Stilistė Milda Metlovaitė – kvatoklė suknelių maniakė

Milda vos spėja suktis: ji rūpinasi televizijos projekto „Lietuvos balsas“ dalyvių išvaizda ir laidoms rengia vieną iš mokytojų – dainininkę Džordaną Butkutę. Netrukus – nacionaliniai technikos apdovanojimai „Tech Top“ – ji atsakinga už renginio stilių. O paskui prasidės Kalėdų karštinė. Tuo pat metu ji stilizuoja žurnalų, reklamų fotosesijas, jeigu randa laiko – imasi asmeninių užsakymų. „Gerai, kad padeda kelios asistentės. Kitaip nespėčiau nieko. Laisvesnė būsiu gal įpusėjus sausiui“, – vėl nuaidi užkrečiamas juokas.

Labai smalsu, kaip tau sekasi sutarti su Lietuvos scenos karaliene Džordana Butkute!

Nesu jos asmeninė stilistė, bet susitikusios buvome ir anksčiau. Mūsų santykiai tikrai šilti, viena kitą suprantame. Pagaliau – juk abi esame iš Kauno.

Tikrai labai smagu su Džordana dirbti. Ji – geras, šiltas žmogus. Normalu, kad ne visus arti prisileidžia, bet man patinka, kad yra visiška beprotė gerąja prasme. Tai dainininkei gali siūlyti bet kokio stiliaus įvaizdį – jai viskas tinka. O kai kuriais klausimais ji man galėtų ir patarti. Džordanos stilius stiprus, išskirtinis, būdingas tik jai. Tačiau kai sugalvoju, pavyksta ją ir į kitą pusę palenkti. Mano pasiūlymų ji išklauso, apgalvoja ir abi randame geriausią variantą.

Nuolatos susiduriant su stipriomis asmenybėmis tenka būti ir psichologe?

Labai didele! Kai kurių darbų, kurie reikalauja daug psichologinio krūvio, tarkim, asmeninių fotosesijų stilizavimo, labai sumažinau. Nes man emociškai sunku tai daryti. Dideliuose projektuose tiek daug mano dvasinių pastangų nereikia. Tačiau ten dažnai dirbu su žvaigždėmis. Kiekviena iš jų turi savo įvaizdį, savęs matymą scenoje, labai tvirtą nuomonę. Tenka paplušėti, kol įtikinu išlipti iš savo kiauto. Nuolatos reikia bandyti įteigti, kad viena ar kita spalva tinka, kad mergina tikrai liekna, kad parinkto drabužio iškirptė ne per gili. Beveik kasdien girdžiu, jog parduotuvėje į tokius drabužius net nežiūri. Tai – amžinos temos, visi tai kartoja. Žmonėms patinka būti savo komforto zonoje ir matyti save įprastą. Stengiuosi įtikinti, kad visgi mano parinktus drabužius pasimatuotų. Smagiausia, kai galiausiai tą aprangą jie nusiperka! Tokios situacijos – irgi klasikinės.

Kokie keliai tave atvedė į šią sferą?

Paauglystėje sportavau – užsiėmiau dziudo. Į treniruotes nuvedė tėtis. Iš pradžių labai priešinausi, bet kai įsisukau, kai susiformavo gyvenimo ritmas, pradėjau matyti rezultatus – tapo sunku atsitraukti. Net pamąstydavau apie studijas tuometėje Kūno kultūros akademijoje. Tačiau kartais gyvenimas iš tavo norų pasišaipo ir viską pasuka kita linkme – atsiduri tokiame taške, kad pasijunti daugiau nieko negalintis padaryti. Kurį laiką sėdi duobėje, išsilaižai žaizdas ir pradedi kopti į viršų. Taip atsitiko ir man: patyriau – vieną, antrą traumą – supratau, kad turiu ieškoti kito kelio. Gerai, kad šalia sporto visada buvo ir menas – Kaune mokiausi dailės gimnazijoje. Tai – mano močiutės įtaka: ji buvo Kauno technologijos universiteto dėstytoja, bet visą gyvenimą tapė. Kiek save atsimenu, jos namuose visada mačiau molbertą ir aliejinius dažus.

Taip, daug kam keistai atrodė, kad menininkė eina į dziudo treniruotes, kad sportininkė – piešia. Kadangi nebegalėjau rinktis su sportu susijusios profesijos, supratau, jog reikia eiti ten, kur pravers mano dailės gebėjimai. Pabandžiau studijuoti interjero dizainą – pamačiau, kad ne man, todėl iš karto mečiau. Net sunku paaiškinti, kodėl tada pasukau į drabužių dizainą. Iš pradžių Kaune baigiau siuvimo technologijų studijas, o paskui Vilniaus kolegijoje mokiausi kostiumo dizaino, įvaizdžio kūrimo. Po pirmo kurso gavau ne vieną pasiūlymą pereiti studijuoti į Dailės akademiją, bet kolegiją pasirinkau tikslingai: piešti mokėjau – man reikėjo techninių dalykų. Neįsivaizduoju, kaip būtų galima dirbti stiliste, neišmanant drabužio sukirpimo pagrindų. Tik surinkti iš parduotuvių drabužius kartais neužtenka. Būna didelių projektų, kai reikia ir pačiai sukurti.

Negi nenorėjai būti drabužių dizainerė?

Studijuodama neturėjau minčių būti stiliste! Su kolege Žaneta Černe sukūrėme paltų kolekciją, daug kur ją rodėme, laimėjome ne vieną konkursą. Tuo metu buvo leidžiamas žurnalas „Jurgita“. Mados redaktorė norėjo ten pristatyti mūsų kolekciją. Fotosesiją pasiūlė stilizuoti pačiai. Pamaniau, kodėl gi ne? Buvau tos fotosesijos stilistė, o paskui sulaukiau pasiūlymo dirbti žurnale. Taip netikėtai viskas ir užsikūrė.

Tačiau tik iš pradžių tas darbas atrodė lengvas ir paprastas. Buvo ir toks laikas, kai buvau pasiryžusi net sumokėti, kad tik mane kas nors pakviestų dirbti stiliste, lindau, visiems siunčiau laiškus. Ieškojau kūrybos namų, fotografų – visiems rašiau, kad galėčiau pabūti nors asistente. Supratau, kad svarbiausia – patekti į tą terpę, o paskui jau nuo pačios priklausys, kaip įsisuksiu, save pristatysiu, kaip pavyks komunikuoti. Gal metus dirbau be atlygio. Kadangi reikėjo iš kažko gyventi, tuo pačiu metu darbavausi drabužių parduotuvėje – rūpinausi vitrinų, salės dizainu. Manimi tikėjo ir finansiškai padėjo mama. Ir man pavyko!

Dabar neretai sulaukiu klausimo, kodėl nesukuriu kolekcijos. Manau, kad kiekvienas daro, ką geba geriausiai. Aš kuriu, savo vidinį alkį numalšinu, tik to nesudedu į kolekciją. Tačiau niekada nesakau „niekada“ – gal ir turiu minčių apie kolekciją...

Darbas kaltas, kad esi tokia ryški, spalvota, drąsi?

Būna gyvenime ir tokių periodų, kai norisi tapti nematomai. Tačiau nuo paauglystės esu ryški. Gal kam atrodo, kad rengiuosi ekstravagantiškai, nes man trūksta dėmesio. Tačiau aš be to neišgyvenčiau: atsikeliu ryte ir pradedu žaidimus su savo spinta, drabužiais. Aš kalbuosi su jais. Smagu...

Na, netinka man posakis „batsiuvys be batų“, netinka. Kai einu į renginį, visada susikuriu ką nors netikėto. Nors viešuose vakarėliuose dalyvauju retai – nejaučiu tam poreikio, nematau prasmės. Stengiuosi būti tik tuose, kurie tiesiogiai susiję su mano darbu. Kadangi dažniausiai tai būna mados renginiai, kurdama savo įvaizdį tam vakarui tikrai galiu pasireikšti. Važiuoju pas siuvėją prašyti, kad pasiūtų suknelę. Su sena, jau vilkėta, nenoriu eiti į šventę! Būna tokių atvejų, kai renginys – rytoj, o aš neturiu nieko naujo – tada per pusdienį suknelę pasisiuvu pati. Tačiau atsinaujinti galima ir tą patį drabužį persiuvant, pridedant naujų detalių.

Kas tavo stilių daro unikalų?

Man svarbu spalvos, bet su jomis žaisti reikia protingai. Esu suknelių maniakė. Nežinau, kiek jų turiu. Daugiau kaip pusės nesu nė sykio apsivilkusi ir niekada nenešiosiu. Jas tiesiog kolekcionuoju. Draugės vis klausia, kada parduosiu, kada kokį blusturgį savo namuose surengsiu. O aš joms atšaunu, kad savo vaikų niekam neatiduosiu.

Pamatau kokioje vintažinėje parduotuvėje dar vieną gražią – akys blizga, – reikia! Apsivilksiu ar ne – kitas klausimas. Tačiau jei pati ir nenešioju – tos suknelės netūno uždarytos spintoje, turi savo gyvenimą, gana dažnai kur nors išeina – jas naudoju fotosesijoje...

Neišeina nepastebėti ir visada įdomių tavo akinių.

Be jų – niekaip: mano silpnas regėjimas. Tačiau man tai – ir smagus aksesuaras. Mėgstu juos dažnai keisti. Pajuntu poreikį ir einu rinktis naujų. Dažnai perku akinius nuo saulės, nes jų būna įdomesnių formų. Paskui spalvotus stiklus pakeičiu į turinčius dioptrijas. Nueinu į optiką – ten mane meistrai jau pažįsta, pamatę iš sykio klausia, ką jiems atnešiau šįkart. Jie manęs laukia kaip siaubo: keičiant stiklus visada yra rizika sugadinti akinių rėmelius.

Ir tie šuniukai, kuriuos vediesi, atrodo kaip apgalvotai pasirinkti aksesuarai!

Iš daug ko sulaukiu tokios pastabos. Tačiau iš tiesų mopsai – mano širdies dalis. Ši veislė traukė seniai. Tik ilgai mintį, kad man reikia šuns, vijau šalin. Atrodė, su tokiu darbu turėti augintinį –neįmanoma. Tačiau po tam tikrų gyvenimo smūgių supratau, kad man labai reikia keturkojo draugo. Labai laiku atradau suplotasnukių šunų prieglaudą „Dogspotas“ – ji man dovanojo pirmąjį augintinį. Tas mopsas man buvo kaip terapija. Kai jo netekau, iš ten pat atsirado kita mopsiukė, o paskui ir antra. Dabar turiu dvi iš prieglaudos paimtas kalytes Nidą ir Soją. Nežinau, ar nepriglausiu ir trečios...

Nematau tikslo leisti didžiulius pinigus šuniui, kai prieglaudose pilna šuniukų, kuriuos galime išgelbėti. Daug jų – su baisiomis istorijomis. Priglaudęs šunį išgelbsti, o jis išgelbėja tave.

Beje, mano gyvenime atsiradus mopsėms darbo ritmas nepasikeitė, gal net tapo intensyvesnis. Tačiau kai labai nori, įmanoma viską suderinti. Mopsės beveik visada su manimi: dažnai kartu keliauja į nedideles fotosesijas, filmavimus.

Tie šunys be proto geri, mieli, labai dėmesingi. Gatvėje su mopsu ramiai nepraeisi: nuolatos kas nors nori paglostyti, paniurkyti. Jie traukia savo meilumu. Sunku juos net vadinti šunimis. Tai – kažkas daugiau...

Tatuiruotės – dar viena aistra ir galimybė atsiskleisti?

Tai – mano gyvenimo žemėlapis, kurį pildau ir pildysiu. Man atrodo, kad tas procesas – be pabaigos. Kai nebeapleidžia mintis, kad reikia naujo piešinio, kai pasijuntu pasiilgusi to skausmo – einu pas tatuiruočių meistrą. Greičiau tai net ne skausmas, o mano meditacijos būsena. Turiu sugalvojusi daug piešinių. Tik kiekvienam turi ateiti laikas.

O dar pieši ant drobės, kaip tuomet, kai mokeisi dailės mokykloje?..

Tiesą sakant, nebeprisėdu... Gal tam trūksta laiko. Pastaruoju metu sunku rasti progų net ramiai pasėdėti su knyga. O piešimui reikia dar didesnio susikaupimo. Tačiau jei jausčiau didelį poreikį, matyt, rasčiau ir laiko...

Tikriausiai dailę nukonkuravo muzika: kartais su draugu didžėjauju. Viskas prasidėjo neplanuotai: vakarėlyje mudu pagroti muzikos, kurios klausomės namuose, pakvietė legendinis Viliaus vakarėlių didžėjus, mūsų bičiulis Tomas Boo. Ir prasidėjo! Tai išaugo į teminių vakarėlių seriją – prie didžėjaus pulto pradėjome kviesti originalias asmenybes, tikėdami, kad jos klausosi įdomios muzikos. Paskui atėjo eilė žinomiems žmonėms. Tie vakarėliai buvo labai faini. Kai išsisėmėme, vėl grojome dviese. Ši veikla nukonkuravo net man taip patinkantį badmintoną. Vienu metu buvau taip įsisukusi į muzikos reikalus, kad tai pradėjo konkuruoti net su stilistės darbu. Tada sustojau ir vėl bandau muziką palikti laisvalaikiui.