Stebuklingos Kalėdos: Arūnas Valinskas vaikystėje dėl Žąsino Moliūgo vaidmens praliejo ne vieną ašarą
Portalas Žmonės.lt, artėjant gražiausioms metų šventėms, atnaujina pernai skaitytojų pamėgtą rubriką „Stebuklingos Kalėdos“, kurioje žinomi žmonės dalijasi savo šventiškomis vaikystės nuotraukomis ir prisiminimais.
Televizijos laidų vedėjui, prodiuseriui Arūnui Valinskui (47) prisiminti Naujų metų šventę, kai į svečius ateidavo Senis Šaltis, o vidurnaktį į dangų kildavo fejerverkai, itin malonu – su plačia šypsena ir vietomis pakikendamas jis portalui Žmonės.lt pasakoja ryškiausius švenčių prisiminimus iš vaikystės.
Dalijasi ir Naujų metų šventę menančia 1972-aisiais užfiksuota nuotrauka: drauge su pusseserėmis šešiametis A.Valinskas aplanko naujametę eglutę ir susitinka su Seniu Šalčiu.
„Buvau aptūlotas labai smarkiai – tas vakaras buvo labai šaltas. Senį Šaltį mačiau tarsi pro tanko langelį – taip smarkiai apvyniotas šaliku buvau. Atrodžiau kaip koks meškiukas. Buvo labai karšta. Senis Šaltis man davė saldainį“, – nuotraukoje užfiksuotą akimirką prisimena Arūnas Valinskas.
Anot A.Valinsko, vaikystėje smagiausias buvo švenčių laukimas – puikiai prisimena tuos vakarus, kai pėsčiomis kulniuodavo iš mokyklos žinodamas, kad vakare laukia šventė, o rytoj nereikės eiti į pamokas.
„Vieną kartą Naujus metus sutikome Klaipėdoje pas senelius – mamos tėvus. Kai mokiausi, gyvenome Šilutėje, tad užsukome į svečius. Vidurnaktį prasidėjo „fejerverkai“. Sakau fejerverkai kabutėse, nes palyginus su šiandienos šventiniais fejerverkais kitaip sakyti ir negalima – niekaip neprilygsta. Tačiau tada tos kylančios pavienės spalvotos žvaigždės buvo kažkas tokio – darė didelį įspūdį“, – prisimena A.Valinskas.
Atsimena jis ir kaip turėjo pasirodyti mokyklos vaidinime: „Buvau antrokas, kai mokykloje reikėjo vaidinti Salomėjos Nėries „Senelės pasaką“. Vieni vaidino trečią brolį, našlaitėlę, raganą, o aš buvau Žąsinas Moliūgas. Rolė buvo menka – reikėjo praeiti per sceną.“
Verkiau taip, tarsi būčiau negavęs geriausio vaidmens Holivude.
A.Valinskas atvirauja – dėl šio vaidmens ne vieną ašarą teko nubraukti.
„Dieną prieš, kai reikėjo vaidinti, tėtis, turėjęs padaryti mano kaukę, „užšventė“ darbe. Mama grįžo iš darbo 22 val. ir rado mane apsižliumbusį – neturėjau kaukės, nes tėtis nepadarė. Tais laikais būti be kaukės, kai visi klasės draugai jas turi, buvo negražu. Juk visa klasė patikėjo tau sukurti tą vaidmenį. Verkiau taip, tarsi būčiau negavęs geriausio vaidmens Holivude. Su mama iki pat nakties klijavome tą kaukę ir vaidinime pasirodžiau su ja. Nors kai dabar pagalvoji, tai net nereikėjo tos kaukės – aš ir taip geras žąsinas“, – juokiasi laidų vedėjas.
Dovanas A.Valinskui Senis Šaltis dažniausiai atnešdavo anksčiau – per gimtadienį, lapkričio mėnesį.
Galbūt todėl šiuo personažu jis ir netikėjo: „Nuo mažų dienų buvau realistas. Tačiau kiemo draugams švenčių nenorėjau gadinti – nesekiojau paskui ir nesakiau, kad jo nėra. O mokykloje atėjęs Senis Šaltis pirmiausiai buvo ne tas asmuo, kuris atneša materialinių gėrybių. Jis buvo džiaugsmo simbolis.“
