Stilistė Olga Filatova-Kontrimienė: „Žinomam būti kur kas paprasčiau nei įdomiam“ (papildyta vasario 2 d.)

Olga Filatova-Kontrimienė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Olga Filatova-Kontrimienė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Šaltinis: „Žmonės“
A
A

„Nedrąsu man...“ – šypteli stilistė Olga Filatova-Kontrimienė (32), įsitaisydama priešais jaukioje Klaipėdos kavinukėje. Visą pusmetį šokėjų Kristinos Navickaitės-Tinos ir Tado Rimgailos porai įvaizdžius projekte „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“ kūrusi Olga pačiame darbų įkarštyje sulaukė kvietimo kurti stilių ir nacionalinių muzikos apdovanojimų M.A.M.A. atlikėjams. Pasiūlymai ir toliau byra kaip iš gausybės rago, o miela, kukli ir staiga išgarsėjusi stilistė neskubėdama svarsto, kaip gyventi toliau.

Tina ne kartą šokių projekte kalbėjo apie jus ir jūsų sukurtus įvaizdžius. Ne tiek jau daug stilistų, kuriems dėkotų nuo scenos.

Man daug smagiau būdavo, kai Tina padėkodavo ne tiesioginiame eteryje (juokiasi).

Kuklumas trukdo karjerai...

Tegu, bet nesijaučiu jaukiai, kai kameros nukrypsta į mane...
Apskritai tapti žinomam šiandien yra kur kas paprasčiau, nei būti įdomiam. Todėl kol kas žinomumas mane labiau gąsdina, nei džiugina. Interviu, nukrypstanti kamera į tave tiesioginio eterio metu, aplinkinių žvilgsniai... Man visa tai labai svetima ir nejauku. Esu pratusi dirbti už kadro. Gal todėl pastaruoju metu tiek daug ir svarstau, kaip būti ne tik žinomai, bet ir įdomiai.

Pora tobulų įvaizdžių, pora viešų padėkų tai sukūrusiam stilistui, pora pasirodymų eteryje... ir apie tave jau kalba visi. Ką reiškia taip per vieną naktį išgarsėti?

Tiksliau būtų: tapti garsiai per pusę metų (juokiasi). Nes tiek mes dirbome su Tina ir Tadu. Tiesa, ir iki tol buvo daug fotografijos projektų, asmeninių klientų. Bet televizija – galingas dalykas: kamera keliskart nukrypsta į tavo pusę – ir tave jau ima atpažinti. Tik jausmas – labai keistas: nerimas ir džiaugsmas sumišę. Ir tik dar sunkiau apsispręsti: kur eiti toliau? Ką naujo padaryti? Kur pasukti?.. Dabar daug ką atiduočiau už žinojimą, ką pasirinkti.

O iš ko renkatės? Gal padėti?..

Galvoju, ką daryti toliau: eiti tuo pačiu ritmu ar stabtelėti, kokį pusmetį pailsėti? Pusė metų, kuriuos atidaviau televizijai ir jos projektams, – ilgas laikas, per kurį ir šešerių dukra Mia, ir vyras, ir laisvalaikis kiek nukentėjo.

Kitas jūsų vietoje atsistojęs ant tokių bėgių važiuotų be jokių stabčiojimų. Kodėl jaučiatės lyg kokioje kryžkelėje?

Man atrodo, kad labai svarbu tinkamu metu sustoti ir pagalvoti. Ko gero, daug talentingų žmonių per tą nuolatinį skubėjimą ar griebimąsi visų įmanomų darbų, kad tik jaustųsi reikalingi, praranda malonumą dirbti, kurti. O aš dar labai noriu jausti malonumą iš viso to, ką darau. Nenoriu, kad tai taptų rutina. 

Kaip apskritai tapote stiliste?

Netikėtai.

Hmm, gera pradžia...

Netikėtai netgi pačiai sau. Pagal išsilavinimą esu viešųjų ryšių specialistė. Kurį laiką dirbau interjerų dizainere, nes vyras turi židinių verslą: iš pradžių kurdavau juos, paskui ir visą buto ar namo interjerą. O paskui... Turbūt pažintis su fotografe Viktorija Vaišvilaite-Skirutiene nukreipė mane kita linkme. Aš tada pati savimi taip netikėjau, kaip ji manimi tikėjo.

Galų gale, kodėl visi dabar verčiami būti stilingi ir madingi? Juk daugybė žmonių neturi klausos ar balso, bet jų niekas neverčia dainuoti ar tapti muzikantais.

Turbūt tenka susidurti su požiūriu: koks čia darbas būti stilistu?

Tai – gebėjimas pamatyti žmogų per kitą prizmę ir parodyti jį kitaip. Aš daug ką darau intuityviai. Tiesa, pasiklioviau paskaitomis tų žmonių, kurie man pačiai buvo įdomūs, rinkau žinias iš tokių mokytojų kaip mados analitikas Konstantinas Bogomolovas, mados istorikas Aleksandras Vasiljevas. Tai įkvepia, o paskui jau pats ieškai įvairiausių kelių ir atsakymų.

Kūrėte įvaizdžius dvidešimt vienam atlikėjui ir kolektyvui, kurie pasirodė per nacionalinius muzikos apdovanojimus M.A.M.A. Vėliau analizavote, kaip pavyko?

Taip, jau kitą dieną peržiūrėjau įrašą nuo pradžių iki galo. Neblogai, manau, išėjo... Man šitas renginys buvo tikras iššūkis, nes kvietimą gavau labai netikėtai ir neilgai svarsčiusi pasiryžau. Džordana Butkutė, Donatas Montvydas, „Pinup Girls“ merginos, „žasai“, „Gerai Gerai & Miss Sheep“ vokalistė Dovilė... Prie jų drabužių prisidėjo skirtingi dizaineriai, o man teko sukurti bendrą atlikėjo įvaizdį, visumą – nuo drabužio, šukuosenos ir makiažo iki elgesio scenoje ir netgi to, kas vyksta aplinkui jį. Bet be geros komandos, be žmonių, kurie susibūrė iš idėjos, nieko nebūčiau padariusi.

Kaip prasidėjo darbas ir draugystė su šokėjais Kristina Navickaite ir Tadu Rimgaila?

Su Tina esu dirbusi jau anksčiau – projekte „Žvaigždžių duetai“, kur ji dainavo su grupe „Thundertale“. Nebuvo lengva, nes vyrukai turi savo kryptį, matymą ir savo įvaizdį. Pasibaigus „Žvaigždžių duetams“ mes su Tina kartais pasvajodavome: kaip smagu būtų, jeigu ji dalyvautų šokių projekte. Kaip sako: svajok atsargiai... Tina gavo pasiūlymą šokti ir pirmai paskambino man. Jiedu su Tadu buvo puikūs herojai, džiaugiuosi kiekviena akimirka, praleista kartu su jais. Ir per fotosesijas mes sukūrėme daug gerų darbų, ir tai, ką jie rodė scenoje, pasiekė žiūrovų širdis.

Sportiniuose šokiuose ir televizijos eteryje daug kas pratęs prie blizgesio, plunksnų, spindesio. Asmeniškai man tai – svetima. Todėl visi drauge su kostiumų dizainere Aina Zinčiukaite nusprendėme eiti subtilesniu keliu. Per bandymus ir paieškas aš radau sau atsakymus, kas suveikia televizijoje ir kas ne, juk net drabužio spalvos per televizorių ištransliuojamos kitaip.

Tie pusė metų nebuvo lengvi, bet šiandien galiu pasakyti, kad tai – tikrai pavykęs mano projektas. Buvome tikra komanda, kuri kartu darė viską – nuo muzikos paieškų iki paskutinės įvaizdžio detalės. Kadangi abi su Tina esame klaipėdietės, pirmadieniais, antradieniais ir trečiadieniais Klaipėdoje planuodavome naujus jųdviejų su Tadu pasirodymus, o kiekvieną sekmadienį važiuodavau į Vilnių, į studiją, jų palaikyti. Naktį parvažiuodavome su Tinule namo, o pirmadienį jau susitikdavome galvoti, ką rodysime ir kaip atrodysime kitą sekmadienį...

Kristina Navickaitė-Tina ir Tadas Rimgaila
Kristina Navickaitė-Tina ir Tadas Rimgaila / Asmeninio archyvo nuotr.

O pati kada nors atrodėte kitaip? Turbūt blondine su rožine suknele niekada nebuvote...

Reikėtų pavartyti išleistuvių nuotraukas (juokiasi). Prisimenu, kad rožinė spalva mano drabužyje tikrai dominavo... Aišku, kad turėjau audringą paauglystę, kurį laiką domėjausi hiphopo muzika, todėl įvairių drabužių stilių esu išbandžiusi. Beje, iš savo spintos po dešimties metų esu ištraukusi kerzinius batus ir atidavusi Tinai. „Thundertale“ vyrukai buvo labai nustebę, iš kur ji tokius gerus batus gavo...

Bet vienoks darbas sukurti įvaizdį tokiai merginai kaip Tina, kuri ir maišu apvilkta atrodytų tobulai, o pabandykite pakeisti apkūnios, eilinės moterytės įvaizdį...

Taip, visai skirtingos įvaizdžio kūrimo taisyklės galioja scenos atlikėjui ir paprastam žmogui. Aš ir nebandyčiau, pavyzdžiui, politikės aprengti oranžine nėriniuota Tinos suknele... Kiekvienam yra savas sprendimas, tiesiog jį reikia rasti. Kartais gali užtekti tik pakeisti plaukų spalvą ir moters akys suspindės kitaip. Kitai gal tereikės parinkti kelis kokybiškus, teisingų spalvų drabužių ansamblius. Galų gale jūs net neįsivaizduojate, kiek daug yra moterų, kurios namuose neturi veidrodžio, rodančio visu ūgiu! Arba, būna, peržiūri spintą ir matai, kad tai – vieno silueto, kaip sakau, vienos suknelės moteris. Tada tiesiog reikia rasti jai naują drabužių kirpimą, naujas spalvas, kurios jai būtų ne tik priimtinos, patogios, bet ir kitokios.

Visada sakau, kad labai svarbu išmokti matuotis drabužius komplektais, prie palaidinės paimti kelnes ar sijoną ir suprasti, kaip ją nešiosi ir kaip atrodysi. Būna, žmonės net neperžiūri visos kolekcijos parduotuvėje: pamato tolumoje žalią ar raudoną, sau priimtinos spalvos, drabužį, pasiima ir matuojasi tą vienintelį. Todėl neretai vienas prisiperka daug tiesiog patikusių daiktų, kitas nemoka išsirinkti ir priderinti prie to, ką jau turi. Trečias turi mėgstamą suknelę ir kaskart parduotuvėse ieško tokios pačios, tik kitos spalvos ar faktūros.  O galų gale, kodėl visi dabar verčiami būti stilingi ir madingi? Juk daugybė žmonių neturi klausos ar balso, bet jų niekas neverčia dainuoti ar tapti muzikantais.

Ar įvaizdis iš tiesų gali pakeisti žmogų, paskatinti didesniems pokyčiams?

Dar klausimas, kam reikalingesnis stilistas: toms vakarėlių įžymybėms ar paprastai moteriai, kuri gal atsidūrė aklavietėje ir kurios gyvenime daug kas gali pasikeisti kartu su nauju įvaizdžiu. Aš labai džiaugiuosi dėl tų moterų, kurias ne tiesiog perrengiu vienam kartui, o paskatinu ieškoti. Man smagu matyti, kaip moteris džiaugiasi išvydusi veidrodyje naują save. Noriu, kad tai, ką ji pamatys veidrodyje, pažadintų naujam gyvenimui, naujiems iššūkiams. Atrodo, kas čia tokio: šiandien apsirengiau vienaip, rytoj – kitaip. Bet kartais būna tokie lūžio momentai gyvenime, kai sijonas ar bateliai, pirkti už paskutinius litus, staiga paima ir apsuka tavo gyvenimą aukštyn kojomis.

Man smagu matyti, kaip moteris džiaugiasi išvydusi veidrodyje naują save. Noriu, kad tai, ką ji pamatys veidrodyje, pažadintų naujiems iššūkiams.

Vartydama žurnalus ar matydama žmones gatvėje sergate profesine liga: „Oi, kaip aš jį aprengčiau...“

Ne, tikrai nesergu. Visiškai neanalizuoju žmonių, kol manęs to neprašo. Būna, draugė kokia paskambina: „Atsimeni, aš tame renginyje buvau su tokia ir tokia suknele...“ „Nepyk, neprisimenu. Tu manęs neprašei tada pažiūrėti, aš nepažiūrėjau“, – nuoširdžiai atsakau. Aš bendrauju su žmonėmis, asmenybėmis ir man visai nesvarbu, ką jie tuo metu dėvi. Kartais specialiai pasižiūriu kokius nors renginius ar fotoreportažus, kurie man įdomūs profesine prasme, įvertinu, kokie sprendimai ir kodėl buvo priimti. Bet tai darau tik dėl savęs. O sutikto žmogaus aš niekada neanalizuoju.

Pagal šių dienų pramogų pasaulio taisykles jums derėtų suktis sostinės vakarėliuose ir pačiai būti dėmesio centre.

Išeitų, kad mano išsigelbėjimas, jog gyvenu Klaipėdoje (juokiasi)... Nors mano naujieji draugai jau lažinasi, per kiek laiko aš atsikraustysiu į Vilnių. Kol kas spyriojuosi, nes be galo myliu savo Klaipėdą, man čia ramu ir gera, kiekviena gatvelė pažįstama, jokių kamščių. Be to, būti laiminga ir daryti tai, kas man teikia malonumą, puikiai galiu ir Klaipėdoje. Turiu projektų, iš kurių nieko neuždirbu, bet užtat iš visos širdies kaifuoju nuo jų.

O jeigu taip stabčiodama paleisite savo sėkmės paukštę iš rankų? Juk pas mus kaip greitai iškelia į žvaigždes, lygiai taip pat greitai ir pamiršta, jeigu nebesirodai, nedalyvauji visuomeniniame gyvenime.

Niekada nežiūriu toli į priekį, gyvenu šiuo momentu, džiaugiuosi tuo, ką turiu dabar. Dirbti dėl pinigų, šlovės aš nemoku. Dabar labiausiai galvoju apie tai, kaip smagu būtų vakarus leisti namučiuose, gerti arbatą su draugėmis, šnekučiuotis iki paryčių, vartyti madingus žurnalus... Bet, matyt, negalvoju apie tai taip rimtai, kad šitos mano mintys virstų realybe (juokiasi).