Stebuklingos Kalėdos: Simona Burbaitė vaikystėje tikėjo, kad svajonę turėti broliuką išpildė Kalėdų Senelis

„Kalėdos mūsų šeimoje tradiciškai vykdavo pas močiutę kaime, todėl jos man visada asocijuojasi su senelių namais, močiutės gamintu maistu. Ne su Kalėdų Seneliu ar dovanomis, o būtent su močiute, seneliu, šiltais namais, eglute“, – pokalbį pradėjo Simona, susimąstydama apie vaikystės šventes.

„Dabar su visa šeima susirenkame pas senelį, nes močiutės jau nebėra. Ruošiame švenčių stalą, kai kada pasidarome burtus Kūčių vakarą, pasimeldžiam. Didžiausia gaspadinė ir iniciatorė būdavo mūsų močiutė, ji visko prisigalvodavo“, – šiltais žodžiais prisiminė Anapilin iškeliavusią mylimą močiutę.

Mergina pasakojo, kad dabar, kai močiutės nebėra, ji talkina mamai ruošdama šventinį stalą. Anot jos, Kalėdų ji neįsivaizduojanti be šeimos ir senelio: „Tai ypatingas laikas, kada ypač svarbu būti visiems kartu.“

Demaskavo Kalėdų Senelį

S.Burbaitė pasakojo, kad tikra šventinė nuotaika pasijusdavo po eglutės puošimo, nes tada jau drąsiai galėdavo laukti Kalėdų Senelio ir dovanėlių.

„Labai laukdavau eglutės puošimo, nes žinojau, kad tik tada ateis Kalėdų Senelis. Šeimoje turime tradiciją – eglutę puošiame visi kartu, paprastai labiausiai pasireiškia mama ir brolis. Įdomiausia tai, kad tėtis visada padeda paskutinį akcentą – eglutės viršūnę. Norėčiau, kad ši tradicija būtų ir mano sukurtoje šeimoje“, – prisipažino ji.

Mergina pasakojo, kad Kalėdų Senelio egzistavimu tikėjo iki šešerių metų ir uoliai rašydavo jam laiškus, vardindama, ką norėtų gauti dovanų.

„Kiekvienais metais rašydavau Kalėdų Seneliui laišką, o mamytė pasistengdavo suvaidinti, kad neva jį išsiunčia“, – šypsodamasi prisiminė Simona.

„Kalėdų Seneliu tikėjau iki kokių šešerių metų. Vienąkart pamačiau, kaip tėvai iš kažkur grįžę iškart paslėpė parsineštus daiktus. Buvau smalsus vaikas, todėl, nutaikiusi progą kai niekas nemato, pasižiūrėjau, kas maiše. Ten buvo dovana, kurios seniai norėjau ir prašiau Kalėdų Senelio rašydama jam laišką. Tada supratau, kad iš tikrųjų Kalėdų Senelis – tai tėveliai“, – suvokimą apie Kalėdų Senelį nupasakojo mergina.

Ji tikino, kad buvo labai gudri, todėl atskleidusi paslaptį tėvams nieko nepasakė ir jų nedemaskavo: „Dovaną tyliai padėjau atgal ir kai ją radau po eglute, apsimečiau, kad nieko nežinojau (juokiasi). O vėliau jau kažkaip savaime viskas išėjo, tėvai klausdavo, ko noriu iš Kalėdų Senelio, nors aš jau žinojau, kad jo nebūna. Bet tikrai kažkaip nebuvo nei jokio nustebimo, nei liūdesio, labai natūraliai viskas išėjo.“

Geriausia dovana – broliukas

Paklausta apie dovanas, Simona ilgai negalvodama išdėstė, kad per savo gimtadienį, kuris yra vasario mėnesį, ji sugalvojo, jog nori broliuko. Noras išsipildė jau gruodį – šeimą papildė naujas narys.

„Turbūt įspūdingiausia „dovana“ buvo mano brolis, nes buvau sugalvojusi norą, kad Kalėdoms noriu broliuko. Kalėdų Senelis turbūt išgirdo mano norą, nes gruodžio 19-ąją gimė mano brolis (juokiasi). Iki šiol tai yra didžiausia ir brangiausia dovana man“, – šiltų jausmų broliui neslėpė Simona.

Drąsuolė lepūnėlė

S.Burbaitė pasakojo, kad darželyje buvo labai drąsi ir per šventes padeklamuoti eilėraštį ar dalyvauti karnavale jai būdavo vienas džiaugsmas.

„Darželyje buvau pati aktyviausia. Nuotraukoje matyti, kaip aš ketverių metukų jau stoviu su mikrofonu. Man visada reikėdavo dėmesio, nes norėdavau būti pastebėta, pačiame dėmesio centre. Drąsiai deklamuodavau eilėraštukus, dainas dainuodavau, buvau labai aktyvi“, – pasakojo Simona.

„Buvau iš tų vaikų, kurių nereikėjo versti sakyti eilėraštukų, netgi atvirkščiai – stumdavau kitus vaikus tai daryti, o jeigu jie nenorėdavo, pati eidavau“, – pridūrė mergina, atsiminusi dar ir tai, kad vaikystėje buvo ne tik labai drąsi, bet ir tikra lepūnėlė.

„Buvau išlepintas vaikas, nes du su puse metų augau be mamos – ji buvo Amerikoj. Mane prižiūrėjo tėtis ir seneliai, tai galite įsivaizduoti, kaip mane visi lepino ir popino. Labai džiaugiuosi, kad atsirado brolis ir viskas pasikeitė, nes turbūt būčiau likusi lepūnėle“, – svarstė Simona.

Lietuvai grožio konkurse „Mis Visata“ atstovavusi mergina vaikystėje tikino tikrai nesvajojusi būti princese. Labiausiai atmintyje jai įstrigo voverės kostiumas, su kuriuo ji tikino jautusis tiesiog puikiai.

„Įspūdingiausias karnavalinis kostiumas, kurį atsimenu – voverytės. Jį kurdama mama įdėjo labai daug darbo. Buvau labai patenkinta, kai pasiuvo tą kostiumą. Nenorėjau būti jokia princese, voverytės vaidmuo man labai patiko. Kostiumą daug metų saugojau, neleidau jo išmesti“, – kalbėjo į vaikystės prisiminimus nuklydusi Simona.