais atrodo, kad paukščiai, o ne žmonės yra geriausi jūsų draugai?

Yra geras posakis – kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių. Man jis labai tinka. Būdamas paauglys stačia galva nėriau į ornitologiją, ilgą laiką buvau susifokusavęs tik į šią sritį, tačiau laikui bėgant, juk supranti, kad gamtoje viskas labai glaudžiai susiję. Pradėjęs nuo paukščių stebėtojo, tapau ornitologu, o dabar – gamtosaugininku bendrąja prasme. Kad apsaugotum paukščius, privalai puikiai išmanyti ir visą kitą gyvąją gamtą: išsaugoję natūralias, įmirkusias pievas – išsaugosime tilvikinius paukščius, retas augalų, vabzdžių rūšis. Išsaugoję natūralaus ilgaamžio miško plotą – išsaugosime ne tik retas genių ar pelėdų rūšis, tačiau ir grybus, kerpes, vabzdžius. Tačiau taip, paukščiai yra mano geriausi draugai, nes jie man atsiskleidė ir vis dar skleidžiasi lengviausiai.

Kokias būdo savybes ugdo paukščių stebėjimas?

Meilę gamtai ir supratimą, jog šioje planetoje gyvename ne vieni, todėl ir privalome elgtis adekvačiai. Pažįstu daug paukščių stebėtojų iš pačių įvairiausių profesijų, tačiau dažniausiai žmonės ateinantys į šį hobį dirba intelektualius darbus, o neretai užima ir svarbias pareigas visuomenėje. Paukščių stebėjimas yra moralinio pasitenkinimo siekiančių žmonių pomėgis, kai būni tokioje bendruomenėje, ir pats augi.

Ar pastebi, kad vis daugiau žmonių tuo domisi?

Paukščių stebėjimas pasaulyje sparčiai populiarėja. Didžiosios Britanijos Karališkoji paukščių draugija turi daugiau nei 1 milijoną narių. Todėl paukščių stebėjimas ten – vienas populiariausių hobių. Lietuvoje situacija sparčiai gerėja, džiugu, jog apskritai radosi toks hobis. Šiandien Lietuvoje yra tikrai gerokai virš tūkstančio žmonių, kurie laisvalaikiu stebi paukščius. Toks hobis jiems leidžia atsipalaiduoti, ištrūkti į gamtą.

Kokių norų pareiškia paukščių stebėtojai, kai vediesi juos į miškus ir pelkes? Ar stebėjimas – tarsi patirčių kolekcionavimas? Kuo daugiau retų paukščių pamatai, tuo žygis vertingesnis?

Lietuvoje paukščius stebiu dažniausiai su jaunesnių žmonių grupėmis, todėl žygiai būna aktyvesni, o kartais ir ekstremalūs. Vakarų Europoje itin populiaru išėjus į pensiją daug keliauti, todėl neretas senjoras renkasi paukščių stebėjimą – aktyvų, sveiką ir įdomų keliavimo būdą. Su užsieniečiais paukščių stebėjimas būna lėtesnis, labiau fokusuotas ne į aplankytų vietų ar pamatytų paukščių kiekį, o į kokybę, pašnekesius, informaciją apie paukščius. Vieni atvyksta į Lietuvą pamatyti tik vienos paukščių rūšies, o kiti nori bendro įspūdžio apie mūsų šalies gamtą ir kultūrą. Taisyklė nr. 1, kuria vadovaujuosi organizuodamas paukščių stebėjimo turus – mano veikla negali kenkti aplinkai, ypatingai retoms rūšims. Taigi, kartais, net ir paprašytas parodyti vieną ar kitą retą ir jautrią žmogui paukščių rūšį, norų nepildau vardan sparnuočių gerovės.

Nemažai paukščių stebėtojų yra twicheriai, jie – tarsi kolekcionieriai, kuriems rūpi tik pamatyti arba išgirsti neregėtą paukščių rūšį, kad galėtų prie pavadinimo padėti varnelę. Tokie stebėtojai neretai pamatę jiems dar neregėtą ir ilgai ieškotą paukščių rūšį, šokinėja ir net verkia iš laimės, tačiau jau po poros minučių rūšis jiems tampa neįdomi, nes noras – išpildytas. Man atrodo, kad visada svarbiausia – procesas ir laikas, kurį praleidi gamtoje. Gražiausi prisiminimai iš paukščių stebėjimo lieka ne apie rečiausias pamatytas rūšis, bet apie tai, ką patyrei jų ieškodamas.

Kokios įrangos reikia norint leistis į stebėjimo žygį?

Priklausomai nuo asmeninių įgūdžių. Pradžiai užteks žiūronų. Vėliau paaiškės, kad labai gelbsti nebrangus, bet didelį optinį priartinimą turintis fotoaparatas, su kuriuo gali fotografuoti neaiškius paukščius, o grįžęs juos analizuoti. Praėjus porai metų, supranti, kad norint stebėti toliau laukuose ar ežeruose esančius paukščius reikia ir monoklio. Šito užteks iki to laiko, kol pažvelgsi per kito stebėtojo kokybišką optiką ir suprasi, kad optikos kokybė atveria nepažintus patyrimo laukus. Po daugelio stebėjimo metų supranti, kad kuo toliau, tuo mažiau technika reikalinga, kai įgyji žinių ir patirties, išsivysto kiti įgūdžiai, kurie net iš labai toli, neretai plika akimi leidžia nustatyti paukščių rūšį ganėtinai tiksliai, vien pažvelgus, kaip paukštis elgiasi ir plasnoja, arba kokiu tonu cyptelėjo krūme.

Pasaulyje vis daugiau kalbama apie nykstančias paukščių rūšis? Kokios yra rečiausios Lietuvoje?

Lietuvoje, kaip ir pasaulyje ornitologinė situacija keičiasi, priklauso nuo aplinkos, kurią keičia žmogus. Dar prieš kelis dešimtmečius dažni paukščiai – žalvarniai, didžiosios kuolingos, griciukai, žvyrės dabar baigia išnykti. O kai kurioms paukščių rūšims besikeičianti aplinka, klimatas ar specialios apsaugos sąlygas gerina. Štai kodėl padaugėjo jūrinių erelių, bitininkų, geltongalvių kielių, didžiųjų baltųjų garnių.

Ar dar likę paukščių, kurių nepamatei?

Dar liko nemažai paukščių rūšių, kurių nesu matęs Lietuvoje. Tai ne vietinės, čia perinčios paukščių rūšys, o retai į mūsų kraštą užklystantys sparnuočiai.

Sausio 26 d. tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje vyksiančiame renginių cikle „Kelionės – mano gyvenimo būdas“ Marius Karlonas kartu su turizmo koordinatoriumi Matu Toliušiu pristatys temą „Unikalios patirtys ir Lietuva“. Kiti šio renginių ciklo dalyviai kalbės apie 11 mėnesių avantiūrą Azijoje, diskutuos tema „Nuo Žemaitijos iki Sirijos: kodėl reikia pasiduoti kelionių traukai?“,

alpinistas Juras Jorudas pasakos apie pasiektas viršūnes. „Adventur 2019“ – sausio 25–27 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.