Stilistė Agnė Gilytė: „Moterims reikia paprastų dalykų“

Ji darbšti. Kalba šauktukais, o ne daugtaškiais. Jai neužtenka būti vien kūrybininke – reikia kaupti vadybos, logistikos, psichologijos žinias. O jos klientės dėkingos ne tik už sutvarkytas spintas ir atrastus naujus derinius – labiausiai už perteiktą emociją: tu gali gyventi smagiau, paprasčiau, jaustis užtikrinčiau ir pagaliau rytais nebesukti galvos dėl amžino klausimo: „Ką šiandien rengtis?“

Atrodai energinga ir spontaniška. Viską nusprendi irgi labai greitai?

Akivaizdu – nesu lėta! Dauguma moterų yra atsargesnės už vyrus, jos labiau apskaičiuoja, kas apsimoka, kas ne. O aš labai impulsyvi ir mane net nervina ilgi svarstymai: jei jaučiu, kad bus gerai, tai ir varau! Bet puiku, kad šalia turiu žmonių, kurie labiau pagalvoja. Yra auksinė mamos frazė, kurią ji apie mane dar seniai seniai pasakė: „Ta tai lekia, bet jei ją šiek tiek už sparno prilaikai, viskas būna gerai!“

O kas prilaiko?

Vyras. Kai tik įsisvajoju ir užsidegu (kaip čia viską tuoj darysiu, kaip bus gerai, jūs net neįsivaizduojat, šakės!), Kristis ramiai pasvarsto, kiek laiko sugaišiu, kiek reikės pinigų ir darbo, kokios komandos, ir gaunu išvadą: „Varyk!“, o kartais: „Gal ne, neverta.“ Ir tai labai gerai.

Prieš pusantrų metų sugalvojau moterims tą spintos kapsulę – pradėjau su trimis maršinėliais ir pilku sijonu.

Tada, pamenu, vis pristodavau prie vyro: „Kaip manai: daryt ar nedaryt?“ Net man įsijungė saugikliai! Jis skatino: „Daryk! Ką nors sugalvosim.“ Iš pradžių judėjau po žingsnelį, o paskui pradėjau rizikuoti gerąja prasme, nes turiu galimybę daug ką išbandyti su ištikimomis klientėmis. Jei joms tinka ir patinka – perka ir kitos. Ir viskas pamažu išsisuko į gana nemažą verslą. Dabar net nedrąsiai imu galvoti, kad reikia ir vyrams ką nors pasiūlyti.

Tai rodo, kad moterims reikia paprastų dalykų? Kelios spalvos, kokybiški audiniai, neįmantrūs siluetai?

Kai parduotuvėse begalinė gausa, nebežinai, kaip rengtis. Nueini – marga, blizga, žvanga: tas drabužis iš tolo klykia savo spalva, kitas faktūra ir modeliu cypia dar labiau. Ką daryt? Ten gaidžio plunksnos, čia kvarbatkos. Ką rengtis? Kapsulė ir gimė todėl, kad nerasdavau klientėms parduotuvėse, pavyzdžiui, paprasto juodo švarko: nesiglamžančio, ne per daug liemenuoto, ne per trumpo. Arba golfo, kuris neliptų į viršų ir neatidengtų pusės kaklo. Moterims reikia paprastų dalykų dėl kelių priežasčių.

Vienos tiesiog tingi galvoti, ką vilktis, arba turi ryškių, akį traukiančių drabužių, prie kurių trūksta ramių, kad viską būtų galima subalansuoti.

Kitos nori truputį pailsėti nuo madų, tendencijų, raginimų pirkti tą ar aną. Aš pati irgi tą darbą dirbu, pasakoju, kas madinga, bet kartais, eilinę savaitės dieną, tiesiog norisi apsirengti paprastai ir gerai jaustis. Su viena stiliaus „razina“ – pakabučiu ar ryškiais lūpų dažais. Tu gi nori jaukumo: skanaus maisto, netrukdančių gyventi drabužių ir mielų pokalbių. Iš tikrųjų labai gerai turėti tokią spintą, kurioje drabužiai netrukdytų gyventi, tu jiems nevergautum ir nesusikurtum papildomų problemų.

Pamenu vieną tavo sakinį: „Jei moteris sako, kad neturi ką apsirengti, už to slypi kur kas gilesni dalykai.“ Kas?

Kaip sakoma: jokia suknelė nepadės, jei problemos nespręsi iš esmės. Taip ir yra! Gal moteris savimi nepasitiki, savęs nemyli, nesijaučia mylima. Viskas visada susiveda į du žodžius: meilė ir laimė. Sėkmės lydima karjeristė teisininkė ir kukli šeimos mama lygiai taip pat gali būti nelaimingos ir nemylimos.

Galbūt – nepatenkintos kūno pokyčiais, tarkime, per nėštumą priaugo kilogramų ir dėl to blogai jaučiasi.

Turimi drabužiai nebepatinka, moterį paaukštino pareigomis, ji nori gerai atrodyti, bet jaučiasi pervargusi ir nebeturi laiko sau. Užburtas ratas: kai šūdina nuotaika, tikrai nesinori krakmolytų baltų marškinių ir aptempto sijono. Betgi išvaizda ir nuotaika labai susijusios. Tinkamas drabužis gali daug pagelbėti: moteris gerai jausis, sulauks komplimentų, tada pakils savivertė ir kasdienybė nebeatrodys tokia pilka. Kai moteris, kuriai, pavyzdžiui, padedu apsipirkti, žiūri į veidrodį ir patinka sau su tuo nauju drabužiu, jai net balsas dreba: „Vau, taigi ir aš galiu būti graži!“ Nes galbūt daugybę metų laikė save maža ir stora, ta, kuri negali atrodyti taip, kaip nori. O gal ją dusino aplinkiniai: numesk svorio, imk pavyzdį iš tos ar anos.

Naujas darbas, nauji žmonės vakarėlyje – pirmo įspūdžio taisyklė labai svarbi, ar ne?

Visi vertina išvaizdą – tikrai taip. Net kai eini į kavinę su drauge – vis vien kas nors užmes akį. Ir tikrai pastebės apsipūkavusį paltą, nubėgusį tušą, o plačiai nusišypsojus – tarp dantų įstrigusį krapą. Įspūdis padarytas! O kai grįžti į darbą po motinystės atostogų, taigi visi kampai šnypščia: „Oho, kaip sustorėjo.“ Ir taip jau stresas, ir dar blogai atrodai. 

Ar pati perki greitai? Sakoma, kad reikia „pernakvot su tuo noru“ nusipirkti naują drabužį?

Greitai. Devynis kartus nematuoju. Nes tiksliai žinau, ko man reikia, ir netūpčioju. Ir ne tik dėl drabužių. Man nekyla tokių dilemų: „Važiuoti į Ispaniją ar į Italiją?“, „O gal nevažiuoti nei ten, nei ten?“ Jei noriu į Italiją – perku bilietus ir skrendu!

Padvejoju gal tik dėl vaikų auklėjimo: ar paraginti, ar palaukti, kol patys panorės?

Didžiajam, Hubertui, jau septyneri, mažiukui Teodorui – tuoj ketveri. Jo vaikiška logika dabar labai įdomi: „Mama, o kada galėsiu eiti į mokyklą kaip brolis? Kai bus septyneri? O tada jau galėsiu išsimušti dantis?“ Nes pirma klasė žmogui kelia asociacijų su praretėjusiais dantimis. O kai jų burnoje trūksta, yra labai cool.

Pirma klasė mamoms būna dar vienas atskaitos taškas: mano vaikas jau (beveik) didelis.

O taip! Juk visą laiką buvau mažo vaiko mama! Labai jauna! Širdyje – šešiolikos! Bet ta vaiko pirma klasė nėra didžiausias metų pasikeitimas. Manau, svarbiausia – kad mokausi gyventi lėčiau. Man 36-eri. Ir aš nemačiau, kaip mano vaikai užaugo. Įvyko toks spragt! Nevadinčiau jo egzistenciniu nerimu. Tai tiesiog stabtelėjimas, supratus, kaip daug išsitaškau.

Daug metų nežinojau, kas yra nuovargis ir bloga nuotaika, – variau ir variau!

Aš gi darbinė: man viskas visada gerai, aš viską spėju, viską padarau. Ir staiga imi jausti, kad nebe viską spėji. Ir kartais pavargsti. Ir miego kartais trūksta. Pradėjau gaudyti momentus, kai galiu tiesiog paniurkyti vaiką. Ramiai išgerti kavos su drauge, nesekdama viena akimi telefono žinučių. Mokausi netgi ramiai pagulėti ant sofos nieko neveikdama – nes gi taip nebūdavo: tai knyga, tai žurnalas, tai paskambinti, tai paštą patikrinti. Draugė neseniai priminė, kad kai mano mažajam tebuvo trys savaitės, aš jau svajojau padirbėti. Dabar atrodo, kad ji juokauja, kad to negalėjo būti. Bet buvo! Šiuo metu nebesiversdama kūliais net daugiau padarau. Nebėra to įnirtingo šuoliavimo – žinau, ko noriu, kaip turi būti, greitai apsisprendžiu.

Praėjusiais metais keitėte ir būstą.

Pardavėme butą senamiestyje ir dabar nuomojamės kitur. Ten buvo gera, bet jaučiau jaudulį, nes namas – prie judrios gatvės, šalia nėra parko, o mano bernai judrūs. Laikinai gyvenome sodyboje, penkiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus. Kasdien keltis šeštą, suruošti vaikus į darželį ir į mokyklą, vakare susirinkti, grįžti aštuntą vakaro, pavalgyti ir – miegoti. Toks variantas mums visiems netiko. Man didelę vertę turi laikas su šeima, bet ne vien mašinoje.

Lietuviai bijo nuomotis būstą. Reikia turėti savo.

Būtinai. O aš net nežinau, ar mes pulsime vėl jo pirkti. Gal sugalvosime šiek tiek pagyventi kitoje šalyje? O gal nutarsime kraustytis į kitą miesto galą? Gal arčiau parko ar mokyklos? Kai nuomojiesi, esi paslankesnis. Dabar smagu, kad daug ką galiu pasiekti pėsčia: net saldu, kai einu, o ne važiuoju. Ir kasdien suvaikštau tuos privalomus 10 tūkstančių žingsnių.

Minėjai, kad šeimoje turite nedaug daiktų. Daugelio mūsų problema – sunku atsisakyti nebedėvimų drabužių. Logika tokia: na, gerai, nėra su kuo derinti. Bet va atiduosiu ir užmatysiu parduotuvėje idealiai į porą tam ar anam tinkantį daiktą.

Sorry, nepaeis. Kai vedu seminarus, pasakoju mažas istorijas apie spintos „gyventojus“. Įsivaizduok, turi per išpardavimą įsigytą drabužį (nelabai tinka, ne mano spalva, bet juk išpardavimas), kabo jis su etikete spintoje, nes „gal rytoj“, o tas rytojus vis neateina. Tu vis pasižiūri, vis patikini save, kad rytoj. O jis vis mojuoja ta etikete prieš nosį. Ir sąžinės priekaištai jau kyla: gi pinigus mokėjau, reikia apsirengti. Bet tau jis iš esmės net nepatinka. Tada nustumi į tolimesnį kampą. Bet ir iš ten pamojuoja. Ir nervina. Tada susikaupi, apsirengi ir išeini. Ir labai lauki vakaro, kada galėsi nusirengti, nes nedžiugina, nes vis reikia tai patempti, tai sukišti, tai pataisyti, o su ta spalva ir veidas veidrodyje kaip lavono atrodo. Galiausiai jį pakabini arba užkiši dar giliau, kad etikete nemojuotų.

Yra drabužių, kuriuos nusiperkame „labai netyčia“, net nenorėdamos.

Nes gal liūdna, o gal pigu. Yra kita kategorija – „someday clothes“ – kai pradėsiu sportuoti, sukūsiu, susirasiu vyrą, gausiu darbą. Visi argumentai tinka. Aš irgi turiu labai gražią šilkinę suknelę, kurios užsivilkti vis dar nėra progos. Dar viena kategorija – „po namus, į žvejybą, uogaut, šuniui vedžiot“. Vartau akis, kai pamatau, kad tų daiktų yra daugiau nei tų, kurie skirti „eiti į žmones“. Keturios botų, penkios batų poros, šešios striukės, penkeri džinsai. O kodėl? Viskas „nurašyta“, visko daug, nes gaila išmest. O kas darosi sodybose, pas mamą ir močiutę, kurioms dosniai vežami nebedėvimi drabužiai!

Niekad nebuvai kaupikė?

Buvau. Nes tėvai kaupė ir aš iš paskos. O mano vyras Kristoforas kito požiūrio: jei nenaudoji, tai ir nereikia. Kaip dabar pamenu: atsikrausčiau pas jį iš Italijos, kur mokiausi trejus metus ir užgyvenau šiek tiek turto. Foteliukas, pledukas, patalynė, drabužiai, indai. Jis pasižiūrėjo: „Sorry, mieloji...“ Ir palaipsniui apsiribojome tuo, kas būtina. Kristis optimizuoja buities rakandus, o aš – drabužius. Susikaupusius nebereikalingus labai sąžiningai parduodu internetinėse dėvėtų drabužių parduotuvėse.

Kristis juokiasi, kad aš taip bizniauju, bet jaučiuosi daranti gera – kitas žmogus gauna antrą daikto gyvenimą už nedidelę kainą.

Kai mažiau drabužių spintoje, labai paprasta rinktis – esu ne vieno žmogaus, turinčio milžinišką kiekį drabužių, kurie sutrombuoti į spintą, klaususi, kaip jis pasirenka ir kaip atsimena, ką turi?

Važinėji po pasaulį į parodas, ieškai įdomesnių audinių, bižuterijos savo atrinktų aksesuarų parduotuvei „Bižu by Agnė Gilytė“. Kas labiausiai įstringa iš tų kelionių?

Žmonės. Toookių nerealių sutinku! Kokia nors drovi japonė, flirtuojantys italai, šeimos verslą puoselėjantys portugalai, mergina iš Keiptauno, taip nuoširdžiai pasakojanti apie gyvenimą ant vandenyno, kuris ją įkvėpė gaminti papuošalus, kranto, kad net šiurpas eina. Visi jie yra maži verslininkai, labai mylintys savo darbą, besidžiaugiantys, kai ką nors iš jų nuperki. Lygiai taip pat džiūgauju ir aš, kai padovanoju gerą emociją. Mums visiems reikia pajusti rankų darbo daiktų šilumą ir gyvą santykį su žmogumi, ne prabėgomis paklausus, kaip gyveni, ne numetus kelis sakinius mesendžeryje. Mes net nebeskambiname vieni kitiems be priežasties! Tiesiog papliurpt!

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.