Stilistė Agnė Gilytė-Akromė rašo patarimų knygą pasiklydusioms stiliaus džiunglėse

Agne, kam bus skirta tavo knyga?

Visoms, kurioms rūpi, kaip jos atrodo. Tai lyg „špargalkė“, kurią išsitrauki, kai atsikėlusi ryte ir atsidariusi spintą, nežinai, ką daryti. „Nuolat vienodai atrodau...“ „Turiu krūvą daiktų, ir vis tiek nėra, ką su kuo suderinti.“ „Einu per parduotuvę, kabo daugybė drabužių, o ką išsirinkti?“ „Už ką vertą mokėti pinigus, o už ką – ne? O kaip dar šimto milijonų pinigų neišleisti...“  – tu net neįsivaizduoji, kokių skirtingų klausimų moterims kyla. Tikiuosi, skaitytojos knygoje ras paprastus atsakymus į paprastus kasdienius klausimus.

Kaip suprantu, knyga – „subalansuota“ moterims?

Labai dažnai moterys, lepindamos save, ką nors nuperka ir vyrams – nežinau, nenorėdamos jaustis kaltos ar norėdamos, kad jų vyrai atrodytų dar geriau. Knygoje bus keletą skyrių ir apie vyrus, bet iš esmės ji skirta moterims.

Į kokią moterį orientavaisi?

Tai „tvirtai ant žemės stovinti“ knyga. Ji nėra skirta toms, kurios daug galvoja apie madą ir ją išmano. Tai – ne mados almanachas, visiškai nesistengiu apeliuoti į meną – palieku tai specialistams. Esu stilistė, kuri iš kliento spintos išmeta tai, ko nereikia, ir pataria nusipirkti tai, kas būtina, – būtent iš to gyvenime aš valgau duoną. Gerai atrodyti svajojančios moterys be mano, up-tat su knygos pagalba galės išmėžti savo spintas, atrinkti tai, ko reikia ir nereikia, susidėlioti tinkamus komplektus. Ši knyga bus skirta ir jaunoms, ir vyresnio amžiaus moterims, ir savęs ieškančioms paauglėms, ir jų mamoms, močiutėms. Labai stengiausi, kad esminiai klausimai neliktų neatsakyti.  

Kas pašnabždėjo mintį, kad tokia knyga lietuvėms reikalinga?

Rankinėje visuomet turiu tušinuką ar parkerį (šypsosi). Esu studijavusi žurnalistiką, visą laiką rašiau. Studijuodama tarptautiniame mados dizaino ir vadybos institute Italijoje rašiau straipsnius apie stilių lietuviškiems leidiniams, vėliau atsirado mano blogas. Jei nerašau straipsnių ar komentarų į blogą, mėgstu pasižymėti vieną kitą mintį sau. Iš stilistės darbo ir kasdienių susitikimų su klientais pasisėmiau nemažai patirties, o vieną dieną pagalvojau, kad galėčiau atsakyti į klientėms rūpimus klausimus. Kaip tik pernai pavasarį iš vienos leidyklos sulaukiau pasiūlymo: „Agne, gal nori parašyti knyga?“ Svajonės išsipildymas! Aš jau žinojau, kaip knyga turėtų atrodyti, kas joje turėtų būti parašyta – tik duokite!

Knygų apie madą – labai gražių lietuviškų ir verstų iš užsienio kalbų – yra užtektinai, o štai knygos apie stilių – paprasto sugromuluoto produkto – trūksta. Įsivaizduoju, kad ši mano knyga, patogi nešiotis, turėtų tapti kasdieniu moterų atributu, į kurį jos rašys pastabas, klijuos medžiagų pavydžius, žymės, lankstys puslapių kampus.

Smagu įsijausti į rašytojos vaidmenį?

Jau dabar kartais pagalvoju: gal reikėtų dar ką nors parašyti? Gaila, kad gaminti nemoku, – kaip visi, dar ir receptų knygą išleisčiau (juokiasi).

Prisipažink: o tau pačiai problemų atsidarius spintą nekyla?

Žinoma, kyla (juokiasi)! Ir mane užpuola „baubai“, kad esu stora, maža, kreivomis kojomis ir kad neturiu, ką apsirengti, apsiauti. Nepažįstu moterų, kurioms taip nenutinka! Todėl ir knygoje netruks humoro, pasišaipymo ir iš savęs, ir iš klientų – su humoru mokytis paprasčiau.

Skirtingas moteris kamuoja skirtingi klausimai. Kaip atsirinkai, kurie klausimai jas kamuoja stipriau, kurie – mažiau?

Kad ir kokie klausimai būtų skirtingi, jie susiveda į tą patį: spintą, finansus ir parduotuvių lentynas.

Jau penkerius metus su kolega Kęstu Rimdžiumi rūpinatės įvaizdžio namais „Kukla Beauty Box“. Kęstas kaip nors prisidėjo prie knygos?

Jei klausi, ar Kęstas padėjo, patarė, kartu sėdėjo ir rašė, tuomet – ne. Esame tandemas, bet kiekvienas dirbame savo darbus, turime savus klientus. Nelipame vienas kitam per galvas, todėl ir esame puiki darbinė pora. Bet pati pradžia, klaidos, pamokos, komiškos situacijos kuriant įvaizdžio namus buvo bendros, todėl Kęsto buvimas šalia negalėjo nepadaryti jokios įtakos. Jis yra šalia, palaiko ir džiaugiasi.

 O kada knyga išvys dienos šviesą?

Leidyklai rankraštį turėčiau atiduoti liepos viduryje, o tada liks knygą suredaguoti, iliustruoti, sumaketuoti. Mano darbas – beveik  baigtas, ir labai tikiuosi, metų pabaigoje aš ją jau turėsiu savo rankose.