Stilistė Austėja Jablonskytė: „Vyras ilgai nesuprato mano darbo savaitgaliais“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Kadaise sakei, kad tavo gyvenime daug kas gali keistis, bet štai plaukų ir nagų lako spalva – visuomet juoda. Dabar prieš save matau medaus spalvos plaukus ir rusvus nagus.

Nauji plaukai – naujas gyvenimas! Gal kaip blondinė turėsiu kokių nors privilegijų, juk sakoma, kad joms lengviau gyventi? Gal net su automobiliu mane kas nors dažniau praleis sukant į kairę? Nors įtariu, kad ne plaukų spalva, o mašinos dydis tai lemia: kai važinėdavau su mažomis, tokio „spuogo“ niekas nesiteikdavo pastebėti, bet kai su didesniu džipuku – jau kas kita.

Nauji plaukai – naujas gyvenimas!

Įsivaizduoju, kaip tavo maža mašinytė būdavo užgrūsta drabužiais ir daiktais važiuojant į fotosesiją.

Tekdavo lėkti du kartus, nes niekas netilpdavo. O savo karjerą pradėjau labai juokingai – tampydama maišus su tūkstančius kainuojančiais prabangiais drabužiais po troleibusus, nes jais važiuodavau iš taško A į tašką B. Kur tada, kokių devyniolikos, buvo mano protas? Kelis maišelius išlupt iš mano rankų kam nors būtų buvęs juokų darbas...

Tavo vaikystė buvo smagi?

Esu miesto vaikas, seneliai neturėjo nei sodo, nei kaimo, tai net dabar, rudens vakarais, kai užsimerkiu, nematau savęs, plevėsuojančios plaukais ir bėgančios pievomis su prakąstu obuoliu rankoje. Net toli nuo vaikystės namų nepasistūmėjau – gyvenu tame pačiame rajone, dargi persikrausčiau į senelių butą, ten, kur maža leidau labai daug laiko, ten, kur dar tebestovi mano pianinas.

Augai menininkų šeimoje: tėtis Linas – grafikas, mama Lolita – menotyrininkė, dabar Nacionalinės dailės galerijos direktorė. Gal jie tikėjosi iš tavęs ko nors daugiau, prestižiškiau...

Na, mano tėvas tai toks... pankas. Mama – rimtuolė. Nepamenu šeimoje kalbos, kad būtinai turiu „kažkuo būti“, nors baigusi mokyklą stojau į teisę – tik paskui paaiškėjo, kad ta specialybė ne man. Kai pradėjau dirbti stiliste, buvo žmonių iš artimos aplinkos, kurie manė, kad pažaisiu ir tada jau imsiuosi rimto darbo, bet tie „pažaidimai“ taip ir nesibaigė. Kadangi ir dirbau, ir studijavau Dailės akademijoje drabužių dizainą, net pati maniau, kad baigusi studijas dirbsiu „normalų“ darbą.

Mano magistro darbas buvo apie tai, kas yra stilistas

Prieš 15 metų gal net nebuvo aišku, kas tas stilistas ir ką jis veikia.

Net tokio žodžio niekas nevartojo. Buvo „mados redaktoriai“, ir tiek. Mano magistro darbas buvo apie tai, kas yra stilistas: radau informacijos, kad stilisto profesija buvo užsienyje paminėta tik praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, iki tol fotosesijose buvo minimi žvaigždė arba modelis, fotografas ir koks nors žinomas dizaineris, ta proga davęs žvaigždei suknelę. Taigi tai ypač nauja profesija, kurios Lietuvoje net nebuvo kur mokytis – mokėmės iš praktikos.  

Daugybę metų dirbi stilisto darbą, net 13 metų buvai „Žmonių“ žurnalo stilistė. Ko gero, pati pradžia buvo ašarom nulaistyta: žvaigždės, kurioms kūrei įvaizdį, kartais būna įnoringos...

Taip buvo net ne vienus metus – ašarų buvo daugiau nei darbo. Aprengti modelį labai lengva, bet realią moterį, realių išmatavimų, taip, kad ji gerai atrodytų ir gerai jaustųsi, kartais būna sudėtingas uždavinys. Ateina, pavyzdžiui, žvaigždė, ji dešimt metų scenoje ir įsivaizduoja, kad gerai žino, kaip turi atrodyti, o čia mergaitė Austėja jai siūlo kažką kito. Labiausiai įstrigusios kelios situacijos, kai žvaigždė nukerta: „Ne, jau šito tai man nesiūlykit!“ Apsirengia savo drabužius, nuotraukose atrodo prastai, o paskui aiškina: „Tai čia jūsų stilistė man taip liepė rengtis.“ O aš nieko negaliu įrodyti... Bet manau, kad šitas darbas mane užgrūdino ir suteikė labai labai daug patirties. Juokauju, kad turbūt Lietuvoje nėra žmogaus, kuris būtų ruošęs daugiau žurnalų viršelių fotosesijų nei aš. Be to, laikui bėgant užsitarnauji žmonių pasitikėjimą, nes būna, kad dešimtą kartą kam nors skambini, žmogus būna atlaidesnis, turi geros patirties iš mūsų fotosesijų – taigi jau viskas kitaip nei prieš keliolika metų. Su fotografais išmokome pasiruošti „namų darbus“: numatyti, kaip kiekviename kadre žmogus bus apsirengęs, ką veiks, kokia bus aplinka (ją dažnai reikia sukurti – atsivežti fotelių, pagalvėlių, gėlių, daugybę smulkmenų). Dirbant atėjo supratimas, kad fotosesija turi turėti idėją ir ja galima pasakoti istoriją.

Gal per tuos metus apsišlifavo ir tavo charakteris? O gal visada buvai miela maloni ir sukalbama?

Man labai padėjo kelios charakterio savybės – pirmiausia, esu visai nekonfliktiška. Antra – turbūt turiu diplomatiškumo geną, visad stengiuosi prisitaikyti. Juokauju, kad moku kalbėti dešimčia skirtingų kalbos manierų, – paskambinusi jau žinau, kaip su kokiu žmogumi šnekėti, nes vienam norisi, kad su juo ilgiau pačiauškėtum; kitą tai erzintų, jam viską reikia išdėstyti tiksliai ir dalykiškai; trečias mėgsta malonybinius žodelius. Fotografuojamų žmonių Lietuvoje nėra daug – per tiek metų daugelį jau imi pažinti. Ir tai nėra pataikavimas – stengiuosi su kiekvienu rasti bendrą kalbą, o kai reikia – kompromisą. Kad ir mums, ir žmogui patiktų dirbti ir kad pasiektume geriausią rezultatą.

Penkeri metai esi laimingai ištekėjusi už architekto Justino Žalio. Susipažinusi su juo susidomėjai ekstremaliu vandens sportu – tada daug kam tai buvo netikėta: ji juk ten perlūš, kur jau jai sportas...

Vienintelio, ko gailiuosi iš savo vaikystės, – kad nepradėjau sportuoti anksčiau! Nes ilgai ir aš taip galvojau apie save – kad esu visiškai nesportiška. Prieš metus nuėjau į pirmąją plaukimo pamoką. Skambinu treneriui, jis klausia, kiek man metų. Trisdešimt dveji. Ilga tyla… Tikslinasi: jūs įgūdžius norite atnaujinti ar patobulėti? Neee, aš tiesiog noriu plaukti išmokti! Nes du metrai šuniuku, ir skęstu. Neprotinga juk – šitiek metų čiuožti vandenlente ir nemokėti plaukti! Dabarplaukiu baseine tris kartus per savaitę po pusantros valandos, ir man taip patinka!

Prieš metus buvo situacija: Italijoje atostogavome su draugų kompanija, išsinuomojome laivelį paplaukioti. Plaukiam, fantastiški vaizdai, karšta, staiga visi nusprendžia pasimaudyti! Ir kaip filmuose pūkšt pūkšt į vandenį. Aš kapanojuosi su kažkokia pripučiama antimi, man moja: „Austėja, atplauk!“, murmu: „Ai, nenoriu!“ Grįžau namo ir supratau, kad nemokėti plaukti – visiška nesąmonė. O šią vasarą dar ir dviratį nusipirkau – važiuoti mokėjau, bet senokai tai buvau dariusi. Prisijungiau prie dviračius mėgstančių draugų kompanijos. Įsivaizdavau tokį reklaminį paveikslėlį: elegantiškai minsiu dviratį su pūstu sijonu, prie vairo krepšyje klusniai tupės mūsų šuo Slavikas, vėjas kedens jo ausis ir virstančias gėlių puokštes. Deja, krepšį po dviejų dienų nusiėmiau, nes jis barška ir sveria dviratį. O ir dviratį reikėjo minti paprakaituojant, kur jau ten pūsti sijonai…

Kai susipažinau su Justinu, jis ilgai nesuprato, kad aš einu į darbą ir savaitgaliais

Nervina klausimai: „O kada vaikai?“

Kad nelabai kas tuo domisi. Mano aplinkoje vyrauja tendencija vėliau tuoktis, vėliau gimdyti. Gal tik tėvų kartoje buvo paplitusi nuomonė, kad jei 24-erių dar nesusilaukei vaiko – tragedija! Aš tikrai labai norėjau užsidirbti sau vardą ir, kai pagalvoju, tą dešimtmetį nuo 20 iki 30 metų žiauriai daug dirbau – žurnale, televizijos projektuose, tempas buvo siaubingas. Kai susipažinau su Justinu, jis ilgai nesuprato, kad aš einu į darbą ir savaitgaliais. O man visos savaitės dienos buvo panašios. Bet svarbiausia – patinka tai, ką darau, tai buvo ir yra mano gyvenimo būdas. Žinoma, vaikai dabar yra planuose, manau, kad šitas dešimtmetis ir yra tam tinkamas laikas, jei Dievas duos.

Patiri jausmą, kad kartais atrodo, jog tave visi pažįsta, sveikiniesi kokiame vakarėlyje į kairę ir į dešinę?

Mane „visi“ pažįsta Vilniuje – nuvažiavusi keliolika kilometrų už jo į kokį miestelį būčiau visiška anonimė. Iš prigimties esu bendraujanti, smalsi, man nuoširdžiai įdomūs daug pasiekę, originalūs, meniški žmonės – tokie dažniausiai ir ateidavo į fotosesijas. Stebėdavau juos: kokios jų savybės, kaip jie bendrauja, kaip elgiasi. Nejaukių situacijų nutikdavo paskui – su manimi entuziastingai sveikinasi, o aš jau nepamenu, kokiomis aplinkybėmis tą žmogų esu sutikusi: fotosesijoje ar kažkieno vestuvėse.

Esi kada pasisiuvusi sijoną?

Sau? Ko gero, ne. Nebuvo poreikio, o ir niekada nenorėjau būti drabužių dizainerė. Skaitai kokį jų interviu: pasirodo, nuo vaikystės siuvo lėlėms, paskui sau iš kokių užuolaidų ar sukarpytos mamos suknelės. Nei aš siuvau, nei man rūpėjo. Patiko suvokti mados niuansus, juos taikyti žmogui, bet niekada nemėgau praktinių dalykų, tų visų rankų darbų – prispausta studijų metais, aišku, pasiuvau privalomą suknelę ar kokį sijoną, bet be džiaugsmo. Ilgai sukau galvą, kaip sukurti bakalauro darbą išvengiant siuvimo. Ir sugalvojau padaryti pramoninę kolekciją, kurią pagal mano eskizus pasiūtų fabrike. „Vilkmoje“ man pasiuvo vyriškų marškinių kolekciją, ją demonstravo Edmundas Jakilaitis, Jogaila Morkūnas, Nerijus Juška, Laurynas Šeškus.

Vakarėliuose ir tu pati išsiskiri įsimintinais įvaizdžiais: nuo įspūdingų gėlių karūnų iki peliuko Mikio marškinėlių ir pūstų sijonų.

Viskas vyksta spontaniškai – nėra taip, kad savaitę laužyčiau galvą, kuo apsivilksiu. Dažniausiai būna – o! – geras sijonas, pagriebi, greitai suderini, gal taip, o gal kitaip, ir eini. Man patinka, kai įvaizdžiai turi asociacijų, slaptų minčių ar idėjų. Tada štai peliukui Mikiui sukako šimtas metų ir renginyje aš jį taip pagerbiau. Į madą ir į savo stilisto darbą žiūriu kaip į žaidimą. Man patinka žaisti!

Betgi yra moterų, kurios, gavusios kvietimą į neeilinį vakarą, mėnesį galvoja ir ruošiasi… Gal visai smagu? Jei turi daug laiko galvoti, kaip čia visus pribloškus. Bet būna, kad iš didelio rašto išeini iš krašto… Ir man taip būna.

Nejaugi?

Na, kitiems tikrai taip atrodo. Visi tik ir tikisi iš manęs ekstravagancijos. Kartą buvau pakviesta į pokylį prezidentūroje, aišku, reikėjo laikytis aprangos kodo. Aš turiu tieeek daiktų, ir niekas netinka! Nes tai taškuota, tai dryžuota, tai raudona, tai skaudi rožinė. Šiaip ne taip spintos gilumoj susižvejojau juodą kostiumėlį (nežinau, iš kur jis atsiradęs) ir nuėjau. Bičiulių ir pažįstamų reakcija buvo tokia: „Kaip čia apsirengei? Atrodai kaip apsauginis!“ Nueinu į kokią nors parduotuvę ir man pradeda traukti pačius keisčiausius, kone karnavalinius drabužius. Na, žmonėms atrodo, kad aš būtinai noriu krokodilo odos imitacijos kelnių, o ne paprasčiausių džinsų. Kartais pagalvoju, kad gal jau nebereikia ananaso ant galvos, kaip stiliaus elemento, vakarėlyje?

Na jau, nori surimtėti?

Net savo asistentams pasakiau: noriu būti rimta moteris. Nebepirksiu jokių nesąmonių. Vaikštau štai po parduotuves, randu tokį rudą languotą švarką ir rankinuką tokį pat languotą – o, galvoju, kaip tik man! Nufotografuoju, nusiunčiu asistentui Lukui kaip įrodymą. Jis atrašo: „Tu juokauji?!! Sakei, būsi rimta klasikinė moteris. Kuri tai pirktų?“ Kartais gal ir mano mamai nejauku, kad kažkaip keistai apsirengiu... Pamenu, ėjom kartu į mados šou ir reikėjo pereiti per metalo detektorių, nes buvo svarbių žmonių. Aš pradedu nusiseginėti viską, kas galėtų pypsėti: auskarus, laikrodį, diržą, plaukų, kaklo papuošalus, apyrankes – kraunu kraunu į dėželę, už nugaros jau eilutė trypčioja, matau, kad mama jau nori pasidaryti nematoma, o aš vis susigriebiu, kad dar kai ko nenusisegiau. Man labai patiko komentaras po mano nuotrauka: „Nebandykite to namuose!“ Šiaip jau žmonės į tuos mano apsirengimus žvelgia ramiai – aš neatitinku santūrios lietuvės moters įvaizdžio.

Kartais gal ir mano mamai nejauku, kad kažkaip keistai apsirengiu

Tu turbūt esi moteris šventė.

Pamenu, kai tik pradėjau nešioti gėlių karūnas, viename renginyje priėjo Mantas Petruškevičius ir šnabžda: „Gal tu nusiimk tas gėles, nesąmonė, kaip tu čia atrodai...“ Ne, sakau, nenusiimsiu. Man patinka. Pradėjau iš užsienio vežtis gėles ir kištis į plaukus, paskui man nusibodo – ir ką – merginos masiškai ėmė nešioti lankelius su gėlėmis. Faktas: kai pats pirmas išeini su nematytu aksesuaru ar drabužiu, daug kam atrodo keista ar nepriimtina, o paskui tai virsta mada. 

Nesi persisotinusi drabužiais?

Ir taip, ir ne. Kasdien, kai dirbu fotosesijose, rengiuosi labai paprastai ir patogiai, nes kartais reikia ir ant kelių paklūpėti, ir ant grindų atsisėsti. Kaip dabar atsimenu fotosesiją vandens parke: sugalvojome, kad Justinas Jankevičius turi būti su kostiumu ir su lenta vandenyje, o šią reikia pastumti. Ir nėra kam – tai aš su drabužiais lipu į vandenį ir stumiu! Galiu tris mėnesius kasdien rengtis paprastai juodai, nes drabužius progoms laikau kaip drabužius progoms – jie gražiai sukabinti, kiekvienas turi istoriją ar žadina prisiminimus. Bet kartais, kai žinau, kad laukia labai sunki diena, pasipuošiu – taip tarsi apsisaugau.

Padedi vyrui stiliaus klausimais?

Tikrai nėra taip, kad kas vakarą kitai dienai sudedu komplektuką ir liepiu rengtis, o jis, grieždamas dantimis, paklūsta. Justinas turi savo mėgstamą stilių, kartais, aišku, ko nors paklausia, ypač kai būna speciali proga, bet kasdien tikrai nejunta mano griežtos rankos. 

Mano vyras yra švaruolis tvarkinguolis pedantas

Galėtum pasakyti kokią nors jo savybę, kuri atsiskleidė po santuokos?

O taip! Iš pradžių ji mane kiek erzino, bet dabar įžvelgiu tik pliusus. Mano vyras yra švaruolis tvarkinguolis pedantas. Pavyzdžiui, kontoroje, kai ateinanti tvarkytoja viską sutvarko, jis pats dar kartą išsiurbia grindis, nes ten turi savo dulkių siurblį. Jei ant kolegų stalo randa kelis trupinius, nufotografuoja ir nusiunčia darbuotojams. Nesvarbu, kad tas „trupinys“ yra keli aguonos grūdeliai. Suprantama, mūsų namai yra balti ir idealiai švarūs. Aš dar nepasiekiau jo tvarkingumo laipsnio, bet stengiuosi prisitaikyti. O pliusai tokie: įsirengdami naujus namus Palangoje, sugalvojome virtuvėje su vaizdu į gražų kiemą įtaisyti veidrodį – per visą sieną. Visi sako: nesąmonė, taškysis, juk kepa, verda. Aš rami: gi Justinas išvalys! Veidrodis blizga kaip naujas!