Steve'as Vincentas Mitchellas: „Lietuviai myli gamtą, supranta jos dėsnius. Supras ir mano meną“

Apie Steve’ą Mitchellą pirmą kartą išgirdau prieš dvejus metus. Tąsyk nustebino jo paroda „Devil’s“ Kauno Velnių muziejuje.

Šalia paveikslo „Kernavės ragana“ radau parašyta: „Kernavė yra viena iš dvasingiausių ir švenčiausių vietų Lietuvoje. Aš dažnai nueinu ant piliakalnių, kad pabūčiau vienas su senaisiais Lietuvos dievais. Buvau girdėjęs apie viduramžių Kernavės raganą, tačiau kai archeologė iš Kernavės man papasakojo jos radimo aplinkybes, aš tarsi pajutau neramią raganos dvasią: kape gulėjo sudarkyti moters griaučiai, ji pasakojo – galva nukirsta ir apsukta į priešingą pusę, nukirstos rankos gulėjo prie kojų.

Ausų srityje gulėjo nuostabūs mažyčiai auskarai su žirgelio motyvais. Tuo metu netikėtai aptemo dangus, pakilo vėjas. Besiartinanti audra nutraukė tyrimus. Kapas buvo uždengtas ir tyrimai atidėti iki rytojaus. Audra įsišėlo, aplink buvę arkliai tapo neramūs, žvengdami stojosi piestu, aplinkinių sodybų šunys be perstojo skalijo, paukščių klegesys kėlė šiurpulius.

Visiems tapo aišku, kad vyksta keisti dalykai. Sukosi mintys, kad sutrukdyta kažkieno ramybė... Išgirdęs šį pasakojimą supratau, kad turiu nupaišyti raganą, tokiu būdu leisdamas žmonėms sužinoti jos istoriją ir panaikinti prakeiksmus bei jos pykti. Jaučiu jos vienintelį norą – kad žmonės su pagarba vaikščiotų ant šventos žemės ir leistų mirusiems ilsėtis ramybėje.“

Tai skaitydama dar nežinojau, nei kas tas Steve’as Mitchellas, nei kaip jis atsidūrė Lietuvoje. Tiesą sakant, istorija tokia įdomi, kad nepapasakoti jos būtų neatleistina.
Į mūsų šalį Steve’ą atviliojo... na, žinoma, moteris! Elegantiška, egzotiška juodaplaukė Jolanta. Dviejų dukterų – Augustės (24) ir Lukos (30) – mama.

„Prisimenu, kaip dukterims grasindavau: tik nemėginkit į namus parvesti vaikino su dredais ir nosies auskaru“, – juokiasi vyro padarytą tatuiruotę per visą nugarą jau keletą metų turinti Jolanta. Rodydama keistų ir labai gražių daiktų pilnus savo namus, ji prisipažįsta nuo vaikystės žavėjusis menu. Kai tėvai lankydavo draugus menininkus, pamena, vartydavusi storą Salvadoro Dalí reprodukcijų knygą ir svajodavusi kada nors gyventi taip, kaip gyveno Dalí ir jo mylimoji Gala. „Tuomet dar nežinojau, kad, paleidęs mintį į pasaulį, gausi atgal tai, ko norėjai“, – juokiasi ir tikina, jog svajonė turėti vyrą menininką išsipildė su kaupu.

Su Steve’u Jolanta susipažino internete. Keletą metų jau išsiskyrusi, ji registravosi viename užsienio pažinčių portale. Manė, bus smagus žaidimas, susirašinėjimai anglų kalba. Kartą pamatė tokį prisistatymą: „Ieškau moters vedyboms. Elgsiuos su ja lyg su tikra ledi.“

„Nuotrauka buvo neryški, tačiau vyras man pasirodė įdomus, – pasakoja Jolanta. – Parašiau: „Tai esu aš. Jei įdomu / nori, lauksiu atsakymo.“ Jo laišką su nuotraukomis gavau neilgai trukus. Steve’as prisistatė esantis menininkas. „Na, jis man patinka, tačiau jo paveikslai kelia siaubą“, – pamaniau, bet atrašiau gražiai – menas ne mano skonio. Po savaitės atskrido iš Tailando. Supratau, kad tai – tikrai JIS.“

Dar po mėnesio Jolanta išsikraustė gyventi į Angliją. Draugės atkalbinėjo: būk atsargi, nežinai, kur važiuoji. Dukroms irgi buvo neramu, tačiau ją vedė širdis ir meilė.
Anglijoje jiedu pragyveno penkerius metus. Po dvi dukras turinti pora sutarė: vaikų nebereikia, menas yra jų vaikas, jų gyvenimas ir didžioji meilė. „Po penkerių metų man labai pablogėjo sveikata, – pasakoja. – Steve’as pasakė: „Kraunas daiktus, važiuojam į Indiją, negaliu žiūrėti, kaip tu čia leipsti.“

O vieną dieną Indijoje Steve’ui pasirodė, kad klaidžioti po pasaulį – neverta. „Važiuojam į Lietuvą“, – pasiūlė.

Lietuvoje po šešerių metų draugystės pora susituokė. Steve’as Ukmergėje savo rankomis pagal geriausias lietuvių tradicijas pastatė rąstinį namą. „Ir dabar būtume ten gyvenę, tačiau pasidarė per ankšta. Be to, buvo nepatogu žiemą lakstyti iš namo į studiją“, – aiškina Jolanta.

Erdvės trūkumu dabar jiedu skųstis negalėtų: namas didžiulis, apačioje rūsys, kur menininkas dirba, šalia – ilgas britų filmus apie mis Marpl primenantis raudonų plytų pastatas, kuriame įsikūrė „Bardo“ galerija. „Iš pradžių baiminausi – kaip čia aš, tikra vilnietė, gyvensiu miškuose, – juokiasi prisiminusi pirmąsias dienas Kernavėje. – Užtat dabar labiausiai už viską norisi čia būti. Geresnės meditacijos nė nežinau...“

Kernavėje Steve’as pasinėrė į piešimą, tatuiruočių beveik nebedaro, nebent gerų bičiulių paprašytas. Lietuvoje dirbantis britas dažnai pavadinamas garsaus šveicarų siurrealisto Hanso Rudolfo Gigerio sekėju. Kino akademijos „Oskarą“ už filmą „Svetimas“ gavusiam tapytojui, skulptoriui ir scenografui Rudolfui Gigeriui buvo skirtas ir Steve’o galerijos „Bardo“ atidarymas.

„Kaip susikirto jūsų keliai?“ – tai buvo pirmas klausimas, kurį jam uždaviau, kai susėdome pokalbio medinėje kiemo pastogėje ir kai išsisklaidė truputį bauginanti galerijos tamsa.

Siaubingai gėriau, kai į rankas pakliuvo Gigerio reprodukcijų knyga. Supratau, kad ne man vienam galvoje kyla tokių regėjimų. Ir kad galiu juos nupiešti, kaip daro Gigeris. Tai buvo atradimas, kuris pakeitė mano gyvenimą. Daug vėliau Šveicarijoje su juo susipažinome, ne kartą svečiavomės jų namuose. Norėjau pakviesti į Kernavę, tačiau prieš pat mūsų galerijos atidarymą Gigeris mirė, jis nesėkmingai krito, traumos pasirodė mirtinos. Jam buvo 74-eri.

Apžiūrėdama jūsų paveikslus galvojau apie tai, kodėl vieniems žmonėms duota šitaip žvelgti į pasaulį, o kitiems – ne...

Vaizdinius savo galvoje pamenu tiek, kiek prisimenu save. Neabejoju, kad jie – žmonijos pasąmonės dalis, kažkas, ką visi galime atpažinti. Mano, kaip menininko, misija – padėti žmonėms pamatyti ir suprasti tuos vaizdinius savyje. Kiekvienas iš mūsų gyvena dviejose realybėse. Vienoje einame į darbą, valgome, bendraujame su žmonėmis. Kitoje atsiduriame, kai nueiname miegoti.

Ar galite savo regėjimus vadinti dovana?

Tikriausiai – dovana. Nuo mažens jaučiausi kitoks, keistuolis. Kol nesupratau savęs, bandžiau nuo to pabėgti. Galiausiai radau išeitį – menas padėjo suprasti, koks esu ir kad turiu dovaną. Matau tikras dvasias ir tariamus vaiduoklius, tačiau daug svarbiau už juos yra ženklai ir simboliai.

Sakėte, kad jau vaikystėje skyrėtės nuo bendraamžių. Tikriausiai nebuvo lengva?..

Turėjau daug kovoti. Ne tik su vaikais mokykloje, bet ir su aplinka, mokymo sistema, kuri kiekvieną iš mūsų bandė įsprausti į rėmus. Jaučiausi atstumtasis, nes pasaulį mačiau kitokį. Vienas draugas mane tiksliausiai apibūdino: „Steve’ai, atrodo, lyg gyvendami visi mes žiūrime pro langą, o tu stovi anoje lango pusėje ir žiūri į mus visus.“
Nebuvau klusnus vaikas, nepritapdavau. Mano šeima neturėjo daug pinigų, taigi privalėjau dirbti. Dirbau statybose, o kad pabėgčiau nuo realybės ir vaizdinių savo galvoje – gėriau. Išmėginau viską, kad kaip nors užspausčiau savo esybę ir prisitaikyčiau prie aplinkos.

Kodėl tuomet nekilo minties kurti?

Toji mintis nuolat buvo kažkur aplinkui, tačiau po mokyklos gyvenimas atrodė pernelyg sunkus. Supratau, jei negyvensiu taip, kaip visi, neišgyvensiu. Dariau tai, ką kiti norėjo, kad daryčiau.

Kai suėjo dvidešimt, pradėjau domėtis tatuiruotėmis. Tai buvo arčiau meno, arčiau žmonių, kuriuos galėjau suprasti, ir arčiau mano širdies.

26-erių vieną dieną prabudau ligoninėje. Gydytojai pasakė: jei dar bent kiek išgersiu, gyvensiu gal tris savaites. Ir vis dėlto prireikė net poros metų, kad suvokčiau, jog gyventi alkoholio realybėje nebegaliu. 29-erių vėl atsidūriau ligoninėje. Buvau miręs, mane prikėlė iš numirusių. Organizme buvo tiek alkoholio, kad visos funkcijos tiesiog ėmė ir sustojo.

Būdamas arti mirties pagaliau supratau, kas esu ir ką veikiu šiame pasaulyje. Supratau, ką darau negerai, suvokiau, kad smukdau save žemyn, įkalinu savo vizijas. Tai buvo ilgai lauktas praregėjimas.

Esu girdėjusi pasakojimų žmonių, kurie patyrė klinikinę mirtį, kad iš ano pasaulio grįžti nesinori...

Aš neturėjau pasirinkimo. Smogė mintis: jei dabar mirsiu, atgimęs išgyvensiu tas pačias situacijas, kartosiu tas pačias klaidas, priimsiu tuos pačius blogus sprendimus. Žinojau – mano gyvenimo sėklos, manoji karma nebūtų išnykusios kartu su manimi, būtų persikėlusios į kitą gyvenimą. Na jau ne, pagalvojau, geriau jau viską sutvarkysiu šitame.

Pasveikęs nuėjau į anoniminių alkoholikų klubą, pradėjau naują gyvenimą – drąsinau save, raginau nebijoti ir klausytis savo širdies balso. Per trumpą laiką viskas labai pasikeitė. Žmonės, su kuriais leisdavau laiką ir gerdavau, dingo, atėjo naujų. Tarp jų buvo tikrų angelų, kurie nukreipdavo mane tinkama linkme, išmokė suprasti tikrus dalykus.

Ar po šito įvykio ir toliau darėte tatuiruotes?

Tatuiruotės – vienintelis dalykas, likęs iš praeities. Jas darydamas sutikau nuostabių žmonių. Jie norėjo tatuiruočių su simboliais, jos buvo mano maistas. Matydamas vaizdinius galvoje, lengvai tuos žmones pajusdavau, suprasdavau, o tai mane įkvėpė. Tatuiravimas, paskui ir tapymas tapo mano dvasios penu, mano gyvenimu.

Keletą metų praleidote tarp indėnų. Ko ieškojote Pietų Amerikoje?

Tai buvo šauksmas iš vidaus, mano dvasios kelionė, kurioje tikėjausi rasti save, geriau suvokti, kaip turėčiau gyventi ir elgtis. Man buvo svarbu sutikti naujų, kitokių žmonių ir suprasti, kaip veikia pasaulis. Sprendimą pabūti tarp indėnų galiu vadinti intuicija, atrodė, kad vakarietiškame mano kūne įstrigusi seno indėno dvasia. Praleidau ten pusantrų metų, išsiaiškinau jų simbolius, išlaisvinau savo vizijas.

Būdamas ten galvojau: jei jie rado būdų, kaip išreikšti save, tai gal ir aš galiu? Iki šiol žaviuosi indėnų ryšiais su dvasių pasauliu. Prieš priimdami svarbiausius sprendimus, jie visada stebi ženklus. Manau, kad ir man šio to pavyko išmokti. Arčiau gamtos gyvenantys ir mažiau skubantys žmonės lengviau girdi savo vidinį balsą. Dvasingumas egzistuoja, tiesiog kai kurie žmonės jį užmiršę.

Indijoje, kur taip pat praleidote nemažai laiko, jums atsiskleidė dar kitokios paslaptys?

Indijoje kitokia aplinka, užtat vietos gyventojai joje kitaip reiškiasi. Tačiau dvasingumo esmė ir čia – tokia pat.
Indijoje turėjau galimybę bendrauti su Dalai Lamos dvasiniu patarėju. Visada sakau, jog tai buvo dar vieno angelo apsireiškimas mano gyvenime. To apsireiškimo vaisiai dabar kabo mano galerijoje.

Įdomu, kaip dvasinėmis praktikomis besidomintys žmonės vertina jūsų kūrinius?

Tamsioji darbų pusė jų nedomina. Jie vertina simbolius. Supranta juos, nes gyvena arčiau gamtos ir suvokia mirtį.

Jūs tikite amžinuoju gyvenimu?

Mes tikime viskuo, ką patys susikuriame. Tai lyg kvėpavimas: įkvepiant viskas prasideda, iškvėpiant sustoja, o paskui – vėl viskas iš pradžių. Taip ir su atgimimu kitame gyvenime.

O jei vis dėlto po mirties daugiau nieko nėra?

Tokių minčių kyla tik tuomet, kai žmogų užvaldo baimė. Tačiau aš žinau, kad mirtimi niekas nesibaigia, – žmogaus sukurtos energijos neįmanoma sugriauti ar ignoruoti.

Neabejoju, kad, pamačius jūsų paveikslus, daug kam kyla abejonių, ar prie jūsų rankos nebus prisidėjęs velnias? Tas padaras veikia jūsų gyvenime?

Manau, kad taip, tik ne krikščioniškoji jo išraiška. Velnią įsivaizduoju kaip pragaro dievą, kuris prižiūri viską aplinkui. Velnias – viena iš gamtos dvasių, o juk su gamta esame susiję visi. Neabejoju, kad velnias yra įdomus charakteris, o gėrio atsvara privalo būti bet kurioje religijoje.

Įsivaizduojate savo gyvenimą be vizijų?

Be jų jis – neįmanomas!

Ar kartais dar darote tatuiruotes?

Turiu tik senų klientų, kurie tapę mano šeima. Na, ir Jolanta, žinoma. Jos tatuiruotė atsirado natūraliai, mums tiesiog norėjosi pažymėti savo kelionę kartu.

Jūsų atsiradimas Kernavėje – tos gyvenimo kelionės dalis?

Prieš aštuonerius metus apsilankiau čia pirmą kartą. Jau tada supratau, kad tai – ypatinga vieta. Gyvenimas keitėsi, gyvenome Indijoje, tačiau man vis dažniau pradėjo atrodyti, kad privalau būti čia, Kernavėje yra mano vieta.

Šalia savo namų atidarėte „Bardo“ galeriją. Lietuviai – gana konservatyvūs, ar nebijote būti apšauktas velnio dailininku?

O aš sakau, kad lietuviai – atviri. Kad jie nėra tokie užsiėmę, tokie skubantys, kaip viso kito pasaulio žmonės. Jie myli, vertina gamtą, supranta jos dėsnius. Neabejoju, kad supras ir mano meną.